Žiniasklaida Lietuvoje

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį Kulautuvoje vyko Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotas seminaras „Lietuvos regioninė ir vietinė spauda: problemos ir perspektyvos“. Renginyje dalyvavo keliasdešimt regioninės spaudos atstovų. Drauge su žurnalistais klausimo svarstybose dalyvavo ir du politikai – iš pozicijos ir iš opozicijos. Tai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos atstovas Valentinas Stundys ir vienas opozicijos lyderių, socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius. Drauge su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainium Radzevičium, jie dalyvavo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kur „Žinių radijo“ studijoje buvo svarstomi Kulautuvoje nagrinėti klausimai.

V. Valiušaitis. Kokios priežastys paskatino kalbėti apie regioninės spaudos problemas? Ar jos skiriasi nuo nacionalinės spaudos rūpesčių?

D. Radzevičius. Daugelis rūpesčių, susijusių su žiniasklaidos veikla, yra bendri. Tačiau vietinė, rajonų spauda nusipelno išskirtinio dėmesio dėl dviejų priežasčių. Ji tiesiogiai veikia, įtakoja žmones Lietuvos rajonuose, o ypač – rinkimų metu. Politikai turbūt sutiks, kad nors oficialiai rinkimų kampanija dar nėra prasidėjusi, tačiau jaučiasi, kad Seimo rinkimai artėja. Ir nors jie vyks kitų metų rudenį, jau dabar politikai siekia didesnio žiniasklaidos dėmesio. Šiandien dalis vietinės spaudos vienaip ar kitaip priversta susisaistyti su politikais, verslininkais, su jų interesais. Dalis politikų jau turi įsigiję nemaža žiniasklaidos priemonių ir tas procesas plečiasi. Tai kelia grėsmę nepriklausomai žurnalistikai. O kartu – ir demokratijai. Politikų įtaka vietinei spaudai – nerimą keliantis dalykas. Norime ieškoti būdų kaip demokratinėje šalyje užtikrinti spaudos nepriklausomumą.

V. Valiušaitis. Pone Stundy, ar politikus tenkina situacija, kai politikai valdo žiniasklaidos priemones, laikraščiuose apdainuoja patys save?

V. Stundys. Na, čia tas žodis tenkina ar netenkina turbūt nelabai tiktų. Kad politikai turi intereso būti viešumoje, o žiniasklaidos priemonės yra tie instrumentai, kurie padeda politikui būti matomam, turbūt niekam nekelia abejonių. Matyt, svarbiau būtų kalbėti apie sąlygas, tam tikrus valstybės instrumentus, kurie sudarytų galimybes žiniasklaidai būti maksimaliai nepriklausomai nuo interesų grupių, bet sykiu ir maksimaliai nepriklausomai nuo valdžios. Kadangi situacija, kai valstybė teikia finansinę paramą, be abejo, gali lemti tam tikro valdžios apynasrio, tam tikros kryptingos informacijos palaikymą. Taigi, subalansuoti šiuos dalykus – efektyvią valstybės paramą kokybiškai žiniasklaidai ir tuo pat metu užtikrinti jos nepriklausomumą – yra rimtas uždavinys. Suvokiame, kad periferijoje vietos žiniasklaida daugeliu atvejų yra alternatyva komercinei pasiūlai. Nacionaliniai dienraščiai ten yra retas daiktas. Taigi, valstybė, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymu ir užtikrindama konstitucines vertybes, – pirmiausiai spaudos nepriklausomumą, cenzūros nebuvimą, – turi rasti efektyvių paramos būdų, kad visuomenė būtų informuota. Kadangi jeigu jau regionuose atsiranda tam tikro spaudos priklausomumo nuo verslo  grupių ar nuo politikų, be abejo, tokia žiniasklaida tampa vienpusiška, neobjektyvi. Kulautuvoje, beje, minėjau: vietinė žiniasklaida vienur veikia kaip vietos valdžios oficiozai, kitur – kaip politinės opozicijos, kuri tam tikru būdu tas informacijos priemones valdo, tribūna.

V. Valiušaitis. Pone Butkevičiau, sutinkate su tuo, ką pasakė ponas Stundys? Ar šiuo atveju esama skirtumų tarp pozicijos ir opozicijos? 

