Užsienio naujienos

"Mane persekioja nuojauta, kad iki karo pabaigos neišgyvensiu, žūsiu, kaip kad daugybė bendražygių. Nebijau to, ne kartą buvau arti mirties" - taip aprodydamas Maidano aikštės pievelėje subestas kovos draugų nuotraukas kalbėjo 45 metų Sergejus Korobijus.

Vyriškis po paskutinio sužeidimo devintą mėnesį gydosi ligoninėje, o į sostinės centrą atvyko specialiai tam, kad pabūtų Maidane, kur pievelėse jau subesta keliasdešimt tūkstančių vėliavėlių bei nuotraukų žuvusiems kariams. Sergejus sakė atsisėdantis ant žemės prie vėliavėlių žuvusiems, ir rymoja kelias valandas, pataiso nuvirtusias vėliavėles, nušluosto dulkes nuo bičiulių nuotraukų.

Karys pasisakė, jog užaugo šalia Chersono esančiame Baltazarivkos kaime, kuris dabar yra okupuotas rusų. Iki karo dirbo statybininku, remontavo butus Chersone, kur susipažino ir su būsima žmona, po skyrybų auginusia sūnų. Susituokus porai gimė dukra, kuri tačiau su mama ir broliu per karą išbėgo ir iki pat dabar gyvena Lenkijoje. Pirmus karo metus Sergejus daug talkino kariuomenei - visą laisvalaikį skyrė lauko krosnelių bei lovų darymui frontui.

"Po metų pasidarė gėda prieš karius, ir pasiprašiau savanoriu į frontą, nors kiti statybininkai to nedarė. Tapau "šturmoviku" 80 brigadoje, kovojome Zaporižės regione. Kai gulėjau ligoninėje maniškius pasiuntė į Kurską, buvo labai blogai, daug žuvo, nors nemažai netekom ir prie Zaporižės. Kai sužeidė per minosvaidžio apšaudymą sąmonės nepraradau, pats užsidėjau turniketą, ropojau ieškoti savų. Jėgos silpo, jei ne bičiulis galėjau ten ir likti" - pasakojo savanoris. Už drąsą vaikinas buvo apdovanotas medaliu, tačiau minėtoje brigadoje jo paslaugų atsisakė, mat po patirtų sužeidimų tapo nepajėgus dalyvauti puolimo užduotyse.

Vyriškis po skeveldrinių sužeidimų ir smegenų sutrenkimų, patirtų šalia sprogus bomboms nebėra toks stiprus, kaip iki karo. Raišuoja viena koja, blogiau girdi, prasčiau mato, suprastėjo atmintisi ir ėmė mikčioti. Iš armijos jo tačiau nenurašo, nes fronte labai trūksta karių. Sergejus todėl pats derasi su keliais daliniais, norėtų tapti dronų naikintoju. Jei nepavyks susitarti, karinis komisariatas jį priskirs kuriai nors brigadai savo nuožiūra.

"80 brigadoje visa laiką kovojome Zaporižės regione, gynėme, kad rusai neprasiveržtų toliau, nes jie jau yra užėmę daugiau, kaip du trečdalius to regiono. Kai gulėjau ligoninėje maniškius pasiuntė į Kurską, ten buvo labai labai blogai, daug žuvo, nors nemažai netekom ir prie Zaporižės. Kai sužeidė per minosvaidžio apšaudymą sąmonės nepraradau, pats užsidėjau turniketą, ropojau ieškoti savų. Jėgos silpo, jei ne bičiulis galėjau ten ir likti, kaip kad liko keli tame mūšyje kritę mūsiškiai" - tai sakydamas karys kiek nusisuko į šoną ir nusišluostė pasimačiusią ašarą.

Sergejų užkalbinti nusprendžiau todėl, nes šeštadienio vakarą centrinės Chreščiatiko gartvės pėsčiųjų alėjoje, esančioje visai šalia Maidano, jisai atrodė visų užmirštas ir nusiminęs. Lauko kavinėse sklido tranki muzika, pro šalį ėjo daugybė savaitgalio linksmybėms nusiteikusių žmonių, o jis ant suoliuko sėdėjo su dviem karinėm kuprinėm susigūžęs ir vienišas.

"Sėdėjau ilgai, galvojau ar prieis kas nors pasilabinti, paklausti, kaip reikalai. Žmonių praėjo gausybė, bet neužkalbino niekas, toks įspūdis, jog niekas nenori galvoti apie tai, kas vyksta fronte, jog nori atsiriboti nuo karo. Buvo labai liūdna, ačiū, kad nors tu, užsienietis, sustojai. Parašyk, kad visi, kas savo noru išėjo į frontą yra didvyriai, nes iš ten niekas nebegrįšim, jei išvis grįšim, tokie, kokie buvom. Man ramiau, kai žinau, jog žmona su vaikais yra saugūs Lenkijoje, o dėl savo gyvybės nepergyvenu, esu karys, žinau, kas laukia grįžus į frontą. O tu, žurnaliste, būk atsargus, saugok save, nes priešas nesigaili nieko. Jūs, lietuviai išvis esate šaunuoliai, daug padedate. Didelis jums ačiū" - pasakė Sergejus ir nuskubėjo į traukinio stotį. Prieš nueidamas dar apsikabino su pro šalį ėjusiu karo veteranu, iš fronto grįžusiu be vienos kojos.