Užsienio naujienos

58 metų Tania Zolotariova nebesišypso nuo tada, kai 34 metų sūnus Andrejus žuvo eidamas gelbėti nuo bado kaimo šunis ir kates. Subombardavus gyvenvietę ir išsilaksčius kaimynams, čia likusius gyvūnus (153 šunis ir 100 kačių) savo kieme ėmė maitinti Lena Bubenko, o jos verdamą košę Andrejus dviračiu veždavo keliolikai kiemuose pririštų šunų.

"Su dukra ir anūke išsibėgome karo pradžioje, vyras kaimą išvadavus, o Andrejus užsispyrė saugoti namus nuo marodierių; iš 2 tūkstančių žmonių buvo likę vos keliolika, o jis buvo drąsiausias - gesino degančias sodybas bei vežė maistą senoliams ir gyvūnams; ne kartą nuo bombų slėptis krito į griovį" - pasakojo mama.

Kai tėvaai pagaliau prikalbino sūnų atbėgti į Charkovą, šis po dienos slapta su kariškiais grįžo atgal, pareiškęs, jog negali bado mirčiai pasmerkti kitų. Vaikinas žuvo rugsėjo 6, paskutinę masinio bombardavimo dieną, nes po to kariai priešą nuginė toliau.

Andrejus žuvo per apšaudymą įbėgęs į bičiulio Genos sodybą. Abu pasislėpė rūsyje, tačiau į kiemą atlėkusi raketa S-300 nugriovė pusę namo ir nuvertė rūsio sieną, kuri krisdama Andrejų mirtinai užspaudė kartu su šuniuku Laika. Gena liko nesužeistas, jį gelbėtojai ištraukė po 3 parų.

„Prieš mirtį Andrejus sugebėjo užgesinti gaisrą mūsų name, tačiau dabar su vyru gyvenu vasarinėje virtuvėje - neturim pinigų langams; neturim jų ir kukliam paminklui; jį kada nors pastatysim, tik tai nieko nepakeis - sūnaus nebepamatysiu, o buvo labai geras - švelnus, nuotaikingas, visiems padedantis, baigė inžineriją, dirbo aerouoste gaisrininku, ir labai mylėjo gyvūnus; Andrejus labai apgailestavo, jog iš kaimo pabėgę žmonės jam nepranešė, kad vienoje sodyboje liko pasiligojusi 80 metų Vera, todėl ši per okupaciją mirė lovoje iš bado" - sakė T.Zolotariova.