Tylos minutė

Valentinas Juraitis

Pagalvodami apie Amerikos lietuvių menininkus, fotografiją, mintimis sustojame ties Algimantu Keziu. A. Kezys iškilus fotomenininkas, JAV lietuvių kultūros veikėjas, buvęs jėzuitų kunigas, leidėjas, skautų ir ateitininkų kuratorius ir dar daug kas viename asmenyje. Taip pat išeivijos kultūros fiksuotojas, įvaldęs ir filmavimo kamerą.

Netekome daugelis savo gero draugo ir  gražios  jungties, gijos ir ryšio su išeivija kultūros renginių šauklio ir įkvėpėjo Algimanto Algimantausko iš Sticknių kaimelio, kaip jis save juokais vadino, nes gyveno Čikagos priemiestyje Stickney. ...Ir taip jis pasirašinėdavo draugams ir pažįstamiems siunčiamus elektroninius laiškus iš Stiknių kaimelio, tarsi priartindamas save prie  kaimiškosios šiferinių stogų Lietuvos.

Algimantas Kezys (1928-2015) paliko mus šį vasarį eidamas 87 metus, sirgdamas sunkia  iš šeimos paveldėta alzhaimerio liga Bostono senelių namuose, prabėgus tik  mėnesiui po jo brolio žurnalisto, radijo stoties Niujorke savininko, Romo Kezio mirties.

Visų pirma -Algimantas Kezys yra Čikagos menininkas. Tos Čikagos, kur ištisus šimtmečius  gyvuoja lietuvių emigracijos bendruomenė. Skirtingai nuo kitų meninėje kūryboje besireiškiančių  literatų, dailininkų, A. Kezys  išsiveržė iš siaurokų lietuvių emigrantų bendruomenės rėmų ir buvo pripažintas kaip Amerikos menininkas ypač nusipelnęs kuriant Čikagos kaip modernaus miesto įvaizdį. Jo parodos  buvo rengiamos Čikagos meno institute, įtrauktos į muziejų kolekcijas. O pats fotomenininkas buvo dažniai kviečiamas ir dalyvavo rengiant personalines parodas įvairiuose Amerikos miestuose.Tačiau visiškai įsilieti ir asimiliuotis  amerikietiškame kultūriniame gyvenime Algimantas Kezys  nesiryžo ir nenorėjo. Asmeniniame pokalbyje man prisipažino,. kad jam buvo siūlyta pasikeisti pavardę  į Casy ir tapti tikru amerikiečiu. Bet kas iš to, atsisakydamas vieno, nežinia , ar gausi kita, pats  su savimi ginčijosi ir klausė savęs menininkas...

Apie išeivių menininkų kartą taikliai yra pasakiusi JAV lietuvių dailininkė Elena Urbaitytė-Urbaitis (1922-2006), Niujorko meno sluoksniuose pelniusi pripažinimą: „Atsitiko taip, kad Amerikoje mes nepavirtome grynais amerikiečiais, o sugrįžę į Tėvynę, netapome savais".

Čikagos lietuvių fotografų tarpe meninėje kūryboje A. Kezys neturėjo sau lygių: Kastytis Izokaitis, daug pasiekęs reklaminėje fotografijoje, vykdęs ,,Chrysler" firmos  užsakymus,  Mafredas Jasevičius  turėjęs komercinę fotostudiją ,,Manfred studio" Čikagoje. Algis Žukas, laisvalaikiu fotografuojantis moterų aktus, o Jonas Tamulaitis, ilgus  amerikietiškoje televizijoje  dirbęs techniku, fiksavo išeivijos renginius...

Algimantas Kezys į JAV atvyko 1950 m. eksternu baigęs lietuvišką vidurinę mokyklą, tęsė teologines studijas pas brolius Jėzuitus, įgijo Loyjolos Universiteto filosofijos magistro laipsnį, toliau sekė aukštesnės studijos Belgijoje.Tęsė keliones po Vokietiją, Prancūziją, Italiją neabejotinai kelionių ir susitikimų patirtys atsispindėjo ir jo kūryboje, pasaulėvaizdyje.

