Tylos minutė

Ne, negaliu patikėt, bet internete atsitiktinai užtiktos eilutės - it kirtis kirviu: „Nuo antradienio ieškotas kaip dingęs poetas Stasys Jonauskas penktadienio vakarą buvo rastas miręs netoli savo gimtosios sodybos Gėsaluose."

Ir jau nekrologinės eilutės: „S. Jonauskas gimė 1948 m. kovo 28 d. Gėsaluose,1964 m. baigė Gėsalų aštuonmetę mokyklą. 1965 m. eksternu baigė Skuodo vidurinę mokyklą, 1970 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, 1981 m. - Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo tuometiniame kolūkyje lauko darbininku, karvių dirbtinio apsėklinimo techniku, fermos vedėju. "

Nuo eilinio kolūkiečio iki Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštųjų literatūros kursų klausytojo ar studento ir lietuvių poezijos aukštumų?

Antro tokio poeto Lietuvoje nėra ir jau nebus. 

Dirbau tada redaktoriaus Aleksandro Damaševičiaus pavaduotoju Skuodo „Mūsų žodyje", išspausdinome Jonausko humoreską „Vienos dienos kronika" - gyvą kolūkinio gyvenimo vaizdelį. Atėjo gandas iš Gėsalų, kad vietos valdžia dėl tos humoreskos gerokai suirzo - mat autorius ironiškai pakasė jai padus. Yra redakcijoje laisva vieta, ir siūlau redaktoriui ją atiduoti Stasiui Jonauskui - turėsim stiprų žemės ūkio skyriaus darbininką. Sutariam, ir aš važiuoju į Gėsalus. Autorius nieko prieš, bet va - baigęs tik aštuonmetę mokyklą, mama ligota, gyvena iš arų - o jei kolūkis atims ir tuos šešiasdešimt arų? 

Tada pokalbis su kolūkio pirmininku. 

- Nebus iš jo kolchozninko, - sakau. - Tad nežudyk, žmogau, žmogaus... 

Save prisimenu. 

Kai baigiau vidurinę, į jokią aukštąją mokyklą nestojau, nors brandos atestate buvo tik trys ketvertukai - likę penketukai, ir nuėjau dirbti į redakciją, nes į mokslus eiti nebuvo už ką, o kolūkio pirmininkas užsispyrė - bus, matai, iš manęs geras piemuo bandai ganyti, ir atstojo nuo manęs tik įstojus į Universitetą studijuot žurnalistikos. 

Sulygome nesunkiai - pirmininkas atiduoda mums Jonauską be jokių sąlygų, ir Stasys jau žemės ūkio skyriaus korespondentas, o paskui - ir skyriaus vedėjas. Gyvena Gėsaluose. Ankstų rytą pašeria gyvulius, sėda į autobusą ir važiuoja į Skuodą darban, o po darbo atgal į savo Gėsalus. O kelias tolimas - gal dvidešimt kilometrų. Portfeliuke ne tik užrašai, eilėraščių apmatai ir buterbrodai, bet ir knygos - ruošiasi eksternu baigti Skuodo vidurinę, ir ją sėkmingai baigia. Kur stoti? Žurnalistika, sakau, ne mokslas, ji tau nieko neduos, nes viską, kas reikia žurnalistui, tu jau turi, imkis ko nors žemiško, ir Jonauskas jau Žemės ūkio akademijos neakivaizdininkas. 

O tarp tų kasdienybės darbų - eilėraščiai, kuriuos spausdina ne tik skuodiškis „Mūsų žodis", bet ir „Nemunas", „Kultūros barai", „Metai", „Literatūra ir menas", almanachai „Poezijos pavasaris", „Baltija" ir kita kultūrinė periodika, o 1973 metais poetas išleidžia pirmąją eilėraščių knygą „Didelis laukas".

Nuo tų metų jau knyga po knygos. Iki 1998 m. išėjo net 7 poezijos rinkiniai, o 2004 m. - poezijos rinktinė „Žolės balsas". Savo kūryboje, anot Rimanto Kmitos, „S. Jonauskas demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą." Jo kūryba įvertinama Jotvingių, Salomėjos Nėries, Ievos Simonaitytės, Pauliaus Širvio literatūrinėm premijomis, jis - „Poezijos pavasaris-87" laureatas. O pats poetas, kad ir aukštom premijom įvertintas, visą savo gyvenimą liko ištikimas Skuodui ir savo gimtinei - Gėsalams. Baigęs mokslus Maskvoje, vėl grįžo į Skuodą it artojas prie kasdieniško savo darbo - žurnalistikos. Nepriklausomoje Lietuvoje, nuo 1993 metų - „Mūsų žodžio" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, nuo 2004-jų - redaktorius. Rūpinosi literatų ugdymu - sudarė ir redagavo Skuodo rajono literatų knygą „Prie Bartuvos ir Luobos", kuri buvo išleista 1993 metais.

Iš interneto sužinojęs apie poeto mirtį anų laikų literatas Antanas Želvys, dabar gyvenantis Brianske, parašė tokias eilutes: „Esu tolimas (iš Rusijos) S. Jonausko gerbėjas, deja, seniai jau nei į savo gimtąjį rajoną atvykstu, nei su juo nebesusitinku. Nutariau paieškoti jo čia ir...

Mes jo amžininkai lyg dar ir jauni ir sveiki, sprendžiant man pagal save, o čia...

Tai kas nutiko Stasiui? Susirgo? 

Aš jį pažįstu nuo mūsų bendrų literatų susirinkimų „Mūsų žodyje". Visi mes bandėme rašyti ir susirinkę aptarinėdavome savo reikalus. O Stasys jau buvo mums lyg ir mokytojas, nes daug rašė ir spausdino savo eilėraščius „Literate" (literatūrinis puslapis „Mūsų žodyje", - aut.).

Tai kas nutiko Stasiui Jonauskui šitą karštą 2018 metų birželį? 

Policijos pranešime skaitau tokias eilutes: „... vyras yra apie 170 cm ūgio, serga Parkinsono liga, eisena „drebanti", šlubčiojantis. Kartais eisena atrodo kaip bėgimas, eina susikūprinęs, iš namų dingsta nebe pirmą kartą, sunkiai orientuojasi aplinkoje, kalba nerišliai. Iš namų išėjo vilkėdamas tamsios spalvos sportines kelnes, tamsiai rudos ar juodos spalvos megztinį, avėjo dvi skirtingas šlepetes (viena iš jų panašį į „Crocs", kita - su atvira priekine dalimi), be kojinių. Buvo linkęs stabdyti pravažiuojančias transporto priemones."

Lyg staiga kažkieno pašauktas poetas ir žurnalistas išskubėjo pėstute į savo vaikystės namus, ir nespėjo nueit, nes kelionėje pasivijo... 

Ir po šito dvi Stasio Jonausko gyvenimą žyminčios ribos: gimė 1948 metų kovo 28 d., mirė 2018 metų birželio 12 d. 

Rubrika Tylos minutė yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.