A. Butkevičius. Manau, kad skirtumo nėra kurioje partijoje esi – visi stengiasi bendrauti su  savo rinkėjais, su vietos žiniasklaida. Dainius minėjo, kad politikai dabar tarsi suaktyvėjo, kadangi už metų – rinkimai į Seimą. Aš vadovaujuosi šiek tiek kitu principu. Man nauji rinkimai prasideda nuo kitos dienos kai žmogus išrenkamas į Seimą. Ir jeigu visus ketverius metus būsi aktyvus, bendrausi su savo rinkėjais, išliksi nepriklausomas (linkėčiau, kad ir žiniasklaida būtų nepriklausoma, nors šiuo ekonominiu sunkmečiu gal tai yra ir sudėtingiau), nereikės pirkti žiniasklaidos priemonių ar siekti ypatingų rinkimų strategijų. Patyriau, kad kaimo vietovėse, miesteliuose žmonės vis dėlto vertina savo žiniasklaidą. Gal ir neperskaito viso to laikraščio, neįsigilina į kiekvieną straipsnį, bet jų principinė, gyvenimiška nuostata – vietos laikraštį užsisakyti. Pats turiu kaime savo mamą, matau ką ji skaito. Netgi man ji surenka numerius, kad grįžęs galėčiau pasiskaityti ką rašo vietos spauda. Žiniasklaida turėtų būti kuo mažiau priklausoma nuo verslo ir nuo politikų. Tada ji bus objektyvesnė. Tada ir demokratija mūsų šalyje bus brandesnė.

V. Valiušaitis. Dovanokite, įsiterpsiu. Regis, kūrėm laisvą valstybę, nepriklausomą spaudą, o vis tiek ir po dvidešimties metų kalbam, kad spauda nėra laisva, demokratija nebrandi. Tai ar negalima būtų keisti nusistovėjusių sąlygų ir sudaryti tokias, kad jos leistų formuotis tikram, ne tariamam spaudos nepriklausomumui?

A. Butkevičius.  Pirmiausiai turi būti noro. Ir supratimo, kaip šiandien gyvena vietinė ir regioninė spauda.

V. Valiušaitis. Ar tokio noro esama?

A. Butkevičius. Manau, nelabai daug. Turiu galvoje politikus. Juntama kai kada gal net ir nelabai sveika konkurencija. Vienas politikas turi gal daugiau įtakos, daugiau galimybių užsisakyti informacinės erdvės, galvoja, kad kitas gal neįstengs tiek. Nors aš manau, kad skaitytojas nėra toks kvailas, kad spręstų apie politiką vien pagal tai, kiek jis matomas laikraštyje. Svarbu, manyčiau, greičiau išspręsti kai kurias regioninės spaudos problemas. Pavyzdžiui, laikraščių pristatymą kaimo vietovėse, miesteliuose. Reikėtų didesnės valstybės paramos. Kadangi tai yra ir socialiniai, ir švietėjiški, ir kultūros dalykai. Paprastas pavyzdys. Visuomet dedu skelbimą į vietos laikraštį. Jeigu tas laikraštis nepasiekia žmogaus, tai jis nežino ar Seimo narys Butkevičius dar lankosi apygardoje ar jau nebe? Kaip su rinkėju susisiekti? Čia jautri tema. Manau, kad viena iš prioritetinių sričių, ypač šiuo metu, turėtų būti klausimas kaip padėti vietinei ir regioninei žiniasklaidai.

V. Stundys. Valstybė turi instrumentus kaip skatinti švietėjišką, kultūrinę, regioninę, internetinę, vaikams skirtą žiniasklaidą. Tai numato Visuomenės informavimo įstatymas. Tas instrumentas – Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondas. Tai valstybės parama įvairioms žiniasklaidos programoms. Tačiau realybė tokia: šiemet gauta per 500 paraiškų 26 mln. Lt sumai. Patenkinta maždaug pusė jų, o skirta tik 6 mln. Lt. Tik tokios galimybės. Jeigu fondas būtų didesnis, parama labiau pasklistų, kiltų mažiau nepasitenkinimo ir įtarimų. To viešojoje erdvėje vis pasigirsta. Šio instrumento tobulinimas užtikrintų efektyvesnį jo panaudojimą. Reikėtų nustatyti aiškias procedūras, atskirti valdymo ir ekspertavimo funkcijas, vykdyti projektų kokybės stebėseną. Kulautuvoje apie tai, beje, ir buvo kalbama. Kultūros ministerija yra sudariusi darbo grupę. Ji siūlys savo versiją kaip tobulinti šio fondo veiklą.

