Žiniasklaida Lietuvoje

Kaziuko mugė - kasmetinė Lietuvoje rengiama folkloro mugė, kurioje žmonės pardavinėja savo pagamintus liaudiškus dirbinius. Mugė dažniausiai rengiama artimiausią sekmadienį iki Šv. Kazimiero dienos, tačiau prekijai, pamatę, kad per vieną dieną nedaug teparduos (dėl gana aukštų kainų ar per plonų pirkėjų piniginių) nusprendė prailginti mugę iki trijų dienų. Tad šiemet ji vyko kovo 3 - 5 dienomis.

Dabar Kaziuko mugė turi ir savo metraštį, kuris leidžiamas Vilniuje nuo 2003 metų. Tai - „Kaziuko laikraštis". Jis remia tradicinių amatų puoselėjimą ir išsaugojimą. Jame ne tik dalinamasi amatų paslaptimis, bet ir aprašoma įdomioji Vilniaus ir mūsų krašto istorija, pateikiama praktinė mugės informacija dalyviams, amatininkams, lankytojams.

Antai 2010 metais pasirodžiusio „Kaziuko laikraščio" leidėjai, susibūrę į šiam tikslui įkurtą VšĮ „Laisvės atolas", regėjo garsiausios Lietuvoje mugės atsigavimo ženklų - atgimsta šimtmečius gyvavusios eitynės, Kaziukas tampa ne vien „gariūniniu" turgumi, bet ir švente, mažėja kiniškų prekių.

„Kad galutinai atsietume Kaziuko įvaizdį nuo gariūniškojo, reikėtų atkreipti dėmesį ir į prekybvietes", - siūlo leidėjai, nes šiandieninės prekiautojų palapinės, ypač tos dryžuotos, net ir šiais dryžuoto tigro metais, labiau Gariūnams, nei Kaziukui tinka.

Pasak laikraščio autorių, apie 406-ąjį kartą surengtą Kaziuką rašė 2000 egz. tiražu išleistas amatų ir mugių metraštis, tačiau „kad ir kokie skaitmeniniame laikmetyje svarbūs skaičiai, Kaziuke jie lemia ne viską".

„Mugėje galima derėtis, vadinasi, 3 galima paversti 2, o jei rasi ryšį su prekės kūrėju - gali gauti ir dovanų. Tai - savotiškas smūgis žemiau juostos supermarketų kultūrai, kur skaičius yra visagalis, nekintamas ir visai nebe magiškas", - teigė  vienas iš laikraščio kūrėjų Ernestas Vinickas.

Svarbu tai, kad "Kaziuko laikraštyje" pateikiama pagrindinė informacija, kas kur ir kada vyks per Kaziuką, kur kokie meistrai pardavinės savo dirbinius, ką ir kur šiemet siūlys originaliausių ir keisčiausių idėjų nepristingantis jaunimas.

Svarbiausias mugės atributas - verba, gaminama iš išdžiovintų margų gėlių ir žolių. Kiti svarbesni pirkiniai - širdelės formos sausainiai pavadinimu „Kaziuko širdis", puošti piešiniais, vardais ar specialiais ženklais. Kitas tradicinis pirkinys - „barankių" (trapučių) karoliai. Be jų - dovanų namiškiams - anksčiau iš mugės niekas ir negrįždavo.

Kaziuko mugės ištakos siekia XVII a. pradžią. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežiusKlemensas VIII savo breve oficialiai paskelbė Kazimierą šventuoju, kol kas tik lokaliniu, Lenkijos ir Lietuvos. Tuo tarpu jo įpėdinis Povilas V jau paskelbė šv. Kazimierą visos Katalikų bažnyčios šventuoju, o Urbonas VIII 1636 m. paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju. Tais pačiais metais šventojo palaikai buvo iškilmingai perkelti iš jėzuitų šv. Kazimiero bažnyčios, kur jie buvo saugomi nuo 1604 m., į Zigmanto Vazos (tuomet jau mirusio) įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Katedroje, kur jie yra ir dabar.

