Užsienio naujienos

Ruskie Tiški kaime neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę liko nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tuo metu iš dvejų tūkstančių gyventojų kaime buvo likę vos keliolika, o ir dabar į jį grįžo vos keli šimtai, nes nėra kur gyventi, o daugumoje gatvių dar nėra elektros. Per mūšius kaime žuvo keliasdešimt žmonių, tačiau ryškiausiu netekčių simboliu vietiniai laiko aštuonmetės Sofijos Evlahovos mirtį.

58 metų Tania Zolotariova nebesišypso nuo tada, kai 34 metų sūnus Andrejus žuvo eidamas gelbėti nuo bado kaimo šunis ir kates. Subombardavus gyvenvietę ir išsilaksčius kaimynams, čia likusius gyvūnus (153 šunis ir 100 kačių) savo kieme ėmė maitinti Lena Bubenko, o jos verdamą košę Andrejus dviračiu veždavo keliolikai kiemuose pririštų šunų.

Vera Sičiova žuvo bėgdama gelbėti kaimynės karvę, mat užsidegė tvartas į jį pataikius fosforinei bombai. Moteris žuvo akimirksniu galvą suknežinus skeveldrai, ji buvo palaidota savo namo kieme, ir ten vis dar tebeguli, nes į sunaikintą pafrontės kaimą niekas iš giminių negrįžo.

Net kelis tūkstančių picų fronto kariams jau nugabeno Charkovo savanorių organizacija „24.02”, o nuo šiol jas dovanoti gali ir lietuviai. Mintis dovanoti picas kilo vienam iš organizacijos įkūrėjų, 35 metų Ukrainos sunkumų kilnojimo eksčempionui Jurijui Rudenkai.

„Tai, ką pamačiau kavinės griuvėsiuose Hrozi kaime mane taip sukrėtė, jog vakare po darbo susiverčiau visą butelį degtinės, bet vis vien regėtų vaizdų košmaras persekiojo visą naktį“ - pasakojo Charkovo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko.

„Aš neįstengiu Rusijos kareivių vadinti kitaip, nei išsigimėliais, nes jie iš neturėjimo ką veikti ar iš pykčio, kad sužlugo puolimo planai, šaudė į zooparko darbuotojus ir gyvūnus“ - taip savo pasakojimą pradėjo „Feldmano ekoparko“ direktoriaus pavaduotoja Svitlana Višnevecka. Privataus verslininko įkurtas ir išlaikomas zoologijos sodas garsėjo visoje Ukrainoje, nes buvo vienintelis, į kurį įėjimas nekainavo, ir į kurį kursavo nemokami autobusai. Kilus karui zooparke tačiau liko dirbti tik 15 iš 200 darbuotojų, nes kiti išsigandę išsilakstė.

Pats baisiausia dalykas tėvams yra laidoti savo vaikus; nelinkiu niekam to išgyventi, ką aš patyriau, kai po sprogimo per dulkių debesį ir griuvėsius naktį apgraibomis pasišviesdamas telefonu atropliojau iki saliono; lovos, kuriose miegojo Vadimas ir Vladikas buvo užverstos plytų ir cemento luitų, o nė vienas iš jų neatsiliepė į mano šaukimą...

Vos 1 km – tiek arti Rusijos sienos dar nebuvau šiame kare atsidūręs. Tikrumoje net neketinau tiek rizikuoti, planavau vykti į miestelį, esantį 5 km nuo pasienio, bet klaidingu keliu nurodė važiuoti „Vaze“ programėlė. Kelią užtvėrusio blokposto savanoriai buvo linkę patikėti mano tvirtinimu, tačiau apie nelauktą atvykėlį privalėjo viršininkams, ir teko laukti iškviesto kontržvalgybininko apklausos.