V. Valiušaitis. Šiemet, labiau nei kada nors anksčiau, išryškėjo žiniasklaidos savitvarkos sistemos trūkumai: kilo dalies žiniasklaidos priemonių maištas prieš žurnalistinės etikos priežiūros institucijas, imta kurti paralelius autonominius žiniasklaidos priežiūros darinius, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas irgi atsidūrė savotiškoje padėtyje tiek dėl lėšų stokos, tiek ir dėl tam tikrų intersų susikryžiavimo. Net Radijo ir televizijos komisija nebepatenkinta finansavimo tvarka, kuri dabar nustatyta – jie patys ieško išeičių kaip situaciją keisti, nes jaučiasi nejaukiai, apmokami transliuotojų, kuriuos jie ir turi kontroliuoti, juntamas interesų konfliktas. Ar nebūtų tikslinga sistemiškai peržiūrėti visą tvarką, reguliuojančią žiniasklaidos raiškos lauką ir pertvarkyti kai kurių institucijų finansavimo modelius?

D. Radzevičius. Nemanyčiau, kad sutvarkius dabartinėmis sąlygomis po metų, dviejų ar penkerių vėl nereikėtų grįžti prie to klausimo. Žiniasklaida – gyvas organizmas, ji reaguoja į tai, kas vyksta gyvenime. Ir dažnai greičiau nei politikai ar verslas. Dalykas, kuris labiausiai verčia žiniasklaidą nerimauti ir kelia klausimų dėl jos nepriklausomumo, yra pinigai. Ne paslaptis, kad didžioji žiniasklaidos dalis (ne vien spauda) gyvena iš reklamos – komercinės, politinės, socialinės. Per krizę reklamos rinka susitraukė beveik per pusę –  maždaug 200 mln. Lt. Tokie pinigai iš Lietuvos žiniasklaidos apyvartos dingo. O valstybės parama žiniasklaidai – 6 mln. Lt. Tai maždaug 2 Lt vienam Lietuvos gyventojui per metus. Nesunku suprati praradimų mastą. Tai matyti pirmiausia iš televizijų programų – jos suprastėjo. Ką jau kalbėti apie spaudą. Spaudai gyvenimas buvo dar sunkesnis. Krizės metu Lietuvos paštas stipriai padidino prenumeratos kainas, tuo tarpu reklamos smarkiai sumažėjo. Mokesčiai, pavyzdžiui, PVM – ženkliai padidėjo. Šiandien turėtume kalbėti apie tai, kad Lietuvoje labiausiai sujaukta laisva, teisinga konkurencija. Spauda, lyg koks našlaitis, turi prašinėti pagalbos. Tuo tarpu internetui – priešingai, valstybė dosniai atseikėja: kasmet skiriama dešimtys milijonų litų. Turiu galvoje tiesiamą šviesolaidinį internetą iki pat tolimiausių kaimų, mokyklų, bibliotekų. Internetas atpigo. Valstybė net kompiuterius leido žmonėms įsigyti su nuolaidomis, dalį pinigų grąžino per mokesčius. Tai vis parama internetinei žiniasklaidai. Ji gavo daugiamilijoninę injekciją visai infrastruktūrai. Televizijos taip nėra užmirštos. Po metų pradės veikti skaitmeninė televizija. Mesti dideli pinigai viešųjų ryšių kampanijai, diskutuojama galbūt apie kompensavimą TV priedėlių žmonėms, kad jie galėtų matyti skaitmeninę televiziją. O štai spaudai – sunkiau. Regioninei spaudai kai kurias išlaidas iš dalies kompensavo, bet palyginus su minėtomis investicijomis tai – lašas jūroje. Popierinės spaudos leidėjams kaštai kilo labiausiai, o dėmesio – mažiausiai. Štai kur esmė.

