Tylos minutė

2023 m. balandžio 8 d. Kaune mirė t. Kazimieras Juozas Ambrasas-Sasnava - kunigas, mokslininkas, dėstytojas, publicistas, buvęs LŽS narys.

Jis gimė 1934 m. birželio 1 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Surgučių kaime, valstiečių Jono ir Izabelės Kiverytės Ambrasų šeimoje. Turėjo du vyresnius brolius. 12 metų už jį vyresnis Konstantinas (1922 08 10-1945 04 29-1985 04 14) - kunigas, monsinjoras, savo jaunėliu broliu labai rūpinosi, rėmė jo mokslus.

1944 m. Kazimieras baigė Surgučių pradinę mokyklą (ji veikė Ambrasų namuose). Toliau mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, dvejus metus Simno, vėliau - Lazdijų vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1952 m.

1952-1957 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Apie stojimą į universitetą viename interviu Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapiui llvs.lt Kazimieras sakė: „Stojamuosius egzaminus į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, kurią baigiau pačią pirmą, išlaikiau penketais. Tais laikais būdavo tokia priėmimo, vadinamoji mandatinė, komisija. Ji rektorate sėdėdavo aplink didžiulį stalą. Viena mergaitė iš mūsų, būsimųjų studentų, stovintiems koridoriuje prie tos mandatinės komisijos durų parodė į mane ir garsiai prie visų pasakė: „Va, šito brolis kunigas, o tėvas buožė ir seniūnas!" (Turėjo galvoje mano brolį Konstantiną Ambrasą.) Bet mane vis viena praleido, tik bendrabučio nedavė. Aišku, tai - didžiulis klapatas, nes kurgi gyventi? Negalėjau studijuoti negavęs bendrabučio, rašiau dėl to tris laiškus-prašymus. Atsimenu, atvažiavęs į Vilnių, susitinku sūduvį bičiulį Vitą Labutį (dabar jau gerbiamą profesorių ir mokslų daktarą), irgi įstojusį į tos pačios specialybės pirmą kursą. Atvažiuot atvažiavau, bet mano lagamino rankena nutrūkusi, vos ne vos ant vieno šono laikosi, velku įsiręžęs tą kreivą našulį šaligatviu už nutrūkusios rankenos, o ten šiokie tokie daikteliai, knygos sukrautos, puspaltis lašinių... „Pasaugok, - paprašiau bičiulio, - Vitai!" Stovi jis ant šaligatvio su mano daiktais, o aš einu į universiteto butų skyrių, kur išduodavo leidimus. Ogi man paskirtas bendrabutis! Buvau devintame danguje, nors kelnės nubrizgusios, lagaminas nutrūkusia rankena... Ir pradėjau studijuoti. Kasmet laukiau, kada mane išmes, nes tėtė 24 metus buvo Surgučių apylinkės seniūnas, vyriausiasis brolis Konstantinas - kunigas... Bet baigiau vieną, antrąjį kursą - nieko".

Tame pat interviu kun. K. Ambrasas dar prisiminė: „Maždaug nuo šešerių septynerių metų norėjau būti diplomatu - visai kuklus noras. Susikūriau savo vaikiškoje galvoje tokį nediduką planelį: baigęs pradinę mokyklą, kuri buvo įkurta mūsų namų seklyčioje, toliau mokysiuosi gimnazijoje Vokietijoje, o tada - Paryžiuje, Sorbonos universitete, baigsiu diplomatijos studijas. Paskui penkerius metus po pasaulį važinėsiu, o parvažiavęs dirbsiu Lietuvoj... Vietoj penkerių metų išbuvau užsieny penkiolika". (Erika Malažinskaitė, Kazimieras Ambrasas-Sasnava: „Broviausi į mokslą, kuris - tik išrinktiesiems").

