Užsienio naujienos

Keturiolikametė Diana Biliak savo ilgus ir gražius plaukus nusikirpo netrukus po to, kai fronte žuvo tėtis Andrijus. Paauglė senokai norėjo plaukus pasitrumpinti, bet tam pritarė tik ją nepaprastai mylėjęs tėtis, o mama prieštaravo.

Po laidotuvių mergaitė mamai priminė, jog tėtis leido kirptis, ir, šiai nieko nebesakant, nusikirpo trumai trumpai.

Dianos mamą Mariją Lyčiakovo kapinėse, kuriose yra laidojami visi kare žuvę lvoviečiai, sutikau Andrijaus gimtadienio išvakarėse. Sustojau šalia labai graudžiai verkiančios moters ir po kiek laiko nedrąsiai paklausiau - „jūs jį labai mylėjote?".

Moteris atsisuko, jos skruostais nesustodamos riedėjo didelės ašaros, o ši jų nesišluostydama prašneko: „Taip, be galo mylėjau, todėl niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra, abi dukros - tiek Diana, tiek trejų metų Milana mane guodžia ir prašo nebeverkti, tačiau nesusilaikau; jei Andrijus būtų buvęs ne toks geras ir mylintis man būtų lengviau, tačiau mudu buvome neišskiriami; susipažinome koncerte, nors abu nemėgome masinių renginių, o į jį nuėjome skirtingų draugų prikalbinti; informatiką baigęs Andrijus dirbo autodetalių tiekėju, o aš, teisininkė, dirbau vienos įmonės kadrų skyriuje; gyvenome nuosavame bute, tačiau statėmės kotedžą; Andrijus visą laisvalaikį skyrė namams ir dukroms, todėl jos šį dievino; mes nuolat kur nors keliaudavome ir aš jaučiausi mylima ir laiminga; Andrijus neturėjo jokios karinės patirties, todėl manėm, kad jo nekvies į armiją, tačiau balandžio pabaigoje jį pašaukė, pasiuntė į trumpus apmokymus, o po to į frontą; žuvo likus mėnesiui iki 38 gimtadienio, spalio 29; jis su keliais kitais šaulių pulko nariais ėjo į užduotį, ir tada atlėkė snaiperio kulka; kulka kliudė vien Andrijų - pataikė į krūtinę ir tuo pačiu prakiurdė mano įduotus šventus paveikslėlius, kuriuos liepiau laikyti kišenėje prie širdies ir kliudė kryželį ant kaklo; kasdienėse maldose prašiau Dievo apsaugoti Andrijų, tačiau atsitiko kitaip ir nerandu atsakymo kodėl; Andrijus iš fronto rašė, kad mano meilė jį šildo net apkasuose, tačiau paskutinį mėnesį kažkodėl ėmė sakyti, kad aš esu per daug prie jo prisirišusi; tokių žodžių prasmę ėmiau suprasti tik po jo mirties - Andrijus turbūt nujautė pateksiantis į kitą pasaulį ir norėjo, kad išmokčiau gyventi be jo; tačiau nežinau ar man užteks tam jėgų, mano siela veržiasi būti kartu su jo siela, nes mudu dažnai sakydavome, kad mūsų širdys plaka vienu ritmu tarsi turėtume vieną, bendrą širdį".

P.S. Marija Biliak lankosi ir dukras veda pas psichologą, tačiau prie vyro kapo vis vien važiuoja po kelis kartus per dieną ir ilgai rauda. Jei kas mokate ukrainietiškai, rusiškai ar lenkiškai pabendraukite su šia moterimi per facebooką, raskite jai šiltų žodžių.