V. Valiušaitis. Kaip galima būtų tas konkurencines sąlygas daugiau ar mažiau suvienodinti, pone Butkevičiau?

A. Butkevičius. Dainiaus paminėtos problemos, tai – mokesčių politika. Nėra sudėtingas klausimas. Aišku, jis nėra visai paprastas, būtų diskusija. Manau, kad tokia diskusija bus. Jau įregistruotos įstatymo pataisos dėl PVM sumažinimo žiniasklaidai, spaudai, knygoms. Šiuo klausimu, manyčiau, nereikėtų mums – pozicijai ir opozicijai – per daug laužyti iečių ir per daug diskutuoti. Vis dėlto tai švietėjiška programa, investicija į žmogų. Reikia ne vien kalbėti, bet imti ir padaryti. Daugelyje Europos valstybių PVM mokestis žiniasklaidai yra mažesnis, lyginant su PVM mokesčiu kitoms prekėms ar paslaugoms. Tai vienas kelias. Antras kelias – monitoringas. Reikalinga nuolatinė žiniasklaidos stebėsena, būtina sukurti  vertinimo metodiką, kaip tinkamai paskirstyti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšas. Jei kyla klausimų dėl to fondo administravimo – juos reikia išspręsti, trūkumus ištaisyti. Fondas turėtų būti papildytas, numatyta daugiau lėšų. 6 mln. Lt aiškiai nepakanka. Čia tikrai ne ta pinigų suma, kurią valstybė stipriau pajustų. Reikia galvoti ir apie tai, kaip paremti Lietuvos paštą dėl laikraščių pristatymo žmonėms kaimo vietovėse ir miesteliuose. Kai kada esam labai uolūs Europos Sąjungos direktyvų vykdytojai – žiūrim raidės: gali būti dotuojama ta ar kita paslauga ar negali. Aš manau, kad šiuo atveju gali. Tai gali būti traktuojama kaip universali paslauga.

V. Valiušaitis. Europos Sąjungos valstybės nevienodos: yra skirtumas 80 mln gyventojų Vokietijos rinka ar 3 mln Lietuvos? O pagaminti ir išleisti laikraštį sąnaudos tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje santykinai panašios. Rašyti, skaityti, kurti lietuviškai yra žymiai brangiau, tai derėtų turėti galvoje...

A. Butkevičius. Taip, mūsų valstybė nedidelė. Viena vertus, tai gerai, galim vieni kitus pažinoti. Bet kita vertus, maža atvira valstybė su maža rinka irgi kelia problemų. Norint didinti darbo našumą, reikia didesnių investicijų. Bet ar jos visada atsiperka? Kadangi investicijos irgi savotiška kapitalo grąža, kuri įskaitoma į laikraščio gamybos ir realizavimo kainą. Manau, viską galima pakoreguoti, suderinti. Aišku, prioritetai turėtų būti nustatyti: kuri žiniasklaida galėtų gauti finansinę valstybės paramą. Visa žiniasklaida negali būti dotuojama.

V. Valiušaitis. Pone Stundy, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas turi tam tikrų intencijų sistemą peržiūrėti. Kuria kryptimi?

V. Stundys. Be abejo, galima lyginti investicijas į modernių technologijų infrastruktūros kūrimą, ką minėjo Dainius, ir ko Lietuvai tikrai labai reikėjo. Suprantama, kad tokiame kontekste internetinė žiniasklaida įgyja neginčijamų pranašumų: ir didesnis prieinamumas, ir didesnis patrauklumas, ir t. t. Tačiau kalbant apie tradicinę, spausdintinę žiniasklaidą, tradicinę televiziją, valstybė turi tuos kelis instrumentus ir jais dera naudotis. Ir mūsų komitetas, ir Seimo frakcijos ne kartą tuo klausimu yra diskutavę. Buvom susitikę su rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija. Aiškiai išgirdom problemas. Pabrėžčiau tris momentus. Be abejo, PVM'as. Diskusija dėl PVM'o dydžio, matyt, yra pribrendęs dalykas. Manau, kad šį rudenį turėtų būti apsispręsta. Tai rūpėtų ne tik vietinei, bet ir nacionalinei, kultūrinei žiniasklaidai. Antras instrumentas – pristatymo kainos kompensavimas. Valstybė tą kompensavimo dydį šiems metams padidino kelis kartus. Tačiau nepaisant padidinimo, kompensuojama tik apie 12-15 porc. pristatymo išlaidų. Vadinasi, parama nėra didelė. Tačiau jei pristatymas taptų universalia ar socialine paslauga valstybės įsipareigojimai didėtų. Preliminariai tai būtų iki 20 mln Lt. Ar valstybė, pagal turimus išteklius, galėtų veikti šiomis dviem kryptimis – PVM'o lengvatos ir pristatymo pripažinimo universalia paslauga? Galbūt šitame etape pakaktų vieno žingsnio? Antrą – žengti dalinį, didinant valstybės paramą pristatymo kompensavimui. Trečias dalykas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Šie trys instrumentai, manyčiau, yra esminiai.