Kartu K. Ambrasas toliau tęsė studijas Vilniaus universitete: 1959-1962 m. studijavo anglų kalbą, 1967 m. įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą, o 1972 m. apgynė disertaciją „Kai kurie leksikiniai lietuvių k. substitucijos klausimai (gretinimas anglų-lietuvių k. vertimo aspektu)" (daktaro laipsnis nostrifikuotas 1993 m.).

1972 m. pradėjo dirbti dėstytoju Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedroje. Dėstė praktines lietuvių kalbos, įvairias vertimo teorijos, istorijos, tekstologijos ir kitas disciplinas (parengė tris vertėjų laidas), padėjo vertimo mokslo Lietuvoje pamatus. Pradėjęs aspirantūros studijas, kone iš karto iškėlė terminų kūrimo bei suvienodinimo poreikį - tuo metu kritiniuose ir teoriniuose lietuvių vertimo straipsniuose skirtingi terminai vadinti vienu žodžiu, o daugelio sąvokų, reikalingų teoriniams klausimams spręsti, apskritai nebuvo. Visą savo vertimų kritikos laiką daugiau dėmesio skyrė vertimo terminams, įvairiems teoriniams ir praktiniams vertimo reikalams.

Vadovaudamasis kitų šalių darbais, pirmasis Lietuvoje aiškiai atskyrė kalbėjimo apie vertimą rūšis: vertimo teoriją (bendrąją, specialiąją ir dalinę), vertimo istoriją, vertimo kritiką, vertimo praktiką, vertimo dėstymo metodiką bei vertimo bibliografiją, ir jas konkrečiau apibrėžė. Šios sritys po 1970-ųjų Lietuvoje sulaukė atskiro dėmesio. 1971 m. jo iniciatyva Vilniaus universiteto Filologijos fakultete Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro įsakymu buvo įkurta meninio vertimo specializacija, į kurią grupė rinkta kas penkerius metus.

Išvertė knygų iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų. Parašė knygas „Leksiniai lietuvių kalbos substitutai" (1976), „Vertimo mokslas"(1978), „Vertimo tyrinėjimai" (1984). Prie pavardės, kaip kilęs nuo Sasnavos, pasirašinėdavo ir Sasnavos slapyvardžiu. 1987 m. jam suteiktas docento vardas. Dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, suvažiavimuose, simpoziumuose, Rašytojų sąjungos plenumuose.

Kadangi buvo giliai tikintis ir palaikė ryšius su daugeliu kunigų, K. Ambrasas įsitraukė į veiklą katalikiškame pogrindyje. Kun. S. Tamkevičiaus prašomas prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos", o vėliau ir „Aušros" tekstų redagavimo, pats rašė tekstus šiems leidiniams. Dėl intensyvių kontaktų su kunigais, dažnų susitikinėjimų su užsieniečiais mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Rusijoje ir kitur KGB nuolat buvo sekamas, kviečiamas į apklausas.

1981 m. birželio 20 d. K. Ambrasas įstojo į pogrindyje veikusią Jėzaus Draugiją. Kunigystei jį parengė jėzuitų provincijolas t. Jonas Danyla (1905 11 04-1937 08 24-2000 10 31) , tuo metu klebonavęs Bijutiškio parapijoje. T. J. Danyla SJ jam buvo patarėjas, provincijolas, profesorius. Būtent pas jį K. Ambrasas atvažiuodavo iš Vilniaus laikyti kanonuose numatytų kunigystei reikalingų kursų egzaminų. 1988 metais baigęs pogrindžio seminariją, kartu su Vytautu Vaičiūnu 1988 m. rugpjūčio 17 d. Skaistgiryje arkivyskupo Julijono Steponavičiaus buvo įšventintas į kunigus. Apie jo kunigystę net artimiausi žmonės nežinojo. Po šventimų Skaistgiryje, užsidėjęs kuprinę ant pečių, vėl grįžo dėstyti į Vilniaus universitetą, į Lietuvių kalbos katedrą. Net saviesiems nieko nesakė, o tėtė su broliu ir toliau tebesvajojo jį apvesdinti...

