Žiniasklaida Lietuvoje

Arvydas Jockus

„Lietuvių ir baltarusių kultūrų, literatūros keliai ir vargai - labai panašūs, o Vilnius, kur prasidėjo mūsų kaimynų tautinis atgimimas, baltarusiams iki šiol yra didelių ir širdžiai malonių sentimentų miestas", - teigia žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas. Kolegos Arvydo Jockaus parengtas pokalbis su juo - apie dviejų tautų kūrybinius ryšius ir sąsajas leidžiant spaudos leidinius - publikuotas „Gimtojo krašto" 23-iame numeryje.

Pažinojome jus kaip veiklų žurnalistą, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narį. O dabar iš Minsko pasiekė nauja žinia - Jūs priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Kaip čia atsitiko, kad į baltarusių sąjungą buvo priimtas užsienietis?

Kaimyninės šalies kūrybinėje sąjungoje dabar yra apie 500 rašytojų. Jos įstatai leidžia priimti į organizaciją užsienio piliečius tik pagal du kriterijus: užsienietis turi Baltarusijoje leisti autorines knygas baltarusių kalba arba, gyvendamas savo šalyje, aktyviai propaguoti baltarusių rašytojus ir jų kūrybą, versti iš baltarusių kalbos į savąją.

Aš prieš kelerius metus susidomėjau lietuvių ir baltarusių kūrybiniais ryšiais. Netrukus Lietuvos periodinėje spaudoje pasirodė ir pirmieji mano straipsniai šia tema. Juos pastebėjo baltarusiai, gerai įvertino. O šį pavasarį pakvietė ir į Baltarusijos rašytojų sąjungą.

Norint gilintis į lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius reikia, mažų mažiausia, mokėti baltarusių kalbą...

Moku lenkų ir rusų - Baltarusijos kaimynų slavų kalbas. Be to, baltarusių kalboje yra daug lietuviškų skolinių. Šimtmečiai, pragyventi vienoje valstybėje, neliko be pėdsakų. Todėl savarankiškai išmokti skaityti baltarusiškai nebuvo labai sunku, nors ir dažnokai tenka atsiversti žodyną.

Beje, pirmoji mano perskaityta baltarusiška knyga buvo rašytojos Lidzijos Arabei istorinis romanas „Ant meilės ugnies", kurio pagrindinė herojė garsi baltarusių poetė Alaiza Paškevič-Ciotka ilgą laiką gyveno ir kūrė Vilniuje.

O kokias išvadas padarėte, pradėjęs tirti šiuos kaimyniškus ryšius?

Visų pirma panašūs abiejų tautų, kultūrų, literatūros keliai ir vargai. Abi kaimyninės tautos nuo 1864 m. kentėjo dėl caro valdžios draudimo spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus ir baltarusiškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Buvo uždraustos lietuviškos ir baltarusiškos mokyklos. Be to, baltarusiai, kaip ir lietuviai, buvo vienodai caro valdininkų engiami, rusinami. Jų kalbos oficialiai rusų valdžia nepripažino, laikė ją tik rusų kalbos tarme.

Baltarusius, kaip ir lietuvius, spaudė sulenkėjusi šlėkta, dvarininkai ir didikai. Jie, niekindami tautines baltarusių inspiracijas, irgi nepripažino baltarusių kalbos, laikė ją lenkų kalbos tarme, todėl bruko jiems lenkų kalbą, kultūrą, spaudą.

Ar panašiai vadavomės ir iš priespaudos?

Ir lietuvių, ir baltarusių tautinis atgimimas prasidėjo beveik vienu laiku - XIX amžiaus pabaigoje. Šis procesas ypač suaktyvėjo, kai, liaudies pykčio išsigandęs, caras 1904 m. panaikino lietuvių ir baltarusių kalbų draudimą. Tuo netruko pasinaudoti tautiškai nusiteikę šviesuoliai. 1904 m. gruodžio 23 d. Vilniuje pasirodė pirmasis dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios". 1906 m. Vilniuje pasirodo ir pirmasis legalus laikraštis baltarusių kalba „Naša dolia".

Abiem tautoms teko kurti ne tik literatūrą, bet ir literatūrinę kalbą, raštą. Baltarusiai turėjo ir specifinių rūpesčių. Vakariniuose ir šiauriniuose Baltarusijos rajonuose, kur vyravo katalikai, kunigai siekė įteisinti lotynišką raidyną, o Rytų ir Pietų Baltarusijoje, kur buvo stačiatikių dauguma, popai skleidė kirilicą. Todėl ir baltarusiški raštai buvo spausdinami arba lotyniškomis, arba rusiškomis raidėmis. Tuo metu buvo neaišku, kuris raidynas nugalės, taps pagrindinis. Todėl ir „Naša dolia" leidėjai pasielgė apdairiai. Jie pradėjo leisti laikraštį lygiagrečiai lotyniškuoju ir rusiškuoju raidynu.

Šnekamės apie baltarusius, o jau kelintą kartą minite Vilnių. Negi Vilnius mūsų kaimynams buvo toks svarbus? Be to, nuo kokio laikotarpio pradedate savo tyrinėjimus?

