Užsienio naujienos

- Kaip jūs karo metu atsidūrėte Ukrainoje? - paklausiau 75 metų japono Fuminori Tsuchiko. Šis pensininkas nusipelnė didžiulę Ukrainos gyventojų pagarbą, nes pardavė butą Tokijuje ir Charkove įkūrė nemokamo maisto kavinę „FuMi Caffe“.

Bendraudamas su šia drąsia ir stipria nedidelio kaimelio moterimi, neseniai palaidojusia Avdejevkoje žuvusį sūnų, supratau, kokiu būdu Ukrainoje užauga kariai didvyriai, sugebantys apginanti šalį nuo Kremliaus slibino.

Po Sakartvelo prezidentės Salomė Zurabišvili susitikimo su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda kilo mintis prisiminti lietuvius, gyvenančius šioje kalnų ir tarpeklių apsuptoje šalyje. Pirmą kartą Gruzija mūsų rašytiniuose šaltiniuose (Lietuvos Metrika) paminėta 1465 m. kovo 10 d. įraše: pasak jo, Gruzijos karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai vykę pas Ispanijos karalienę Elžbietą ir pakeliui apsilankę Lietuvos didžiojo kunigaik62io Kazimiero Jogailaičio dvare.

Litovežo kaimelis, kurio herbe yra pavaizduotas lietuviškas Vytis, randasi šimtą kilometrų nuo Ukrainos Voluinės srities sostinės Lucko. Kijevo istorikai Litovežo pavadinimą sieja su žodžiais "Litva" (Lietuva) ir "veža" (bokštas), nors tvirtų įrodymų, kad tai buvo tikrai LDK valdovų statyta pilis nėra. Spėjama, kad ankstesnis Litovežo pavadinimas buvo Kuma, vėliau Vsevolož, o Litovežas Viduramžiais iš kaimo buvo tapęs miesteliu su pilimi, keturiomis bažnyčiomis ir turėjusiu Magdeburgo teises. Kaip nedidelė LDK gyvenvietė su mūrine pilimi ir aukštais gynybiniais žemės pylimais Litovežas istoriniuose šaltiniuose minima nuo Xlll amžiaus.

"Pernai per šv. Velykas mes buvome labai persigandę, nežinojome ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę ir ar priešas neužims visos šalies" - pasakojo 51 metų Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus. "Šiemet mes esame ramesni, žinome, kad priešui nepavyko užgrobti šalies, žinome, kad mūsų kariai yra geresni ir tikime, kad laimėsime.

"Okupantai visą mėnesį melavo, kad mano vyrą, diakoną Volodimyrą bei tris jo kolegas nusiuntė į miesto pakraštį kasti apkasų, nors jau pirmą arešto dieną juos sušaudė ir sudegino" - pasakė 46 metų Lena Veličko.

Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio "Azovstal" gynėju, 23 metų Andrejumi Milleriu keturias paras dviese gyvenome viename hostelio kambaryje Dniepre...

Vasario 23 dieną Charkove labai dažnai skambėjo oro pavojaus pranešimai ir raginimai bėgti į slėptuves, tačiau neatskriejo jokia Rusijos raketa, niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Keturios raketos S-300 tačiau atlėkė dieną anksčiau, jos apgriovė strateginius objektus ir sužeidė tris asmenis.

23 metų Anastasijos Švec nuotraukos po tragedijos Dniepre apskriejo viso Pasaulio žiniasklaidą ir tapo vienu iš Rusijos barbariškumo Ukrainoje simbolių. Okupantų raketai pataikius į devynaukštį namą (žuvo 46 gyventojai) į įvykio vietą atlėkę gelbėtojai pamatė ne tik griuvėsių krūva pavirtusius dviejų laiptinių butus, bet ir penktame namo aukšte ant cementinio bloko atbrailos raudančią merginą.

- Kodėl žuvusius vežė į jūsų cerkvę, o ne į kitą, didesnę ir kuri yra arčiau bombos sugriauto namo? - paklausiau apaštalo Andrejaus cerkvės Dniepre šventiko Ivano. - Todėl, kad ta cerkvė, kaip ir dauguma Dniepre, tebėra pavaldžios Maskvos patriarchatui, o būtų juk absurdiška, pasityčiojimas iš aukų ir jų artimųjų, Rusijos atakos aukas vežti į Kremliui nuolankią bažnyčią..

Nors pro Maidano aikštėje esančią vėją su minėtomis vėliavėlėmis praeinu gan dažnai, tačiau tik trečiadienį pamačiau lietuvišką vėliavėlę. Ji buvo įbesta šalia kelių užsienio šalių – JAV, Šveicarijos, Kanados, Suomijos, Gruzijos vėliavėlių ir apsupta ukrainietiškų vėliavėlių jūros. Perskaitęs ant vėliavėlės ukrainietiškai užrašytą tautiečio pavardę ir tai, kad jis žuvo mūšyje dėl Chersono išvadavimo supratau, kad lietuvis žuvo mažiausiai prieš du mėnesius, nes Chersonas buvo išvaduotas lapkričio 11 dieną.

Kijeve marios žmonių su gėlėmis rankose ir ašaromis akyse ėjo atsisveikinti su malūnsparnio katastrofoje žuvusiu Vidaus reikalų ministru Denisu Monastirskiu bei šešiais jo pavaldiniais. Žuvusiųjų kūnai buvo pašarvoti centrinėje Kreščiatiko gatvėje esančių Ukrainiečių namų hole. Iš pradžių pagerbimui rinkosi šalies vadovai bei užsienio šalių diplomatai, o vėliau buvo įleidžiami visi atėję gyventojai. Žuvusiųjų artimieji skirtingai išgyveno gedulą. Velionio 42 metų ministro D.Monastirskio žmona Žana tas dvi viešo pagerbimo valandas prie karsto stovėjo suakmenėjusiu veidu, tarsi nejusdama palengva riedančių ašarų.

Su 43 metų Ukrainos kariūne, po keturių mėnesių kovų fronte vykstančia aplankyti trejų savo vaikų, susipažinau traukinyje Kramatorskas-Kijevas. Prisistačius žurnalistu kariūnė iš pradžių griežtai atsisakė kalbėtis, tačiau vėliau sutiko ir leido įrašyti pokalbį su išlyga, kad neminės savo pavardės bei neatsakys į kai kuriuos klausimus.

„Jei toks karas kiltų mano gimtojoje Jungtinėje Karalystėje, manau labai mažai žmonių pasielgtų taip, kaip ukrainiečiai – savanoriais stotų ginti tėvynės“ - pareiškė traukinyje į Kramatorską užkalbintas 23 metų kariškis britas, prisistatęs Džeimso vardu.

Tai rašinys dar apie vieną iš NEPASTEBIMŲ arba TYLIŲJŲ karo didvyrių. Priešui apsupus Charkovą fronto linija nusistovėjo ties Cirkuny kaimu, į kurį per kelis mėnesius atskriejo virš 6000 bombų, o iš šešių tūkstančių gyventojų jame liko vos keliolika.