1988-1989 m. t. Ambrasas Lenkijoje, Poznanės A. Mickevičiaus universitete, dėstė lietuvių kalbą. 1989 m., pakviestas kard. Vincento Sladkevičiaus, Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėstė lietuvių kalbos kultūrą ir retoriką. 1990-1993 m. dirbo „Vatikano radijo" lietuvių programų redakcijoje. Čia į lietuvių kalbą išvertė popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą pamokslus ir kalbas, Birmingeme (JAV, Alabamos valstija), motinos Andželikos vadovaujamam „Amžinojo žodžio" radijui rengė kasdienę valandinę liturginę laidą lietuvių kalba. 1991-1992 m. Ateneo universitete (Filipinai) atliko terciatą. 1993 m. lapkričio 28 d. davė paskutiniuosius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1993-2001 m. dirbo Aušros Vartų parapijoje Monrealyje (Kanada) - iš pradžių vikaru, o 1997 m. birželio 1 d. paskirtas šios parapijos klebonu. 2001-2003 m. gyveno jėzuitų namuose Čikagoje. Buvo rezidencijos koplyčios prefektas, skautų ir ateitininkų dvasios vadas, dėstė lietuvių kalbą Lituanistikos institute.

1995-2003 m. priklausė provincijos žiniasklaidos komisijai, 1995-1996 m. turėjo ir provincijos istoriko pareigas. Tuo metu apie savo darbą daug rašė ir „XXI amžiui".

Nuo 2003 m. gruodžio 17 d. t. K. Ambrasas gyveno Kauno jėzuitų namuose, buvo rekolekcijų vedėjas, 2006-2013 m. - vicepostulatorius Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės beatifikacijos byloje. 2014-2020 m. ėjo Kauno namų vicesuperioro pareigas, rūpindamasis senjorais.

Aktyviai dirbo sielovadoje: dvasiškai aptarnaudavo vienuolijas, pasauliečių maldos grupes, su jomis keliaudavo po Lietuvą, lankydavo vaikų namus. Nuo 2010 m. aptarnavo Prancūzijos lietuvius katalikus, aplankydamas juos kartą per mėnesį. Labai mėgo keliones, kurios neretai turėdavo sielovadinį aspektą. Dažnai keliaudavo dar sovietmečiu, ypač - į Kaukazo, Vidurinės Azijos respublikas, laipiojo ar slidinėjo Karpatų, Kaukazo, Tianšanio, Pamyro, Kolos, Uralo kalnuose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, t. K. Ambrasas dukart (2006 ir 2008 m.) yra lydėjęs lietuvius maldininkus, pėsčiomis keliavusius su kryžiumi iš Lietuvos į šventąsias vietas (Jeruzalę ir iš Lurdo į Šiluvą). Apie tai yra nemažai rašęs ir „XXI amžiuje". Ne kartą lydėjo maldininkų grupes po Europos ir Artimųjų Rytų šalis.

T. K. J. Ambrasas SJ daug laiko paskyrė knygoms rašyti. Paskelbė publicistikos, autobiografinių ir biografinių apybraižų, kelionių įspūdžių, religinės tematikos veikalų („Taboro kalno šalis" (1995), „Simonas iš Valtūnų" (1997), „Kilimandžaras" (2000), „Mažasis magnificat" (2010), „Neišvengiama akistata" (2014) ir daug kitų. Nuo 1991 m. buvo Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys.

T. K. J. Ambrasas SJ buvo pašarvotas Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje Balandžio 10-osios vakarą šv. Mišias už jį aukojo ir homiliją sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Balandžio 11 d. 12 val. laidotuvių šv. Mišioms vadovavo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Kauneckas ir 22 kunigai. Homiliją sakė vysk. E. Bartulis. Paskui velionis išlydėtas į Kauno Petrašiūnų kapinese.

Pagal Jezuitai.lt, Llvs.lt ir „XXI amžių"