Tylos minutė

Kas įvyko, jau įvyko, yra žiauru, skaudu, baisu ir, kaip tokiu atveju sakome, įvyko ne laiku ir netikėtai - juk žmogus gimsta gyventi, ir gyvena, kol jam duota gyventi.

Ir kodėl Jam Likimas atmatavo tiek nedaug - 77 žingsnius, 77 metrus, 77 kilometrus, 77 mylias ar 77 šviesmečius?

Priklauso nuo to, kokiais matais matuosime nueitą gyvenimo kelią?

Ir daug, ir tiek nedaug.

Ir lieka tik atodūsis - Nebėr Algimanto Zurbos. 

To amžinai gyvo, judraus, išmintingo Kūrėjo, šmaikštaus žodžio neieškančio kišenėje ar kitur, optimisto, visiems gero linkinčio Žmogaus, su kuriuo buvo malonu bendrauti.

Pergyveno dėl daug ko.

Rodė man šiurpiųjų rūmų Gedimino prospekte grotuotą langą, už kurio kalėjo jo artimiausio Žmogaus - žmonos Laimos tėtis.

Sakė skaudžius žodžius apie tuos, kurie degino ar kalė prie durų mūsų klasiko Juozo Baltušio knygas.

Skaudžiai juokėsi iš tų, kurie, atkūrus Nepriklausomybę, savo buto balkone prie butelio konjako plėšė ir degino savo knygas - juk net rankraščiai nedega...

Arba iš tų politikierių, kurie teisėsi su jau mirusiu rašytoju ir Sąjūdžio kūrėju Vytautu Petkevičiumi, ir iš teisėjų, kurie jį mirusį teisė...

Mokėjo džiaugtis knyga - sakysim, ir savo knygute vaikams „Prailgintas šuniukas", kurią parašė, surinkęs anūkėlės vaikiškus pašmaikštavimus, ir ją mūsų kūrėjų juodmečiu man teko išleisti...

Gailėjo poeto Justino Marcinkevičiaus, kurį taip žiauriai draskė buvę bendražygiai, jau laigydami pergalės šokius... 

... Nebėr Algimanto Zurbos.

Bet yra kūrėjas Algimantas Zurba.

Yra ir bus...

Juk net rankraščiai nedega...

Užuojauta Žmonai Laimai ir jųjų vaikams ir artimiesiems tą sunkią netekties valandą.

Tebūnie lengva...

Ne, niekuomet ji nebus lengva toji mūsų Lietuvos gimtoji žemelė...

Ji visuomet bus tokia, kokia yra...