Netekome patyrusio žurnalisto Vaclovo Paulausko. Tai buvo šviesus ir šiltas žmogus - gal todėl ir dangus atsisveikinimui su juo skyrė neįprastai šiltą ir saulėtą kovo 27-osios dieną.

V. Paulauskas gimė Kelmės valsčiaus Žilaičių kaime, kaip pats sakydavo, 1942 m. lapkričio 23 d. (pase nurodoma: 1943 m. sausio 29 d.). Iš to kaimo jis bene septynis kilometrus pėsčiomis per žiemos šalčius ir rudens darganas keliaudavo į Raseinių rajono Lyduvėnų vidurinę mokyklą. Ją baigęs, 1961-1962 m. mokytojavo. 1963 m. buvo pašauktas į karinę tarnybą. Ten laisvu laiku skaitydamas spaudą pradėjo versti joje randamus poetų eilėraščius. Tą darbą tęsė visą gyvenimą, spaudoje, internete ieškodamas ir poetų gyvenimo faktų, dažnai nežinomų ir intriguojančių. Iš viso to jis buvo parengęs didelės apimties (apie tūkstantis pozicijų) apžvalginį pasaulio poezijos leidinį, iki kurio pasirodymo buvo likę tik keli žingsniai. Poezija buvo jo aistra, jo dvasinio gyvenimo visata.

Pagrindinė V. Paulausko darbo veiklos sritis buvo žurnalistika, knygų leidyba. 1976 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė žurnalistikos specialybę. 1966-1981 m. dirbo Kelmės rajono laikraštyje: literatūriniu darbuotoju, žemės ūkio skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi, redaktoriaus pavaduotoju. 1990-1993 m. buvo žurnalo „Politika" redaktorius, nuo 1994 m. - UAB „Mūsų gairės" direktoriaus pavaduotojas, žurnalo „Gairės" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1991 m. sudarė ir išleido pirmąjį Lietuvos žinyną „Kas yra kas Lietuvoje", 1992 m. ir 1993 m. - papildytus jo leidimus. 1994 m. - sutrumpintą šio žinyno variantą anglų kalba. Bene daugiausia triukšmo sukėlė 2000 m. išleista V. Paulausko sudaryta totalitarinės poezijos 1940-1990 m. antologija „Grūto parko lyrika". Šioje knygoje spausdinama 133 lietuvių poetų, kurie savo kūryba prisidėjo (nors pasikeitus laikams, atsižegnojo nuo to) prie viešpataujančios ideologijos įtvirtinimo, oficialiosios poezijos pavyzdžių.

2004 m. pasirodė V. Paulausko knyga apie Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarą Valerijoną Šadreiką. Remdamasis dokumentine medžiaga, išsibarsčiusia pirmųjų Nepriklausomybės metų periodikoje, Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramomis, artimų žmonių prisiminimais, autorius atkūrė iš Dzūkijos kaimo kilusio advokato kelią į didžiąją politiką. Autorių ir jo knygos herojų daug kas siejo: abu buvo kilę iš kaimo, abu buvo korektiški, kilniaširdžiai žmonės.

V. Paulausko gyvenimo etika buvo žavi ir paprasta - niekur neišsišokti aplenkiant kitus žmones, padėti kitiems visada ir kuo gali, neveidmainiauti, neišduoti savo draugų ir savo principų. Jis geranoriškai rūpinosi pažįstamų ir nepažįstamų autorių knygų leidimu, ypač daug prisidėjo, kad „Gairių" leidykloje į pasaulį išeitų arti dešimties jo mokyklos buvusio direktoriaus Petro Baužio knygų. Išgyvenęs ir suvokdamas tarybinių laikų prievartos, dvilypumo, demagogijos būvį, V. Paulauskas nepasidavė politinei konjunktūrai, matydamas ir tai, kas buvo pozityvu tame gyvenime ir žmonių darbuose, polemizavo su dabarties laikų vienintelės neklystančios nuomonės šalininkais, tikėjo demokratijos galimybėmis, Lietuvos ateitimi Europos Sąjungoje. Tai ypač ryšku jo imliuose, publicistiniuose komentaruose, pastarąjį dešimtmetį spausdintuose žurnale „Gairės".

V. Paulauskas, kad ir sunkios ligos varginamas, kad ir jausdamas, jog jo saulė neaukštai, dirbo iki lemtingos minutės. „Kiekvienam savas likimas, rašė V. Paulauskas, savas vingiuotas gyvenimo kelias - kam ilgesnis, kam trumpesnis, tačiau visiems ateina laikas ištarti paskutinį sudie". Bet jį sunku, labai sunku ištarti tam, kurios pasigesi kaip brolio.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-04-02 19:51

Atgal