Spėjama, kad kaip tik nuo Šventojo palaikų perkėlimo 1636 m. ir prasideda Kaziuko mugės istorija. Tada Katedroje imti rengti šv. Kazimiero atlaidai, o neatskiriama atlaidų dalimi visada buvo taip vadinamas „kermošius" (nuo vokiško kirchmesse), po bažnytinių iškilmių vykstanti prekyba ir pasilinksminimai. Tie „kermošiai" vyko beveik du šimtus metų, tai per karus ar kitas nelaimes prigesdami, tai vėl atsinaujindami, kol 1827 m. Vilniaus pirkliai neišsirūpino privilegijos rengti didesnį, kelias dienas vykstantį, prekymetį, taip vadinamą „jomarką" (nuo vokiško jahrmarkt ir rusiško jarmarka). Tai jau buvo tikrosios Kaziuko mugės pradžia. Joje jau dalyvaudavo ne tik vilniečiai, bet suvažiuodavo pirkliai iš toliau, Katedros aikštėje būdavo sustatomos vadinamosios „būdos", laikinos stoginės ar palapinės. Tuo laikotarpiu atsiranda ir vienas iš Kaziuko mugės atributų - saldus meduolis „Kaziuko širdis".

XX a. pradžioje pasikeitė jomarko vieta. Mat 1901 m. rusų valdžia Katedros aikštėje pastatė paminklą Jekaterinai II, taigi prekymetis, labiau susijęs su katalikų šventojo garbinimu, caro valdininkų požiūriu pasidarė nepakankamai respektabilus tokiai rimtai „kaimynystei". Mugė buvo iškelta į Lukiškių aikštę.

Tuo laikotarpiu mugėje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę valstiečiai, prekiavę savo namudiniais dirbiniais. Į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų, Lukiškių aikštės neužtekdavo ir „būdom" būdavo užstatoma visa Neries pakrantė nuo Žvėryno iki Žaliojo tilto. Šį klestėjimą nutraukė I pasaulinis karas ir po jo sekę įvykiai, bet XX a. 3 dešimtmetyje Vilniaus „Kaziukas" vėl atsigavo, o ypač suklestėjo nuo 1935 m., kai prie mugės rengimo gausiai prisidėjo Vilniaus studentai, rengę triukšmingas kostiumines eisenas. Lenkijos turizmo skatinimo sąjunga net organizuodavo specialius traukinius į Vilnių iš kitų Lenkijos miestų. (O dabar, deja, viskas atvirkščiai - lietuviai organizuoja apsipirkimo vojažus į Lenkiją). Ypač dideliu mastu Kaziukas buvo švenčiamas 1938 ir1939 m.

II pasaulinis karas vėl nutraukė Kaziuko mugės klestėjimą. Pokarį Kaziuką „iškraustė" ir iš Lukiškių aikštės - ten išdygo Lenino paminklas. Sovietmečiu mugė buvo perkelta į tuometinį kolūkinį (liaudyje vadinamą Dzeržinskio) turgų Kalvarijų (tada Dzeržinskio) gatvėje. Šioje vietoje vykstanti mugė nebuvo įspūdinga ir šventiška, kadangi buvo apribota erdvėje ir prekeivių skaičiumi.

Senosios tradicijos atgijo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaziuko mugė grįžo į senąją vietą, į Katedros aikštę, į Senamiesčio gatves ir net prasiplėtė į Tymo kvartalą.

Ir dar apie kainas. Dėl kainų kermošiuje  yra įvairių nuomonių.  Vieni sako, kad kainos čia nekinta - kiek kainavo litais, toks pat skaičius dabar eurais. Jei buvo penki (litai), tai ir dabar penki (tiesa, eurai). Kiti teigia, kad net sumažėjo kainos. Pvz. mediniai šaukštai kainavo  "anais laikais" 15 litų, o dabar - tik 5 eurai! Štai taip.

Dabar  "Kaziuko laikraštis" leidžiamas vieną kartą per metus ir gausiai parduodamas Kaziuko mugėje Vilniuje. Jį galima įsigyti mobilioje laikraščio redakcijoje mugės metu Pilies gatvės pradžioje (ties Pilies g. 2, Vilniaus senamiestis) ir iš šurmuliuojančioje minioje pasklidusių laikraščio platintojų ir pardavėjų.

