Žiniasklaida Lietuvoje

Dabar, karantino metu, patogiausias langas į pasaulį - radijas ir televizija. Budėjimo režimu jie burbuliuoja kone visą parą. Gaudome žinias iš Rusijos, Baltarusijos, Vakarų, ypač suklūstam, kai kalba apie koronavirusą ir skiepus, vyriausybių planus įveikti pandemiją, kitų šalių patyrimą, mūsų valdžios pastangas, na dar P. Gražulio skandalą, Bunkės intymias paslaptis ir t.t.

ŠIEK TIEK NOSTALGIJOS...

Eterio kalbinis margumynas iš vienos pusės yra sveikintinas, nes praturtina mus pačius (štai kodėl pasiteisino laidos, kurios 2013-aisiais Tarmių metais buvo vedamos atskirų Lietuvos regionų tarmėmis), pagyvina mūsų bendrinę kalbą. Vyresnieji prisimena, kad sovietiniais laikais tiek bendravimo, tiek šnekamoji ar rašytinė kalba buvo užteršta slaviškomis svetimybėmis, skoliniais, kurie dominavo ir dviejų kanalų televizijoje bei radijuje.

Atkūrę nepriklausomybę, taip išlaisvėjome, kad atpalaidavome ir protą, ir liežuvį. Jeigu anuomet Lietuvos SSR televizijoje ir radijuje dar buvo sukurta tam tikra kalbos kontrolės sistema, tai, nors, mūsų duomenimis, šiuo metu LRT ir dirba keturios kalbininkės, jos svaraus žodžio neturi, grasinamos išvaikyti, o filmų redaktores atleido anksčiau... Apie veiksmingą žurnalistų kalbos kontrolės sistemą jau net niekas neužsimena: pridarai eteryje klaidų, kalbininkė rytoj rytą tau įteikia lapelį su pastabomis, o padarius daugiau nei 10 kalbos klaidų (iš jų kokias tris ypač šiurkščias) tavo darbu susidomi administracija ir buhalterija...

KAS SKURDINA KALBĄ?

Kartu su pasikeitusiais įdarbinimo principais, pakito ir požiūris apskritai į žurnalisto kultūrinį išsilavinimą, ką jau bekalbėti apie jo kalbinį išprusimą. Gerai jei žmogus ateina baigęs VU žurnalistikos ar kitas humanitarines studijas, o jeigu jį pakvietė dėdė ar teta dėl šaunios išvaizdos ir gebėjimo taukšti? Sutikime, kad ir LRT žmonių „iš gatvės" ne taip jau mažai. Štai ta gatvės kalbos kultūra ir užšiukšlina eterį.

Nesu nei kalbininkas, nei kitoks lingvistinis specialistas, o ir šiose mano pastabose rasite ne vieną kalbos klaidą.

Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje Irena Smetonienė, kalbininkė, profesorė, ilgą laiką koordinavusi kalbos klausimus LRT, prisiminė anuometinę žurnalistų kalbos kontrolę ir pagrindines jų darytas klaidas. „Teko pratintis atsisakyti ir kad su bendratimi, ir gaunasi, randasi, žiūrisi, skaitosi bei įvairių linksnių klaidų, barbarizmų vartojimo. Bene daugiausia vargta su kirčiavimu: valstybè, Lietuvà, Kalė́das, automóbilis, aĩkštė, žiūrõvus, parlãmentas, biùdžetas, komìtetas ir pan., dažnam laidos vedėjui strigo priesagos -aitis, -aitė kirčiavimas, vietovardžiai. Kalbininkai vedė klaidų žurnalą, kuriame buvo aiškiai matyti kiekvieno eteryje kalbančio pažanga ir pastabos. Apie klaidas ir pažangą buvo nuolat kalbama per pirmadienio rytinius posėdžius, generaliniam direktoriui kasmet pateikiama išsami ataskaita", - rašė kalbininkė.