„Tėvynę ginu su kryžiumi rankoje, o ne šautuvu, tačiau okupantai vis vien mane buvo įtraukę į pirmiausiai norimų sunaikinti asmenų sąrašą“ - pasakojo šventikas Pavelas Kuzas. 45 metų vyriškis dirba Dievo Motinos sobore Sumų regione, Konotopo mieste, nutolusiame 100 kilometrų nuo sienos su Rusija. Kariškiams įspėjus iš Konotopo dvsininkas pabėgo likus valandai iki okupantų įsiveržimo 2022 vasario 24 dieną.

„Esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų brolybe bei tuo, jog Maskva neša taiką žmonijai, be to, esu rusakalbė, mano tėvai į Charkovą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl prieš 34 metus įvykusį Ukrainos pasitraukimą iš SSSR vertinau neigiamai ir nepatikliai. Sūnui Radionui pradėjus dirbti tolimųjų pervežimų vairuotoju ir ėmus pasakoti, kad Rusijos provincijoje gyvenama dar skurdžiau, o betvarkė irgi ten didesnė man buvo sunku tuo patikėti; dar sunkiau buvo patikėti 2014 metais Donecke bei Luganske prasidėjusiais ukrainiečių ir rusų susirėmimais; o kai sužinojau, jog Donecko „sukilėliai“ nušovė Radioną, nenorėjusį atiduoti šiems savo automobilio, mano senasis pasaulis ėmė byrėti.

Paskambinau kazokų atamanui slapyvardžiu „Turas“ ir paklausiau ar gerėja sveikata ir ar vis dar guli ligoninėje. Paaiškėjo, jog „Turas“ jau kelios dienos, kaip yra atvykęs į naują karo stovyklą kitame regione. „Svarbiausia kazoko pareiga yra tėvynės gynimas, tol, kol sugebėsiu pastovėti ant kojų, tą ir darysiu, o visa kita šiuo metu, kai esame užpulti priešo, nėra svarbu“ - pasakė atamanas.

Tą liūdną moterį pastebėjau visiškai atsitiktinai, prieš pat sėsdamas į automobilį ir ketindamas išvykti iš netoli Rusijos pasienio esančio Gluchivo miestelio. Ji stovėjo pridėjusi ranką ant vienos iš Šlovės alėjoje kabančių nuotraukų, stovėjo ilgai ir sustingusi, tik lūpos krutėjo kažką šnibždėdamos. Tyliai privėriau mašinos dureles ir, prisiartinęs prie moters, paklausiau - „tai jūsų dukra?“

63 metų Gusarivkos kaimo gyventoją, zootechniką Sergejų Vorobjovą nufotografavau šalia patalpų, kur jis bei dar du fermos darbuotojai buvo įkalinti ir laukė mirties nuosprendžio įvykdymo. Vyriškiams stebuklingu būdu pavyko pabėgti.

Chersonas ir iki tol buvo labai nesaugi vieta gyventi, nes kitame pro miestą tekančios Dniepro upės krante įsitvirtinę okupantai jį kasdien keliasdešmt kartų apšaudo iš minosvaidžių ir tankų. Birželio šeštą dieną miestą ištiko papildoma nelaimė – išsigandę ukrainiečių kontrpuolimo priešai susprogdino už aštuoniasdešimt kilometrų esančią Kachovkos elektrinės užtvanką. Tris su puse metro Dniepre pakilęs vanduo apsėmė beveik šimtą kaimų, dalį iš jų ilgam atitverdamas nuo privažiavimo. Per potvynį jau žuvo keliolika žmonių, o keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios.

Tarptautiniame Kultūrų centre Krokuvoje (Lenkija) birželio mėn. 15 d. atidaroma kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjunga parengta fotografijos paroda „Lietuva. Du fotografijos šimtmečiai“. Pasak parodos kuratoriaus Adamo Mazuro, tai pirmoji, tokios apimties, retrospektyvinė paroda Lenkijoje, kurioje įvairiapusiškai apžvelgiama Lietuvos fotografija