Čikagoje tarnavo kunigu, buvo skautų ir ateitininkų kuratorius, laikraščio ,,Žvaigždės" redaktorius, leidybos centro .,,Galerija" savininkas, M.K.Čiurlionio  Jaunimo centro direktorius. Lietuvių Jaunimo centras ,,šaltojo karo" laikmečiu buvo pasiekęs  veiklos apogėjų, apie tai liudija ir LJC didžiulė virtuvė, kur  sau atneštines vaišes galėjo pasiruošti 400 svečių. Ir tiek susirinkdavo, pvz., 1963 metais. Tačiau ilgainiui šis centras  tapo tik  išeivijos parapijos renginių vieta, kur  tikrieji amerikiečiai retai teužsukdavo, o didelėse savitarnos virtuvėse tvyroja spengianti tyla.

Algimanto entuziastingai veiklai aprašyti reikėtų daug puslapių.Tai darbštus ir talentingas žmogus: menininkas, organizatorius, leidėjas. Ir šiuose atsispindėtų  visa Lietuvių Amerikos išeivijos panorama. Jis ir filmuotojas. Dar būdamas jaunas už suaukotus dolerius nupirko kino kamerą. Ja fiksavo išeivijos kroniką, Jaunimo centro statybą, tai, iš pirmo žvilgsnio  mėgėjiškas kino kameros pasukiojimas (kažkuo panašus ir tuo pačiu laikmačiu kurtus į brolių Mekų, pelniusių avangardininkų vardą, filmus),. bene vienintelis yra nufilmavęs  rezistencijos veikėja prelatą M. Krupavičių, kitus politikos ir kultūros veikėjus..Dalis šios filmotekos  saugoma M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje.

Algimantas per savo gyvenimą yra išleidęs  savo ir kitų per 100 knygų, fotoalbumų. Tai išeivijos paveldo fiksavimo dalykai, tarp kurių reikėtų paminėti Kauno, Paryžiaus  meno mokyklų auklėtinio Viktoro Petravičiaus kūrybos albumą, etnografinią knygą ,,Pensilvanijos angliakasių Lietuva" ir kt.

O svarbiaussia tai jo  fotografijos albumai, kurių išleidimą parėmė broliai jėzuitai, išleido Lojolos universiteto  leidykla.Tai vieni geriausių jo kūrinių, kai juo leidžiant galbūt nevaržė materialūs leidybos  varžtai ir galimybės. Ir iš jų sklinda autoriaus stiprus vidinių išgyvenimų jausmas, meditacija. malda. Išėjo šeši nespalvotos fotografijos  urbanistinių peizažų, miesto fragmentų albumai. Šio periodo A. Kezio kūryba pelnytai pateko į pasaulinės  meninės fotografijos lobyną.

Autorius išėjęs iš kunigo tarnystės savo kūryboje toliau tęsė dvasinio nematerialaus pasaulio pažinimą. Jo kūryboje gvildenama  ir Anapusybės, Anapilio tema, išvirstanti, abstrakčiomis,  šviesos ir šešėlių formomis.

 Kaip kunigas teologas savo tekstinės kūrybos leidinyje ,,Taisykime viešpačiui kelius" jis diskutuoja su Vatikano II susirinkimo sprendimais ir vertinimais, juos kritikuoja, svarsto istoriškumą Evangelijoje, istorijos ir mito sankryžas Senajame Testamente.

Savo kūryboje į lietuvišką paletę jis įnešė idealistinės filosofijos vėjų, kur šviesa ir forma vaidina svarbiausią vaidmenį, o ,,žurnalistinės lemiamojo momento" teorijos  čia nėra nei kvapo. Galbūt todėl mūsų krašte, daugelį metų auklėtame dialektinio materializmo sampratomis, „savomis" tradicijomis, A. Kezio kūryba  ir bendravimo kultūra mūsuose sutinkama nevienareikšmiškai.

Visų pirma, galbūt dėl to, kad A. Kezys yra jėzuitų mokyklos -žmogus, tarsi su juo galima atvirokai, draugiškai bendrauti, bet visiškai neaišku, koks  bus priimtas tolesnis sprendimas. Jis nepasiduodavo mūsų kraštuose prigijusios partinės disciplinos, telefoninio skambučio, ,,atkato" taisyklėms. Gal dėl to ne visuose sluoksniuose buvo geranoriškai priimamas. Man pasirodydavo jo elgesys  kažkuo panašus į naujai iškilusios mūsų  nacionalinės buržuazijos žvaigždės, mecenato Bronislovo Lubio charakterį, kuris nepaisydamas visokios įtakos ir rekomendacijų iš  didelės krūvos prašymų parenti kultūros projektus pirštų galiukais ištraukdavo tą ir ne kitą, finansiškai paremdavo, nes jam atrodydavo, kad to labiausiai reikia Lietuvai.

