Tylos minutė

Mirė Jonas... Šie žodžiai, išgirsti telefono ragelyje, trenkė tarsi žaibas iš giedro dangaus. Dar prieš dvi dienas kalbėjau telefonu su Jonu. Jis ką tik buvo grįžęs iš ligoninės, džiaugėsi, kad ištrūko iš daktarų globos, nedarė operacijos, sakė, kad bus chemoterapijos kursas. Atsisveikinome, sakydami vienas kitam "Iki pasimatymo".

Vėžys pasirodė klastingesnis. Jis Joną pasiglemžė antradienį, rugsėjo 9 dieną.

Nesinori tuo tikėti. Juk atrodo tik vakar kartu su Jonu aptarinėjome ateities planus. Jis pusę lūpų kalbėjo apie naujo romano rašymą. Prisiminėme ir jo pirmojo romano „Neleisk mūsų gundyti" sėkmę. Šis istorinis politinis romanas apie Vincą Mickevičių Krėvę 2001 m. laimėjo pirmą vietą kūrybiniame konkurse, skelbtame Čikagos laikraštyje „Lietuvių balsas". Premija Jonui buvo įteikta Čikagoje. 

Kalbėjome su Jonu ir apie poeziją.  2010 metais jis išleido savo eilėraščių knygą "Lūžtvė". Pluoštą eilėraščių pateikė ir žurnalistų poezijos knygoms " Šitas aidas toli girdis..." ir "Sušvieski, saule". 

"Draugystė su poezija prasidėjo dar kaimo mokykloje, Rudnioje. Skelbiau eilėraščius ir rajoniniame laikraštyje. Kai vaikystėje eilės rašiau, tai man priekaištaudavo, kad jos beidėjinės. Dabar vėl bandau savęs paklausti, kas įdėjo man poezijos idėją", - sakė Jonas, atnešęs savo eilėraštį "Kas įdėjo man idėją" žurnalistų vieno eilėraščio knygai.

Jonas gimė  1940 m. sausio 18 dieną vaizdingame Dzūkijos kaime Rudnioje. Čia mokėsi, baigė Rudnios vidurinę mokyklą. Ir iki šiol buvo išsaugojęs tėvų sodybą, esančią ant gražaus Ūlos upės kranto. Kitu kampu ji rėmėsi į didelę girią. Dažną vasarą jis su žmona Eugenija čia poilsiaudavo. Ne kartą teko viešėti Rudnioje pas Joną, iš girios nešti pilnus krepšius grybų. Jonas labai mylėjo gimtąją Rudnią, visada pabrėždavo, kad yra iš jos kilęs. Nors buvo gimęs ir augęs šalia srauniosios Ūlos ir žydrųjų ežerų, jaunystėje svajojo tapti jūrininku.   

Su Jonu susipažinau prieš daugelį metų, kai jis buvo žurnalo "Darbas ir poilsis" redaktoriaus pavaduotoju, rašiau jam nedidelius dalykėlius. Šiaip Jonas praėjo ilgą žurnalistinės veiklos kelią. 1963-1966 m. jis buvo Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava" literatūrinis darbuotojas, 1967 m. - Valstybinio radijo redaktorius. 1969-1974 m. žurnalo „Darbas ir poilsis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1977 m. - žurnalo „Buitis" vyriausiasis redaktorius, 1978-1991 m. - žurnalo „Statyba ir architektūra" vyriausiasis redaktorius, 1991 m. savaitraščio „Baltijos birža" redaktorius. 1994-1995 m. valstybinės įmonės „Lietuvos geležinkeliai" Informacijos leidybos centro viršininko pavaduotojas leidybai. 1996 m. - žurnalo „Vadovo pasaulis" atsakingasis sekretorius, 1997 m. laikraščio „Šalies ūkis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Buvo priimtas į Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją.

Kodėl jo žurnalistinė karjera prasidėjo Šiauliuose? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti žodyje "statybininkas".  Antai ir savo septyniasdešimtmečio jubiliejų jis pasitiko ne tik su šampano taure, bet ir su solidžia, per 560 puslapių knyga „Lietuvos statybų vadyba 1945-1989 metais. Ekonominis socialinis ir istorinis aspektai".

Ne kiekvienas žurnalistas imtųsi gvildenti tokią rimtą mokslinę statybinę temą. Jonas išdrįso, nes jame nuo seno gražiai, vieną kitą papildydamos, gyveno dvi asmenybės - žurnalisto kūrėjo ir statybininko.

Kaip žurnalistas jis brendo studijuodamas Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje (baigė 1967 m.), vėliau dirbdamas įvairiose redakcijose.

Kaip statybininkas - Vilniaus statybos technikume, kurį 1959 metais baigęs, gavo paskyrimą į Šiaulius. Vėliau kaip statybininkas jis brendo, dirbdamas Šiauliuose statybos pramonės įmonėje, rašydamas ekonomikos mokslų disertaciją statybų klausimais ir ypač - 14 metų vadovaudamas žurnalui „Statyba ir architektūra", kur sukaupė kritinį analitinį patyrimą apie ano meto planinę ekonomiką. Ši gyvenimo patirtis ir padėjo sukurti didelės apimties monografiją, kuri, be abejo, sudomino ne tik  sovietinės ekonomikos metais dirbusius statybininkus, architektus, statybos mokslo tyrėjus, istorikus.

 "Tautos gyvuoja ir kuria įvairiomis valdymo sąlygomis: esant saviems ir svetimiems valdovams ar vadovams. Peržvelgę istoriją nuo seniausių laikų aptiksime, kad įspūdingiausi palikimai yra statiniai. Ir nesvarbu kur jie būtų - atkasti iš po žemių, ar rasti apleisti džiunglėse, ar išlikę griuvėsiai - jie liudija apie buvusių tautų siekį. Juk niekas nesiginčija dėl septynių pasaulio statinių - stebuklų, o aštuntasis vis dar kuriamas..." - rašė Jonas.

Jonas pasireiškė ir kaip aktyvus mokslininkas, dėstytojas. 1980 m. jis apgynė ekonomikos mokslų disertaciją. 1992-1996 m. dėstė ekonomiką Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros studentams. 1996-2005 m. - dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Daug rašė statybos, socialinėmis, ekonominėmis ir valdymo temomis. Išleido knygas "Spaudos laisvė ir jos gynimas", "Vienkiemiai Lietuvoje 1945 -1989 metais". Vadovėlius moksleiviams ir studentams "Europos sutartis", "Verslas", "Statyba", "Verslas pasaulio prekybos sąlygomis", "Euroverslas: laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas".

Išėjęs į pensiją Jonas aktyviai veikė Lietuvos žurnalistų sąjungoje. Buvo LŽS Tarybos narys, Senjorų klubo pirmininko pavaduotojas. Sudarė ir išleido knygą "Senjorai". Nemokamai maketavo kitas LŽS leidžiamas knygas. Aktyviai rašė ir į LŽS internetinę svetainę.

Išėjo Anapilyn geras bičiulis, kūrybingas kolega žurnalistas, poetas, redaktorius, dėstytojas, įvairių monografijų ir vadovėlių autorius, socialinių mokslų daktaras.

Mums tavęs, Jonai, labai truks.

Vytautas Žeimantas

P.S.

Jono giminės informavo LŽS, kad jo palaikai bus kremuoti. Atsisveikinti su velioniu bus galima rugsėjo 12 d., penktadienį  nuo 10 iki 16 val. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 2 laidojimo salėje.