Užsienio naujienos

Vos 1 km – tiek arti Rusijos sienos dar nebuvau šiame kare atsidūręs. Tikrumoje net neketinau tiek rizikuoti, planavau vykti į miestelį, esantį 5 km nuo pasienio, bet klaidingu keliu nurodė važiuoti „Vaze“ programėlė. Kelią užtvėrusio blokposto savanoriai buvo linkę patikėti mano tvirtinimu, tačiau apie nelauktą atvykėlį privalėjo viršininkams, ir teko laukti iškviesto kontržvalgybininko apklausos.

„Tėvynę ginu su kryžiumi rankoje, o ne šautuvu, tačiau okupantai vis vien mane buvo įtraukę į pirmiausiai norimų sunaikinti asmenų sąrašą“ - pasakojo šventikas Pavelas Kuzas. 45 metų vyriškis dirba Dievo Motinos sobore Sumų regione, Konotopo mieste, nutolusiame 100 kilometrų nuo sienos su Rusija. Kariškiams įspėjus iš Konotopo dvsininkas pabėgo likus valandai iki okupantų įsiveržimo 2022 vasario 24 dieną.

„Esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų brolybe bei tuo, jog Maskva neša taiką žmonijai, be to, esu rusakalbė, mano tėvai į Charkovą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl prieš 34 metus įvykusį Ukrainos pasitraukimą iš SSSR vertinau neigiamai ir nepatikliai. Sūnui Radionui pradėjus dirbti tolimųjų pervežimų vairuotoju ir ėmus pasakoti, kad Rusijos provincijoje gyvenama dar skurdžiau, o betvarkė irgi ten didesnė man buvo sunku tuo patikėti; dar sunkiau buvo patikėti 2014 metais Donecke bei Luganske prasidėjusiais ukrainiečių ir rusų susirėmimais; o kai sužinojau, jog Donecko „sukilėliai“ nušovė Radioną, nenorėjusį atiduoti šiems savo automobilio, mano senasis pasaulis ėmė byrėti.

Paskambinau kazokų atamanui slapyvardžiu „Turas“ ir paklausiau ar gerėja sveikata ir ar vis dar guli ligoninėje. Paaiškėjo, jog „Turas“ jau kelios dienos, kaip yra atvykęs į naują karo stovyklą kitame regione. „Svarbiausia kazoko pareiga yra tėvynės gynimas, tol, kol sugebėsiu pastovėti ant kojų, tą ir darysiu, o visa kita šiuo metu, kai esame užpulti priešo, nėra svarbu“ - pasakė atamanas.

Tą liūdną moterį pastebėjau visiškai atsitiktinai, prieš pat sėsdamas į automobilį ir ketindamas išvykti iš netoli Rusijos pasienio esančio Gluchivo miestelio. Ji stovėjo pridėjusi ranką ant vienos iš Šlovės alėjoje kabančių nuotraukų, stovėjo ilgai ir sustingusi, tik lūpos krutėjo kažką šnibždėdamos. Tyliai privėriau mašinos dureles ir, prisiartinęs prie moters, paklausiau - „tai jūsų dukra?“

63 metų Gusarivkos kaimo gyventoją, zootechniką Sergejų Vorobjovą nufotografavau šalia patalpų, kur jis bei dar du fermos darbuotojai buvo įkalinti ir laukė mirties nuosprendžio įvykdymo. Vyriškiams stebuklingu būdu pavyko pabėgti.

Chersonas ir iki tol buvo labai nesaugi vieta gyventi, nes kitame pro miestą tekančios Dniepro upės krante įsitvirtinę okupantai jį kasdien keliasdešmt kartų apšaudo iš minosvaidžių ir tankų. Birželio šeštą dieną miestą ištiko papildoma nelaimė – išsigandę ukrainiečių kontrpuolimo priešai susprogdino už aštuoniasdešimt kilometrų esančią Kachovkos elektrinės užtvanką. Tris su puse metro Dniepre pakilęs vanduo apsėmė beveik šimtą kaimų, dalį iš jų ilgam atitverdamas nuo privažiavimo. Per potvynį jau žuvo keliolika žmonių, o keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios.

Tarptautiniame Kultūrų centre Krokuvoje (Lenkija) birželio mėn. 15 d. atidaroma kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjunga parengta fotografijos paroda „Lietuva. Du fotografijos šimtmečiai“. Pasak parodos kuratoriaus Adamo Mazuro, tai pirmoji, tokios apimties, retrospektyvinė paroda Lenkijoje, kurioje įvairiapusiškai apžvelgiama Lietuvos fotografija

- Kaip jūs karo metu atsidūrėte Ukrainoje? - paklausiau 75 metų japono Fuminori Tsuchiko. Šis pensininkas nusipelnė didžiulę Ukrainos gyventojų pagarbą, nes pardavė butą Tokijuje ir Charkove įkūrė nemokamo maisto kavinę „FuMi Caffe“.

Bendraudamas su šia drąsia ir stipria nedidelio kaimelio moterimi, neseniai palaidojusia Avdejevkoje žuvusį sūnų, supratau, kokiu būdu Ukrainoje užauga kariai didvyriai, sugebantys apginanti šalį nuo Kremliaus slibino.

Po Sakartvelo prezidentės Salomė Zurabišvili susitikimo su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda kilo mintis prisiminti lietuvius, gyvenančius šioje kalnų ir tarpeklių apsuptoje šalyje. Pirmą kartą Gruzija mūsų rašytiniuose šaltiniuose (Lietuvos Metrika) paminėta 1465 m. kovo 10 d. įraše: pasak jo, Gruzijos karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai vykę pas Ispanijos karalienę Elžbietą ir pakeliui apsilankę Lietuvos didžiojo kunigaik62io Kazimiero Jogailaičio dvare.

Litovežo kaimelis, kurio herbe yra pavaizduotas lietuviškas Vytis, randasi šimtą kilometrų nuo Ukrainos Voluinės srities sostinės Lucko. Kijevo istorikai Litovežo pavadinimą sieja su žodžiais "Litva" (Lietuva) ir "veža" (bokštas), nors tvirtų įrodymų, kad tai buvo tikrai LDK valdovų statyta pilis nėra. Spėjama, kad ankstesnis Litovežo pavadinimas buvo Kuma, vėliau Vsevolož, o Litovežas Viduramžiais iš kaimo buvo tapęs miesteliu su pilimi, keturiomis bažnyčiomis ir turėjusiu Magdeburgo teises. Kaip nedidelė LDK gyvenvietė su mūrine pilimi ir aukštais gynybiniais žemės pylimais Litovežas istoriniuose šaltiniuose minima nuo Xlll amžiaus.

"Pernai per šv. Velykas mes buvome labai persigandę, nežinojome ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę ir ar priešas neužims visos šalies" - pasakojo 51 metų Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus. "Šiemet mes esame ramesni, žinome, kad priešui nepavyko užgrobti šalies, žinome, kad mūsų kariai yra geresni ir tikime, kad laimėsime.

"Okupantai visą mėnesį melavo, kad mano vyrą, diakoną Volodimyrą bei tris jo kolegas nusiuntė į miesto pakraštį kasti apkasų, nors jau pirmą arešto dieną juos sušaudė ir sudegino" - pasakė 46 metų Lena Veličko.

Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio "Azovstal" gynėju, 23 metų Andrejumi Milleriu keturias paras dviese gyvenome viename hostelio kambaryje Dniepre...