Emigracija - ne saldus pyragas dėl savo uždarumo. Jam gyvenant palyginti nedidelėje diasporoje buvo ankšta, sumaterialėjusios, vis daugiau ,,trečiabangininkų" užpildytoje  išeivijos  erdvėje, kur  naujai atvykusieji   ekonominiai tremtiniai, mažai kuo besidomintys, nebesugebantys ir nenorintys įsigyti meno kūrinių, nes patys  yra  ,,biedni,  ,,senelių prižiūrėtojai, užpakaliukų šluostytojai", ,,mūrininkai"  buvo nelengva.  Bandė jis stebinti  vis kiekvieną kartą  naujais kūriniais, kompiuterinės eros „manipuliacijomis, vien tik tam, kad galima būtų suburti žmones į renginį pabendravimui. Deja, tokia šiandien Čikagos išeivių auditorija. Vien dėl šios aukos Algimantas,,šventvagiškai kompiuteriniu būdu" apdorodavo klasikinius  aukso amžiaus savosios kūrybos  darbus ir dėl to susilaukdavo kritikos.

Kai tik leisdavo galimybės, A. Kezys kiekvieną vasarą atveždavo į Lietuvą naują savo foto parodą. Jis turbūt yra vienintelis menininkas, pats būdamas iš anos kartos, atvykėlis, išeivių leksika kalbant „dipukas", buvęs DP (pabėgėlių stovyklų gyventojas), sugebantis Amerikoje palaikyti ryšį ir su jaunąja „trečiabangininkų" karta. Jo namuose, kai dar sveikata leido, visuomet prigužėdavo pilna jaunimo, vykdavo renginiai, čia lankydavosi daug kultūros žmonių iš Lietuvos. Man taip pat teko būti  svečiu  A. Kezio namuose, kai dingstis susirinkti  buvo vienos  laikraščio ,,Amerikos lietuvis" darbuotojos gimtadienis. Iš senosios kartos kompanijoje buvo tik žurnalistas Liūtas Mockūnas su žmona.Vyko gražus bendravimas, kur daugiausia buvo jauni žurnalistai, atvykę iš Lietuvos,savotiški vaikiški artistiški spėlionių  - žaidimai, svečiams pasiskirsčius į dvi grupes, kuriuose atsikleidė kiekvieno kūrybingumas, intelektas, asmeninės savybės Buvo jumoro, išdaigų ir mažai alkoholio.

Daug metų su fotomenininku A. Keziu ,,Vyzdžio" redakcija palaikė draugiškus ryšius, būdamas Lietuvoje jis užeidavo į redakciją. Jis atsiųsdavo redakcijai amerikietiškų foto žurnalų, buvo nuolatinis mūsų skaitytojas, prenumeruotojas, parengėme apie jo kūrybą publikacijų. Algimantas pakvietė mane ir padėjo surengti mano foto parodą ,,Gurbšilio žmonės" Čikagoje, Jaunimo centre, apie tai parašė  gražų straipsnį ,,Drauge".

Kaip ir kasmet būdavo, A. Kezys ruošdavosi vėl surengti parodą Lietuvoje. Eksponatus išsiųsdavo, bet pats dėl sveikatos jau negalėdavo  atidaryme dalyvauti.

Tačiau Čikagoje nuolat rengdavo parodas - susitikimus, apie tai jis rašė viename iš vėliausių laiškų: „Kaip gal jau žinote, rengiu savo fotografijų parodą, kuri vyks tik vieną dieną - ši sekmadienį, gruodžio 18 d., nuo 1:00 val. po pietų iki 8:00 val. vakaro Jaunimo centro žemutinėje salėje (5620 S. Claremont Ave., Chicago). Kviečiu Jus ir Jūsų draugus apsilankyti. Nieko pirkti priverstinai nereikės! Lauksiu Jūsų visų. Tad iki malonaus pasimatymo. Alg Kezys. 2012 11 12."

Tokių laiškų iš Algimanto Kezio gaudavo ne vienas mūsų krašto fotografas, kultūrininkas.

Tačiau šis laikmetis jau baigėsi ir svarbu,, kad antrosios išeivių kartos menininko  A. Kezio palikimas foto ir filmoteka būtų deramai išsaugoti.