Vilniuje rugpjūčio 26 dieną po sunkios ligos mirė talentinga kultūrologė, etninės ir regionų kultūros strategė, redaktorė, aktyvi spaudos bendradarbė, Jono Basanavičiaus premijos laureatė, ilgametė Kultūros ministerijos darbuotoja Irena Seliukaitė.

Irena Seliukaitė gimė 1954 m. gegužės 21 d. Lingėniškėse, Prienų rajone. Tėvams persikėlus gyventi į Ignalinos rajoną, 1972 m. baigė Tverečiaus vidurinę mokyklą, 1976 m. - lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Dirbo mokytoja Anykščių rajono Skiemonių vidurinėje mokykloje.

Nuo 1981 m. iki šiol gyveno ir dirbo Vilniuje.

1981-1990 m. I. Seliukaitė buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, 1990-2005 m. - šios draugijos pirmininke, nuo 2005 m. - pirmininko pavaduotoja, valdybos narė. Vadovaujant I. Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių etninės kultūros srityje veikiančių visuomeninių organizacijų. Pagrindine savo veiklos kryptimi draugija laikė vietos žmonių įtraukimą į savo krašto kultūros, istorijos, gamtos paveldo medžiagos rinkimą, tyrinėjimus, vietos tapatumo, tradicijų išryškinimą ir gaivinimą, surinktą medžiagą panaudojant švietimo ir kultūros veiklose. Ryškiausiu tokio darbo pavyzdžiu yra žinių apie išnykusius ir nykstančius kaimus rinkimo ir kaimų istorijų rašymo organizavimas, išleistos dvi knygos (1995 ir 1997 m.), parengta per tūkstantį rankraštinių istorijų.

1992-2002 m. ji buvo metinio žurnalo "Mūsų kraštas" vyriausioji redaktorė. Ji taip pat buvo Šiauliuose leidžiamo žurnalo "Gimtasai kraštas" redkolegijos narė.

1989-2004 m. I. Seliukaitės iniciatyva ir jai vadovaujant organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos po įvairias Lietuvos vietoves. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą, lietuvių etnines žemes - Punską ir Seinus, Pelesą. Jų rezultatas - parengtas ir Lietuvos nacionaliniam muziejui saugoti perduotas beveik 3 tūkst. tomų archyvas, apibendrinta medžiaga paskelbta 15 lokalinių monografijų..

Buvo kraštotyros monografijų "Pakruojo apylinkės" (1996 m.), "Tverečiaus kraštas" (2001 m.), "Adutiškio kraštas" (2003 m.), "Lietuvos kalvystė" (2004 m.), "Šiaulėnai" (2004 m.) ir "Meteliai" (2008 m.) redakcinių kolegijų pirmininkė.

Ji sudarė monografijas ir straipsnių rinkinius "Margionių klojimo teatras" (1989 m.), "Norbertas Vėlius" (su Perla Vitkuviene, 1999 m.), "Veliuona" (su Vida Girininkiene ir Povilu Krikščiūnu, 2001 m.), "Kuršėnai" (su Laimute Varkaliene, 2003 m.) ir "Raudėnų kraštas" (2007 m.).

I. Seliukaitė buvo daugelio etninės kultūros leidinių vyriausioji redaktorė, leidinių ir straipsnių rinkinių sudarytoja, bendraautorė. Ji ir pati paskelbė per 100 straipsnių kraštotyros monografijose, periodinėje spaudoje, taip pat sukūrė scenarijus keliems dokumentiniams kino filmams, televizijos laidoms.

Nuo 1996 m. iki 2017 m. I. Seliukaitė dirbo Kultūros ministerijoje - etninės kultūros specialiste, vėliau - skyriaus vedėja, departamento vadove ir kuravo etninės kultūros bei regionų kultūros sritis. Ji iniciavo, parengė, dalyvavo darbo grupėse rengiant Dainų švenčių, Kultūros centrų, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymus, Etninės kultūros plėtros programą, Mėgėjų meno strategiją, kitus svarbius kultūros srities dokumentus.

Ji parengė ir išleido metodinius leidinius: "Nurodymai, kaip rašyti kolūkio istoriją" (1986 m.), "Mokyklinė kraštotyra : metodiniai patarimai" (su Irena Čepiene, 1996 m.), sudarė straipsnių rinkinį "Mokyklinė kraštotyra" (su Aleksandru Šidlausku, 2007 m.).

"I. Seliukaitė itin nuosekliai ir nuoširdžiai domėjosi Lietuvos kultūros gyvenimu, jį stebėjo gyvai - dalyvaudama įvairiuose renginiuose, susitikimuose, aptarimuose, todėl gerai suvokė Lietuvos etninės ir regionų kultūros procesus, gerbė, vertino, asmeniškai pažino su jais susijusius žmones. Šią patirtį ir etninės kultūros pažinimą ji išmaniai panaudojo nuolat konsultuodama kultūros darbuotojus kultūros turinio, etninės ir regionų kultūros sričių politikos, jų plėtros klausimais, skaitydama pranešimus, paskaitas kultūros specialistų konferencijose, seminaruose, mokymuose", - rašoma Kultūros ministerijos nekrologe.

Už nuopelnus kraštotyrai, etninei kultūrai Irenai Seliukaitei skirta Jono Basanavičiaus premija (2004 m.), Jai įteiktas apdovanojimas "Auksinė scenos peteliškė" už nuopelnus puoselėjant Lazdijų rajono kultūrą (2008 m.). ji apdovanota Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk" (2014 m.).

Lietuvos Valstybės dieną, 2014 liepos 6-ąją, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Šis aukštas valstybinis apdovanojimas kraštotyrininkei, kultūrologei, regionų paveldo, Lietuvos kraštų etnokultūros puoselėtojai Irenai Seliukaitei buvo įteiktas už nuopelnus puoselėjant Dainų švenčių tradiciją.

Atsisveikinimas su mirusiąja - rugpjūčio 28 d., antradienį, nuo 9 iki 15 val. laidojimo namuose „Nutrūkusi styga" (Ąžuolyno g. 10, Vilnius). Laidojimas - Ignalinos rajono Tverečiaus kapinėse.

Pagerbti mirusiąją kviečiama vienu žiedu ar auka onkologinių ligonių gydymui.

Rubrika Tylos minutė yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.