V. Valiušaitis. O gal vertėtų peržiūrėti ir nusistovėjusią europinių lėšų viešinimui naudojimo praktiką? Jos naudojamos vargu ar labai skaidriai. Matydavome už tuos pinigus  besireklamuojančius politikus, skelbiamus ministrų portretus. Dabar šita praktika bent iš dalies išgyvendinta, taip atvirai į laikraščius nebelendama, bet užslėptos institucijų reklamos dar pakankamai daug. Ar nereikėtų ir šitų išteklių racionaliau ir skaidriau naudoti?

D. Radzevičius. Apie tą reiškinį esame daug kalbėję. Ir tai susiję ne vien su spauda. Džiugu, kad europinė parama yra, tačiau jei žiniasklaidą vertinsime kaip verslą, be teigiamų dalykų esama ir neigiamų, kurie rinką iškreipia.

V. Valiušaitis. Vietinės ir regioninės spaudos europinė viešinimo parama praktiškai nepasiekia, traktorius reklamuoja Vilniaus laikraščiai. Europos Sąjunga nustato tam tikras taisykles dėl viešinimo lėšų naudojimo. Tačiau vargu ar nustato naudoti taip, kaip jos naudojamos Lietuvoje. Pone Butkevičiau, kokios galimybės šią situaciją nuskaidrinti?

A. Butkevičius. Aš laidos pradžioje sakiau: labai norėčiau, kad ir politinė kultūra būtų visai kito lygio, kad ir politikų požiūris, bendradarbiaujant su žiniasklaida ir žurnalistais, būtų kitas, kad kiekvienas elgtųsi principingai, atsakingai, sąžiningai. Tai būtų geriausia vartotojui ir mums visiems. Dėl europinių pinigų panaudojimo. Ar vis dėlto nebūtų galima sudaryti tam tikrą darbo grupę arba komisiją, ir nustatyti principus, pagal kuriuos tos visos lėšos turėtų būti naudojamos? Tegul pyksta ar nepyksta Aplinkos ministerija, bet kas rašoma apie gyvenamųjų namų renovaciją? Kiek namų renovuota? Juk iš tos programos, praktiškai, – nulis. Koks pinigų panaudojimo rezultatyvumas? Tad kas galėtų paneigti, kad ES pinigai viešinimui nėra skiriami už tai, kad ministras nebūtų kritikuojamas? Todėl vertėtų nustatyti tvarką ir kriterijus kaip europiniai viešinimo pinigai turėtų pasiekti galutinį vartotoją, kuris skaito vietinę ir regioninę spaudą. Sakysim, žemės ūkio sektorius. Gal tai būtų „Valstiečių laikraštis“, gal „Ūkininko patarėjas“. Dalis pinigų turėtų pasiekti vietinę žiniasklaidą. Turėtume turėti aiškius ir įtikinamus argumentus kodėl europiniai viešinimo pinigai patenka būtent ten, o ne kitur. Todėl, kad su žemės ūkiu susijusi informacija turi pasiekti žmones, kurie tą žemę aria ir akėja, o ne kitus, kuriems tai nedaug rūpi.

D. Radzevičius. Paminėsiu pavyzdį, kuris labiausiai išreiškia rinką. Žemės ūkio ministerijoje mačiau nemokamai platinamą laikraštį – spalvotą, grąžų. Jį leidžia viešųjų ryšių agentūra,  laimėjusi didelį konkursą europiniams projektams viešini. Įsivaizduokime: net ne žurnalistai, o viešųjų ryšių agentūra leidžia laikraštį, turi lėšų nemokamai jį išdalyti. Tuo pat metu tikrą žurnalistiką kuriantys laikraščiai priversti ubagauti. Toliau nebėra kur eiti.

