"Skaityti išmokau būdama šešerių metų. Mat kaimynės ateitininkės Masiulytės gaudavo žurnalų, tarp jų - įspūdingai iliustruotą „Lurdą." Kaimynės išmokė mane pažinti raides, dėlioti skiemenis. Jau pradinėje mokykloje rašiau be gramatikos bei sintaksės klaidų" - prisimena L. Česnienė.

"Ak, prisiminusi pradžių pradžią, negaliu neatsigręžti į vaizduotėje vis dar gyvą, tačiau amžinai išnykusį, vaikystės kaimą. Menu talkas ir patalkius, naktigones, kažkodėl visada risčia įkalnėn tursenančią Berikę su kumeliuku pašonėje, pirmą kartą matytas Berikę apglėbusio tėvo ašaras - ankstų rytą ją teks vesti į bendrą kolūkio tvartą. Menu buvusiame Adakavo dvare rengtus spalvingus ateitininkų vakarus, atlaidus, gegužines, aklą muzikantą, kuris tykiais vasaros vakarais užkopdavo ant kalvelės prie kaštonais apsodinto kaimo keliuko ir iki išnaktų graudžiomis melodijomis virpindavo žmonių širdis... Tebegirdžiu iš ganyklų parvaromų karvių gailų mykimą, avių linksmą mekenimą, žąsų piktą gagenimą. Visi šie vaizdai be galo man mieli ir brangūs - širdimi tebesu kaimietė", - rašė L. Česnienė..

1952 metais Skaudvilėje baigė vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įs tojo į Vilniaus universitetą. Studijavo rusų filologiją.

"Skaudvilėje lietuvių kalbą dėstė talentinga pedagogė Elena Aurylaitė, baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Domėjausi lietuvių literatūra, ypač poezija, atmintinai mokėjau daug eilėraščių, todėl mokytoja patarė man studijuoti lituanistiką. Deja, pareiškimo studijuoti lituanistiką universitetas iš manęs nepriėmė - dėl pataisos iš geometrijos dar nebuvau gavusi brandos atestato, tad galėjau stoti tik į tas specialybes, į kurias nebuvo konkurso", - sakė kolegė Lidija.

Baigusi universitetą ji dirbo vertėja Eltoje ir periodiniuose leidinuose. Dirbdama „Valstiečių laikraštyje" supažindindindavojo skaitytojus su Vilniuje rengiamomis dailės darbų parodomis, lietuviškais kino filmais, teatro spektakliais.

1979 m. buvau pakviesta į „Mokslo" leidyklą dirbti redaktore. Iš čia, apdovanota Darbo veterano medaliu, išėjo į pensiją.

"Rusų kalbos studijos nesukliudė man domėtis lietuvių kalbos dalykais, todėl net būdama pensininkė, leidykloms paprašius, suredagavau keletą įvairios tematikos mokslinių knygų", - sakė L. Česnienė.

Kolegė Lidija Lietuvos žurnalistų sąjungos narė buvo nuo 1980 m.

Lietuvos žurnalistų sąjungą, jos Senjorų klubas neteko geros draugės, kolegės.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą Lidijos Česnienės giminėms ir artimiesiems.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-11-02 13:55

Atgal