Užsienio naujienos

Afonsas Kairys,

 Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

2000 - aisiais metais  pasirodė pirmasis  išeivių iš Lietuvos  kūrybos almanachas „Balsai iš toli", išleistas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2009 m. „sėkmingai" Andriaus Kubiliaus Vyriausybės „sugriautas") lėšomis.  23 autorių, gyvenusių Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje bei Ukrainoje, kūryba spausdinama šio unikalaus leidinio 110-tyje puslapių.

60 - ajame jo puslapyje Rūta Daujotaitė - Leonova, pristatydama savo eilėraščius, sako: „Gimiau 1940 metais Pagėgių r., Piktupėnų kaime, valstiečių šeimoje. Augau Tauragės rajone, Batakiuose. Tėvai buvo darbštūs, religingi žmonės, savo vaikams įskiepiję gražias lietuviškas tradicijas bei dorovės principus. Baigusi Vilniaus unuiversitetą, dirbau Žemaitijos mokyklose, vėliau, ištekėjusi už karininko, gyvenau įvairiose Rusijos vietose, ypač ilgai - Kazachijos dykumose. Dabar mokau lietuvių kalbos Karaliaučiaus vaikus".

Taip Rūta kalbėjo prieš  beveik 15 metų... O dabar? Dabar. Tai jau 2014-aisiais... sėdime  jos Karaliaučiaus bute, bėgiojant anūkui ir į darbą beskubančiai dukrai. Kalbamės apie praeitį: apie 21 - erius metus, dirbtus mokant Švenčiausios kalbos - lietuvių kalbos - Rytų Prūsijos lietuviškos kilmės vaikus: Karaliaučiaus sekmadieninėje  kartu su Nijole Meškyte, Juozu Miliūnu, Emilija Lukašiūnaite, Šviesa; kartu ir per kelias dešimtis nutolusioje  Pribrežnojės (Palmburgo) gyvenvietėje. Šešios  savaitinės valandos pagal tarifikaciją (o beveik po tris kasdien!)  be savo kabineto. Už kokį atlyginimą? Mano pašnekovė nutyla, nes gėda sakyti, kad gaudavo grašius, tik grašius... O kontingentą reikėjo pačiai rasti: perversti mokyklos mokinių žurnalai, ieškota panašiai lietuviškai skambančių pavardžių ar vardų...  Ir surasta... Na, o vėliau, vėliau ją patys norintys susirasdavo ir dabar  susiranda, nes ji per kalbą atveria vartus į Lietuvos istoriją, kultūrą, papročius. Jos vaikai (ką vaikai: dabar suaugę jau!) pabuvoja, Lietuvai remiant, Vilniuje, Kaune, Trakuose, Anykščiuose,...o keliones ir pamokas paįvairina Rūtos eilėraščiai, apie kuriuos ji sako: ,, Eilėraščiai man suteikia gyvenimo užuovėją, leidžia išsaugoti akiračio pozicijas, puoselėja meilę Lietuvai - Tėvynei, kurią saugau, gyvendama Karaliaučiuje. Savo krašto labai ilgiuosi. Eilėraščiai padeda įveikti nostalgijos antplūdžius, suteikia jėgų tęsti pedagoginį darbą". Tęsti pedagoginį darbą, nors ir pusvelčiui, reikia, gal ir dėlto, kad užmegzta tiek pažinčių: su Jurbarko Vytauto Didžiojo, keliomis Kauno vidurinėmis mokyklomis, Kauno šokių ansambliu, dalyvauta įvairiuose mokytojų seminaruose, konferencijose, kituose dvasiškai ir metodiškai praturtinusiuose renginiuose. Tai ypač pasakytina apie tuos laikus, kai buvo gyvas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, į kurį skubėta kaip į savo antruosius namus (dabar to nėra: atvažiavęs turi varstyti įvairių savo gimtinės  institucijų duris, kol būsi išgirstas).

Pašnekovė mielai prisimena lietuvių kalbos pamokėles dialogo forma „Kaimynystėje kaimyniškai" per Kaliningrado radiją „Radio Bass",  rengtas kartu su Aleksandru Bosu. Tų valandėlių vietiniai laukte laukdavo: juk kalba, suartindama žmones, leidžia geriau vienas kitą pažinti.  Deja, dėl lėšų stygiaus jos nutrūko, tačiau  klausytojų skambučiai primena, kad tokios laidos reikalingos ir  dar kaip reikalingos...Be abejo, galėtų padėti ir Lietuva, kaip anuomet padėjo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Galėtų... 

Rūta prasitarė ir apie vertimus, ypač senųjų lietuvių autorių, į rusų kalbą. Ji nori, kad srities rusakalbiai (ir visos Rusijos Federacijos!) pažintų juos: be jų nebūtų ir lietuvių kalbos.