A. Butkevičius. Nieko nebūna „už dyka“.

V. Valiušaitis. Nėra geras dalykas, kad į europinių viešinimo pinigų „pyrago“ dalybas įsiterpia tarpininkai – viešųjų ryšių agentūros. Jų teikiamos paslaugos su žurnalistika, faktiškai, nesusiję, tai reklaminio pobūdžio dalykai. Jie leidžia atsiriekti didelę to „pyrago“ dalį, bet tuo pat metu didina turinio infliaciją. Tai iškraipo pačią žurnalistikos esmę: žiniasklaidoje dirbantys žmonės pastebi, daugiau pajamų duoda tokia pseudožurnalistika, o tikros žurnalistikos nedaug kas pasigenda. Pone Stundy...

V. Stundys. Na, su tais europiniais pinigais, skirtais sklaidai ir viešinimui, matyt, atsitinka visaip. Vietinė ir regioninė spauda nėra taip jau visiškai nuskriausta. Regioniniai projektai, įgyvendinami europiniais pinigais, viešinami vietos spaudoje. Bent savo Molėtų krašte tai pastebiu.

V. Valiušaitis. Proporcijos – nepalyginamos...

V. Stundys. Be abejo, proporcijos, įkainiai, visa kita skiriasi. Vis dėlto tų viešinimo pinigų trupinėlis atitenka taip pat ir vietinei spaudai. Tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į kitą aspektą. Visuomenės informavimo įstatymas nustato labai aiškiai: valstybė turi vienintelį instrumentą, per kurį gali teikti paramą žiniasklaidai. Tai – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Kitos valstybės institucijos negali tiesiogiai ar kitokiais būdais remti žiniasklaidos. Įstatyme tai parašyta labai aiškiai, galėčiau jį atsiversti ir cituoti. Vadinasi, institucijos, kurios prižiūri žiniasklaidos rinką, turėtų įvertinti situaciją: ar tikrai valstybės institucijos, skirdamos lėšas žiniasklaidai kitais būdais, negu per minėtą fondą, nepažeidžia įstatymo? Aš nežinau, bet atkreipiu į tai dėmesį. Fondas dėl to ir įkurtas, kad būtų aiškus, skaidrus, visiems suprantamas mechanizmas nukreipti lėšas spaudai, kad valdžia nemanipuliuotų, neieškotų kitų būdų ir nekoketuotų su žiniasklaida. 

V. Valiušaitis. Juo labiau, kad beveik visos valstybės institucijos turi viešųjų ryšių padalinius – dirba ištisi skyriai ar net departamentai. Ir nepaisant to samdomos viešųjų ryšių agentūros, perkami plotai laikraščių puslapiuose.

A. Butkevičius. Čia dar viena tema. Ten išties dirba nemažai žmonių. Be to, jų biudžetai didėja. To neturėtų būti. Jie turėtų skelbti ką ministerijos ar valstybės institucijos daro, o žurnalistai naudotis jų pateikiama informacija, orientuojantis į vartotoją. Aš taip suprantu. Jeigu valstybės įstaigų viešųjų ryšių skyrių biudžetai būtų sumažinti, dalis lėšų galėtų būti nukreipiama į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Tai būtų vienas iš papildomų šaltinių. Reikėtų pagalvoti kaip galima būtų tą fondą papildyti ir europiniais pinigais. Manau, kad mechanizmą, kuris atitiktų teisinius ES reikalavimus, galima būtų sukurti ir šitas lėšas numatyti.

V. Valiušaitis. Ar nebūtų prasminga pereiti prie truputį kitokio rėmimo principo, būtent, turinio kokybės? Jeigu būtų formuluojami turinio kokybės parametrai ir konkurencija vyktų šiuo atžvilgiu, gal susidarytų galimybių ugdyti ir tiriamąją žurnalistiką, kuri dabar jau beveik išstumta į gyvenimo paraštę?..