Kita kalbos specialistė, humanitarinių mokslų daktarė, vienu metu vadovavusi visai šiai įstaigai, Jūratė Sofija Laučiūtė skundžiasi: „Dabartinių laidų vedėjų kalba mirga marga kirčiavimo klaidomis, teisingai ilguosius ir trumpuosius balsius taria nebent suvalkiečiai ir kunigai. Blogiausia, kad nepaisoma Valstybinės kalbos įstatymo, ir į nacionalinę, iš valstybės biudžeto finansuojamą žiniasklaidą brukasi svetimybės, skoliniai, daugiausia - anglicizmai. Darosi madinga į lietuvių kalbą nebeversti ne tik firmų ar muzikinių grupių nelietuviškų pavadinimų, bet neverčiami ir dainų, filmų, knygų pavadinimai, ypač jei jie - anglų kalba. Lietuvos klausytojai, žiūrovai nebetenka plačiausiai prieinamos galimybės klausytis, girdėti tokią lietuvių kalbą, kuri reprezentuotų valstybės bendrinę kalbą, atspindėtų geriausias, gražiausias lietuvių kalbos ypatybes."

NEMALONIOS SMULKMENOS

Savo ruožtu pastebėsiu, kas man krinta į ausį šiuo metu.

Pirmiausia - laidų vedėjų kalbėjimas „pro nosį", kitaip sakant, „prancūziškai". Net tokia eterio „vilkė" Rita Miliūtė, kuri turėtų rodyti pavyzdį jauniems kolegoms, niekaip neįstengia kalbėti raiškiai, švariai, atvira burna. Dar jai kenkia niūrus, tarsi sukaustytas bendravimas su žiūrovu ir klausytoju. Jį gana taikliai pavaizduoja „Dviračio šou" kūrėjai. Tokia pati nuodėmė persekioja jaunesniąją kolegę Rūtą Kupetytę, kuri dažniausiai veda rytines Lietuvos radijo laidas. Viename savo interviu ji sako: „Manau, kad visi balsai yra gražūs, tik su jais tenka padirbėti. Man prireikė kelerių metų. Suprantu, kad šiandien mano balsas eteryje jau skamba taip pat, kaip gyvenime, nes kartais, apsilankius, pavyzdžiui, pas gydytojus, jie manęs klausia, ką turiu bendro su radiju." Eteryje - ne kaip gyvenime, o kur kas švariau, gryniau. Daugiau kaip 10 metų „Ryto garsus" vedanti žurnalistė neturėtų užmigti ant laurų, nes patobulėti dar yra kur.

Labiau patyrusi „Lietuvos dienos" vedėja Madona Lučkaitė savo interviu taip pat nesiskundžia netikusia tartimi. Jos žemas balso tembras tikrai imponuoja. Tačiau kalbėjimo „pro nosį" irgi reikėtų vengti.

Kita žurnalistų bėda - balsių „užapvalinimas". Nejaugi jų nemokė garsus fonetikos specialistas, VU kalbininkas Aldonas Pupkis, dešimtis kartų liepdavęs garsiai kartoti Jono Biliūno apsakymo „Kliudžiau" pirmąsias eilutes: „Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės..." Raiškiai, atvira burna, ne pro sukąstus dantis tarti garsus -ė (ne -ie), -ęs (ne -ąs), - io (ne -ia) ir t.t. buvo pirmas dėstytojo reikalavimas, iškart leidęs gauti įskaitą.

Tos bėdos neatsikračiusi ir aktorystės duoną kremtanti radijo laidos „Laimės dieta" vedėja Rimantė Kulvinskytė, kuri savo interviu žurnalui „Žmonės" išvardijo visus NE: „Aš nevalgau mėsos. Aš nemėgstu saldumynų. Aš nekenčiu „Lietuvos ryto". Aš niekad nebalsuočiau už liberalus. Aš nežiūriu televizoriaus. Aš neskaitau „Delfi"..." Dar derėjo pridurti - nedarau kalbos klaidų, nes jos skambus, kiek egzaltuotas, „aktorinis" balso tembras vedėjos neatpalaiduoja nuo visokių šūkčiojimų „super", „faina" ir pan.

Jaunesnieji žurnalistai gali pasimokyti tarties iš tos pačios eterio įžymybės Eglės Bučelytės, į LNK išėjusio Gintaro Deksnio, radijo žurnalistų Alvydos Bajarūnaitės, Vytauto Markevičiaus ir kt. Galbūt mane kankina bendro darbo LRT ilgesys, bet, manau, kad visi pritars, jog taisyklingas, gal kiek per lėtas, atidus, įvairiam klausytojui priimtinas tekstų skaitymas yra jo suvokimo pagrindas.

