Tylos minutė

Adomas Subačius

Lapkričio 2-ąją, Vėlinių dienos popietę, į Amžinojo poilsio vietą Petrašiūnų kapinėse palydime  buvusio ilgamečio „Šviesos“ leidyklos redaktoriaus, seniausio Lietuvos žurnalisto sąjungos Kauno apskrities skyriaus nario Jono Vildžiūno, su kuriuo man teko drauge dirbti net trisdešimt metų, palaikus. Kolega  mirė eidamas  87-uosius  savo gyvenimo metus...                                                           

Gimė Jonas 1923 metais Kavarsko valsčiuje. Tėvams persikėlus į Kauną, čia jis baigė darbo jaunimo gimnaziją, 1946 metais įstojo į Kauno universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą dirbo II miesto gimnazijoje, Kauno radiofone. Fakultetą perkėlus į Vilnių, studijas tęsė sostinėje.

1951 metais baigus Vilniaus universitetą, jis buvo paskirtas redaktoriaus pareigoms į Kaune veikusią Valstybinės pedagoginės literatūros leidyklą, vėliau pasivadinusią „Šviesa“. Nuo pirmųjų dienų J.Vildžiūnas redagavo svarbiausius leidinius – lietuvių kalbos gramatikas, pradinių klasių skaitinių knygas. Buvo laikomas geriausiu gimtosios kalbos mokovu. Ne tik mokslus buvo baigęs, bet ir turėjo įgimtą kalbos nuojautą. Dėl to nuolat konsultuodavo ne tik naujokus, bet ir anksčiau už jį pradėjusius dirbti redaktorius. Apie  1952 metus kalbininkams sukrutus taisyti netaisyklingus įstaigų ir prekių pavadinimus, šios akcijos vienu iš iniciatorių Kaune buvo J.Vildžiūnas. Jo tarnybinis telefonas tapo konsultaciniu, todėl visiems suteikdavo kalbininkas patarimus.

1954 metais  leidykloje įkūrus kelias redakcijas, J.Vildžiūnas buvo paskirtas Lietuvių kalbos ir literatūros leidinių vedėju. Be vadovėlių ši redakcija parengė mokykloms ir įvairios mokomosios lietratūros. Be tiesioginio darbo J.Vildžiūnas sudarinėjo privalomų mokiniams perskaityti lietuvių rašytojų kūrinių rinkinius, vertė pedagoginę literatūrą. Paminėtinas Jono išverstas L.Timofejevo ir N.Vengrovo „Literatūros mokslo terminų žodynėlis“, kuriam jis parinko lietuviškus atitikmenis, kas byloja ir apie jo gerą poezijos išmanymą.

Jonas Vildžiūnas buvo paprastas ir nuoširdus žmogus. Dažnas redaktorius pas jį eidavo tartis įvairiais darbo reikalais, užsukdavo pasidžiaugti išėjusia gera ir gražia knyga, pasiguosti ištikusia nesėkme. Jis ne tik  kartu džiaugdavosi, bet ir kiekvienam rasdavo paguodos žodį. Į pensiją, išdirbęs leidykloje trisdešimt dvejus metus, Jonas buvo palydėtas 1983 metais. Būdamas užtarnautame poilsyje Jonas dalyvavo Lietuvos Žurnalistų sąjungos veikloje, protarpiais rašė prisiminimus, kurių, deja, nespėjo išleisti...

LŽS Kauno apskrities skyriaus valdyba ir žurnalistikos senjorų klubo „Mes“ nariai nuoširdžiai užjaučia velionio žmoną Danutę, seseris Gražiną ir Bronę, visus artimuosius, gimines, buvusius bendradarbius. Visi mirsim, bet kol gyvi, tol Joną Vildžiūną prisiminsim ir gražiuoju minėsim.