Štai, pavyzdžiui, kas buvo rašoma jubiliejiniame dešimtajame „Kaziuko laikraštyje":

Pradžioje buvo 200

„Marcėliukės klėties" šeimininkas Vytenis Urba Kaziuko mugę organizuoja 10-ą kartą. Interviu apie naujausią mugės istoriją. Apie tai, kad pirmais metais, kai organizavo, dalyvių buvo tik 200, o iš maisto galėjai tik kokį meduolį įsigyti. Apie linksmas istorijas kaip buvo kuriami važinėjantys aparatai - pradedant pirmąją krosnimi ir baigiant šių metų vėjo malūnu. V. Urbos pamąstymai apie mugės ateitį.

Algimantas Čekuolis: „Žmonės turi teisę turėti blogą skonį"

Keliautojas, rašytojas, laidų vedėjas dalinasi įspūdžiais apie įsimintiniausias mugės akimirkas, apie „kudlų" pešiojimą.

Trys mitai apie Sūduvą

Pirmiausia išdėstomi argumentai kodėl Suvalkija turėtų vadintis Sūduva. Neigiamas mitas, kad sūduviai yra skūpūs ir jų vaišingumas lyginamas su kitais Lietuvos etniniais regionais. Primenami ir anekdotai. Kaip suvalką priversti išprotėti. Įleiskite jį į apvalų kambarį ir pasakykite, kad kampe padėta 100 litų.

Senųjų amatų dirbtuvės

Interviu su senovinių peilių rekonstrukcijas darančiu meistru Vykintu Motuza apie neseniai atvėrusias senųjų amatų dirbtuvės pačiame senamiesčio centre. Kuriose meistrai dirba su rekonstruotais viduramžių įrankiais, net baldus gaminosi pagal išlikusias to meto graviūras. Apie tai, kad atidaryta ko gero pirmoji Lietuvoje rekonstrukcijų parduotuvėlė.

Balanų krepšiai - kuo senesni tuo tvirtesni

Svečiavimasis pas pušinių balanų krepšių pynėją Joną Šerėną, kuris krepšius pina tik Kaziuko mugei. Atskleidžia, kad pinant krepšius labiausiai kenčia nagai. Pasakojama kaip plėšomos balanos.

Baletas ir... karšykla

Apie vilnos karšyklos aparatą, pagamintą dar 1928 m. Apie vilnos vėlimo ypatumus, apie zelandietišką ir lietuvišką vilną, jos skirtumus.

Tautinis paveldas - dvasinis turtas

Apie ŽŪ sertifikuotus tautinio paveldo produktus, apie programos įpatumus, tautinio paveldo prestižą ir tradicinių amatų centrus.

„Tu bardzo šlapia, pošli per aplinkui"

Profesorius Libertas Klimka apžvelgia tarpukario Kaziuko mugės ypatumus

Abejonės dėl mugės logo

Sumanyta sukurti naują mugės logotipą. Pateikiami trys atrinkti variantai, aptariami jų privalumai ir trūkumai.

Apie paveldėtą pareigą

Kalbinamas Pasvalio rajono aludaris. Apie apynių raiškymą, apie ta, kad į alaus kubilą dedami medaus koriai, apie tai, kad alų verda 4 kartus per metus, apie giminės talkas. Kodėl alus buvo gaminamas iš cukrinių runkelių.

Vilniaus tautos

Apie lietuvius, žydus, baltarusius, lenkus ir rusus. Apie tautas gyvenusias sostinėje, apie tai, kad dabar Vilniuje gyvena 128 tautų atstovai.

Tradiciniai lietuviški žaidimai

Kokius žaidimus mūsų protėviai žaidė ne tik mugių metu, bet ir kasdieniame gyvenime.

Eisenoje pasirodys ir tikrasis Kazimieras

Apie užkulisius ruošiantis mugei. Ir ką bendro turi šv. Kazimiertas ir Maiklas Džeksonas.

Šilčiausia mugės vieta - Užupio Respublika

Likus keliems mėnesiams iki mugės pradžios, Vilniaus kaimynystėje esanti Užupio Respublika įsteigė ministro Kaziuko pareigybę, kurią patikėjo Solveigai Gutautei.

P.S. dėl kainos būtina derėtis!

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.