Tas pats A. Pupkis jau 1997 m. skundėsi: „Ir vis dėlto daugiausia skauda širdį dėl valstybinės televizijos: kalbos kultūros iš jos ne kažin kiek pasimokysi. Čia kaip sūpynėse: vienos laidos kalba pagerėja, bet suprastėja kitos, vienos laidos vedėjas, rodos, ima taisytis, bet po savaitės kitos, kad pažeria klaidų - nors verk, o dar kitas, nors tu jam kuolą ant galvos tašyk, niekada nesitaisys. Taigi ir mes, kalbininkai, iš savo kišenės mokame, kad būtų kalba dergliojama".

MAŽA KALBOS ANALIZĖS

LRT žurnalistai gali nebent guostis, kad kitose žiniasklaidos priemonėse kalbos reikalai dar prastesni. Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centre dirbanti kalbininkė Ramunė Čičirkaitė (ji žurnalistų kalbą ilgai grynino „Žinių radijuje") mano, kad standartinę lietuvių kalbą labai žaloja specifinė vilnietiška šneka. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jai būdingas balsių trumpinimas, o sovietiniais laikais balsiai buvo tariami ilgiau - artimiau bendrinei kalbai.

Eteryje skambančios kalbos dabar neanalizuoja niekas. Kažkada nuolatines apžvalgas žurnale „TV antena" rengdavo buvęs VU žurnalistikos instituto vadovas Žygintas Pečiulis (nors jo duktė Guoda Pečiulytė per LRT daro tas pačias kalbos klaidas, be to žiūrovą vargina „ištemptais" klausimais). Tiesa, mokslo leidiniuose netrūksta solidžios analizės, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos instituto bendradarbės Laimos Nevinskaitės studija „Grėsmės kalbai ir kalbos priežiūra: žurnalistų požiūris", kurioje aptariama eterio kalbos raida istoriniu požiūriu. Tačiau kas tokius leidinius skaito?

Bet juk ne aš vienas susirūpinęs eterio žurnalistų kalba. Antai, LŽS svetainėje Apolinaras Juodpusis skundėsi, kad yra rašęs „apie ydingą žodžių iš tikrųjų, išties, matomai, pakankamai, žodelyčio na vartojimą. Be šitų šiukšlių ar pusiau šiukšlių dabar neapsieina dažnas žurnalistas ar jo kalbinamas pašnekovas." Jis vienai gerbiamai TV „orų mergaitei" parašė mandagų ir iš anksto atsiprašantį asmenišką laiškelį, kuriame jos dėmesį atkreipė į ydingą to na vartojimą beveik prieš kiekvieną tariamą sakinį. „Greitas atsakymas mane nustebino ir pradžiugino: ji padėkojo už pastabas, pažadėjo atsižvelgti, net pasiūlė mielai pratęsti pokalbį. Ir ką? Šįryt vėl išgirstu ją, ir vėl trumputėje orų prognozės žinutėje suskaičiavau bene dešimt ar net vienuolika tų nelemtųjų na!", - baigia savo skundą autorius.

Atrodytų, smulkmenos? Na, ne. Mūsų viešosios kalbos švara, ypač tų, kurie kreipiasi į mases, yra tokia pat būtinybė, kaip kultūringai, sveikai pavalgyti pusryčius.

Dar 1928 m. Jono Jablonskio mokinys Juozas Balčikonis savo tekste „Kada prabilsta antena..." rodė gilų susirūpinimą: „Tūkstančiai žmonių klausosi ir pratinasi į oru leidžiamą nuo radio stoties viršūnių žargoną <...>. Radio stotis yra svarbi įstaiga, ir reikia, kad jos kalba būtų gera. Tada ji galėtų būti kalbos mokytoja. O tam reikia, kad radio „dėdės" išlaikytų lietuvių kalbos egzaminus lygiai su kitais mokytojais ir išlaikytų ne juokais <...>. Kol egzaminų neišlaikę, turėtų savo pranešimus duoti mokantiems kiekvieną kartą ištaisyti ir iš ištaisyto teksto skaityti, kad negadintų klausytojų kalbos <...>. Iškraipyta kalba yra mūsų tautos priešas. Reikia nuo jo gintis. Dabar radio stotis perėjusi į krašto apsaugos ministeriją. Kaip žinome, karo žmonės su tautos priešais daug ceremonijų nedaro - reikėtų, kad užkirstų kelią ir tam priešui, kuris lenda pro radio stotį."

Mat, kaip: blogai kalbantis - tautos priešas...

 

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir tlevizijos rėmimo fondo projekto dalis.