D. Radzevičius. Šia kryptimi jau dirbama. Turim ir gerų pavyzdžių. Fondo dėka išsilaiko tokie laikraščiai kaip „Atgimimas“, portalas „Bernardinai“ ir daugelis kitų. Bet idealiu atveju turėtų būti taip, kad valdžia žiniasklaidai tiesiog netrukdytų. Ir jeigu mokestinė sistema, kai kurie kiti dalykai veiktų taip, kad žiniasklaida galėtų išsilaikyti pati, būtų pati geriausia jai parama. Turiu galvoje, jei ir verslas Lietuvoje gerai veiktų, ir pinigų reklamai turėtų pakankamai, tai būtų idealus modelis. Dabar, girdėti, vieno rajono meras neapsikentęs, kad rajone nėra gero laikraščio, imasi iniciatyvos leisti neperiodinį informacinį biuletenį. Viena vertus aišku, kad tai ne iš gero gyvenimo. Kita vertus, vietinės valdžios leidžiamas ir išlaikomas leidinys visada turės skaitytojų nepasitikėjimo šleifą, kad čia pati valdžia kalba ir pati save giria. 

A. Butkevičius. Aš esu iš tų politikų, kurie laikosi nuomonės, kad politikams į žurnalistiką tikrai kištis nedera. Iki tokio lygio leistis negalime. Turime kelti politinę kultūrą. Jeigu sukurtumėme mechanizmą, kuris leistų politikams tik patvirtinti lėšas, bet ne spręsti kam ir kiek skirti, būtų svarbus žingsnis į priekį. Nuspręsti kuriuos laikraščius ir pagal kokius kriterijus remti turėtų būti pavedama atitinkamai komisijai, tarybai ar fondui. Aš esu už tai, kad pirmiausiai turėtų būti remiami tie laikraščiai, kurie atlieka socialines paslaugas, pilietiškai ugdo visuomenę. Bulvarinių laikraščių leidybos valstybė neturėtų finansuoti.

V. Valiušaitis. Ar žiniasklaida gali tikėtis tam tikrų permainų dar šioje Seimo kadencijoje, ar jau reikia laukti naujų Seimo rinkimų? Pone Stundy.

V. Stundys. Mes to siekiame ir tikrai bus galima pasiekti, radus sutarimą. Atkreipsiu dėmesį, kad ir Žurnalistų etikos inspektorė, pateikdama analitinę poros metų apžvalgą, labai tiksliai fiksavo, kad žiniasklaidos turinys pastaraisiais metais lėkštėja, kaip ji įvardijo, „geltonėja“. Be abejo, tai susiję su pasikeitusia finansine situacija, pasikeitusiais mokesčiais, drįsčiau sakyti, nepakankama valstybės finansine parama. Būtent dėl to tie mechanizmai, apie kuriuos mes kalbėjome, turi veikti efektyviai, turėti pakankamai išteklių, veikti atitrauktos nuo politikų rankos principu. Mano supratimu, dabar jie taip ir veikia. Tik tų mechanizmų viduje esama tam tikrų tvarkytinų dalykų. Valstybė, šiuo atveju – politikai, turi suvokti, kad kito būdo skleisti visuomenei informaciją, visuomenę šviesti, valstybė tiesiog neturi. Bet koks kitoks veikimas yra neefektyvus, trumpalaikis.

D. Radzevičius. Mano svajonė, kad šalyje būtų remiama demokratija. Ir investuojama tokiu būdu, kad būtų palaikoma žurnalistika – aukštus profesinius standartus, aukštą kultūrą kultivuojanti žurnalistika. Ji to nusipelno. Kita vertus, ta „geltonoji“ žurnalistikos srovė, manau, ir taip nepražus. Ji buvo, yra ir bus. Tačiau mums svarbu susitarti dėl aiškių žaidimo taisyklių.

A. Butkevičius. Manau, kad jau artimiausiu metu galėtume sumažinti PVM mokesčio tarifą. Taip pat reikėtų peržiūrėti žurnalistų darbo apmokestinimą. Taip pa reikėtų numatyti daugiau lėšų Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondui, patobulinti jo administravimo tvarką, lėšų skirstymą.

V. Valiušaitis. Dėkoju laidos dalyviams už atvykimą į studiją ir pasidalijimą mintimis. Tikiuosi, kad bent iš dalies mums pavyko nužymėti svarbiausias siektinos pertvarkos žiniasklaidos raiškos lauke gaires. Lengvų sprendimų gal ir nėra nėra, tačiau akivaizdu, kad susiklosčiusią situaciją metas permąstyti ir sutelktomis žurnalistų bendruomenės, visuomenės atstovų, padėtį suprantančių politikų pastangomis ieškoti visiems priimtinų sprendimų.