Užsienio naujienos

„Karas atėmė nerūpestingą paauglystę ir privertė greitai subręsti, teko labai daug ką patirti, nors man dar tik 22 metai; kai 2014 Rusija okupavo Krymą mūsų šeima skilo - tėvas liko ten, o aš su mama ir 4 metais vyresne sese atvykome į Kijevą pas gimines; po to persikėlėm į Chersoną, kur įstojau į medicinos koledžą; 2021 Zaporižės univeritete neakivaizdiniu būdu ėmiau studijuoti farmaciją ir įsidarbinau vaistinėje; Zaporižėje susipažinau su metais vyresniu Tarasu, savanoriu kariu iš Lvivo; kai miestą ėmė stipriai bombarduoti pabėgau į Rivną pas mamos draugę, o Tarasas ten atvyko į apmokymus; po to išvykau į Šveicariją pas išsibėgusias mamą ir sesę; kai po pusmečio grįžau Tarasas pasipiršo ir apsivedėme; kartu gyventi teko nedaug - savaitę vestuvių proga, dar dvi savaites atostogų, ir kažkiek Kijeve, kur jis atvyko į apmokymus, bet tada ir išsiskyrėme (buvo neištikimas, nors žinojo, kad to neatleisiu); Tarasas buvo 3 šturmo brigados karys, žuvo netoli Avdijivkos; šiuo metu susitikinėju su kitu kariu, jis irgi nori, kad susituoktume, o aš nežinau ką daryti - man jis patinka, bet prisibijau, nes kare vėl gali visko nutikti; Taraso dar nepalaidojome, nes tą kaimą užėmė priešai, ir kritusių karių nėra kaip išgabenti; kai būnu Kijevo centre ateinu į Maidano aikštę ir paverkiu prie Taraso nuotraukos; jis visumoje buvo geros širdies vaikinas, baigė teisę, bet užsiėmė butų remontu ir planavo po karo steigti statybų įmonę; labai mylėjo savo mamą ir buvo geras man, tačiau po to, kai patyrė sužeidimą ir 3 kontūzijas iš pradžių tapo sulėtėjęs ir abejingas, o paskui ėmė darytis nervingas, nenuspėjamas; jei ne karas gal viskas būtų susiklostę kitaip, jo mama turi Lvive didelį namą, kuriame mudu planavome kurti gausią šeimą ir visą gyvenimą vienas kitą mylėti...." - pasakojo Sofija Kazan.