Ir nesvarbu, kad Davidas Brodskis  į rusų kalbą išvertė Kristijono Donelaičio „Metus" dar 1946 metais. Juos dabar, hegzametru parašytus, išvys ir Rūtos Daujotaitės - Leonovos „Vremena goda". Vertėja, lietuvių kalbos mokytoja sako, kad D.Brodskio vertime kai kurios šio genialiojo kūrinio eilutės nesurado vietos ... O kaipgi Donelaitį, būrų poetą, mūsų grožinės   literatūros pradininką, suprasi neįsiskaitęs į jo poemos kiekvieną žodį. Kaip perteiksi jį mokiniams?

Versta ilgokai, papildomai  susipažįstant su XVIII amžiaus Prūsijos gyvenimu, papročiais, kultūra. Tik penktas vertimo variantas tenkino Rūtą.

 Jos „Metus" iliustruos dailininkė iš Tauragės krašto: norėta, kad Donelaitis, pasak Rūtos, būtų kiek linksmesnis. Tik vertėjai taip ir neaišku, kodėl greta jos pavardės atsirado niekada jai nematytas Glebas Surotkinas, ties kuriuo įrašas: „Pri učastii Gleba Surotkina".

Dabar rusiškai skaitantis gali susipažinti su Rūtos per 9 mėnesius išversta Napalio Kitkausko ir Laimutės Kitkauskienės knyga „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje". Tik vertėjai taip ir neaišku, kodėl greta jos pavardės atsirado niekada jai nematytas Glebas Surotkinas, ties kuriuo puikuojasi įrašas: „Pri učastii Gleba Surotkina". 

Na, o N. Kitkauskas, išvydęs išverstą leidinį, ištarė: "Labai gerai, kad rusakalbiai sužinos tikrąsias K.Donelaičio gyvenimo peripetijas ir jo atliktus darbus".

Išverstos  buvusio Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė filosofo Arvydo Juozaičio knygos „Karalių miestas be karalių", atgaivinančios  Kaliningrado, Kionigsbergo, Karaliaučiaus miesto  dabartį ir praeitį, laukia leidėjų.

Artėjant  Karaliaučiaus universiteto arba Albertinos (dab. Baltijos federalinis  Imanuelio Kanto universitetas) profesoriaus Liudviko Rėzos, 1818 metais išleidusio Donelaičio „Metus", o 1824 m. ir pasakėčias, gimimo 240-osioms metinėms,  verčiama Liudviko Rėzos „Lietuvių kalbos seminaro istorija", rusiškai prabilo  L. Gineičio „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha" bei A. Jovaišo „Kristijonas Donelaitis".    

O storame sąsiuvinyje - knygoje, ant sienos tiksint šimtamečiam laikrodžiui, pagautos įkvėpimo, atsiranda vis naujos eilės: posmai gimtinei Piktupiams, Lietuvai, per anksti šį pasaulį palikusiems Mamytei, Tėveliui, Vyrui, Sūneliui. Mintims atokvėpio nėra: praeitis vis atgyja ir atgyja. Kaip dabar Rūta mato sunkius ir klaikius pokario metus: tėvelis pirmininkavo Batakiuos. Jis sužinodavo, ką ruošiamasi tremti ir tik jam žinomu būdu, pranešdavo jiems: šeimos spėdavo pasislėpti. Aplink vyko kovos: žudė brolis brolį. Vis buvo laukiama Užjūrio paramos, o ji - neskubėjo. Deja, Užjūris nematė gatvėse suguldytų ir išniekintų dvidešimtmečių, kuriuos GYVENIMAS sukūrė GYVENTI, MYLĖTI, KURTI...

Mintys veja viena kitą...Jos rado vietos  jau išleistose knygose: almanache „Balsai iš toli", „Nostalgija", „Gyvenimo dovana", ,,Mintys tyloje", ,,Minčių vainikas" ir parengtose spaudai: ,,Bobų vasara", ,,Gyvenimo siūlas", „Padovanosiu širdį". Bręsta ir būsimojo romano apmatai... Bet...viską lemia pinigai...

Rūta dėkinga Sigitui Šamborskiui, Karaliaučiaus krašto lietuvių vienytojui ir užtarėjui, VĮ „Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė" pirmininkui, padėjusiam išleisti „Minčių vainiką", bus dėkinga ir kitiems, padėsiantiems išgirsti jos, Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojos, vertėjos, suartinančios Rusijos ir Lietuvos žmones, žodžius... Gal ir šiuos: "O Lietuva, mano mieloji, graži, sava/Ar gali žodžiais tą  išsakyti/Ar gali raštai tą aprašyti. (...) Mintys vis lekia į tėviškėlę ir į namus, /Laukus ir pievas, žalius miškus...

O ant vertėjos stalo Antano Drilingos eilėraščių rinkinys „Atšvaitai"... Jei Jėgos ir Laikas leis, dar ne vienas lietuvių poetas atsiskleis rusų skaitytojui Rūtos Daujotaitės - Leonovos proto dėka.