Nuo XIX-XX amžių sandūros, kai prasidėjo tautinis baltarusių atgimimas, suklestėjo jų literatūra gimtąja kalba. Vilniuje tuo metu, pagal seną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus ir prasidėjo tautinis baltarusių atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo laikraštis savąja kalba.

Beje, „Naša dolia" spausdino lietuviška Martyno Kuktos spaustuvė, veikusi Vilniuje iki 1924 metų. Kai caro valdžia šį laikraštį uždarė, redaktorių pasodino į Lukiškių kalėjimą, baltarusių šviesuoliai pradėjo Vilniuje leisti laikraštį „Naša niva", kuris ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo ir sugebėjo stipriai konsoliduoti baltarusių tautą.

Vilniuje per caro ir lenkų okupaciją iki 1939 m. ėjo daug baltarusiškos spaudos. Baltarusiai Vilniuje turėjo savo gimnaziją, leidyklą, muziejų, mokslo draugiją, veikė politinė partija - Baltarusių liaudies hramada, turėjusi savo atstovų net Lenkijos Seime. Savo literatūrinį kelią būsimieji garsiausi baltarusių klasikai Janka Kupala, Jakubas Kolosas ir Maksimas Tankas irgi pradėjo Vilniuje.

Ar tęsite savo tyrinėjimus? Gal sulauksime ir naujos knygos?

Be abejo. Žadu greitai užbaigti knygą apie baltarusių kunigus kūrėjus. Nes iš karto atkreipiau dėmesį, kad prasidėjusiam tautiniam baltarusių atgimimui didelę įtaką darė baltarusiai katalikų kunigai. Dauguma jų buvo kilę iš Vilnijos krašto, tuomet, carinės Rusijos metais, oficialiai vadinamu Vilniaus gubernija, buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, aktyviai bendradarbiavo baltarusiškoje spaudoje, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus, užsiėmė grožine kūryba.

Beje, jie visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda. Tokį bendradarbiavimą galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas. Tai rodo, kad nuo 1795 m. šio Rusijos imperijos užgrobto krašto žmonės nepasidavė okupantų rusinimo ir kiršinimo politikai, lietuvių ir baltarusių santykiai išliko tolerantiški, kaimyniški, kokie ir buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.

Kokių netikėtų sau pačiam faktų atradote?

Nustebino... santuokos. Štai jauna baltarusė Alaiza Paškevič nuvažiuoja į Peterburgą, susipažįsta su lietuvių studentu būsimuoju inžinieriumi Steponu Kairiu. Vilniuje 1912 m. jie susituokia. Dabar A.Paškevič mes žinome Ciotkos vardu kaip vieną garsiausių baltarusių poečių. O jos vyrą S.Kairį - kaip Lietuvos nepriklausomybės kūrėją, Vasario 16-osios Akto signatarą,1943-1945 m. vadovavusį vienam iš pagrindinių politinio pasipriešinimo judėjimų - Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui.

Kita istorija irgi prasidėjo Peterburge. 1903 m. čia susituokė lietuvaitė bajoraitė Marija Ivanauskaitė ir baltarusis Vaclovas Lastauskas. Šeima apsigyveno Vilniuje. Vėliau M.Lastauskienė kartu su seserimi Sofi ja, pasirašinėdama slapyvardžiu Lazdynų Pelėda, tapo žinoma lietuvių rašytoja, o V.Lastauskas - garsiu Baltarusijos politiku. 1918 m. kovo 25 d. jis pasirašė Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybės aktą. 1919 m. jis buvo paskirtas BLR Vyriausybės vadovu. Sovietams ir lenkams šalį okupavus, jis vadovavo egzilinei Vyriausybei iš Kauno. Be to, tapo žymiu baltarusių istoriku, etnografu, publicistu ir literatūrologu.

Trečia istorija prasidėjo ir baigėsi Vilniuje. Jauna lietuvaitė Ona Miciūtė išteka už baltarusio Jankos Šutovičiaus. Greitai ji tampa viena garsiausių to meto Vilnijos poečių, jis - baltarusiškų laikraščių redaktoriumi, publicistu, baltarusių muziejaus direktoriumi. Atėjus bolševikams, J.Šutovičius apšaukiamas liaudies priešu, nuteisiamas penkiolikai metų. Jo žmonai pasiūloma viešai atsiriboti nuo vyro, jį pasmerkti. Ji kategoriškai atsisako, todėl pašalinama iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos, jos kūryba ilgai neskelbiama, todėl ir dabar mažai žinoma. Ji rašo į stalčių ir laukia vyro, sugrįžtančio iš gulagų. Abu tyliai mirė Vilniuje beveik vienu metu - apie 1973 metus.

Kas dabar yra Vilnius baltarusiams?

Manau, kad didelių ir širdžiai malonių sentimentų miestas. Atėjus sovietams, su Vilniaus baltarusiais, ypač inteligentais, buvo pasielgta labai žiauriai. Baltarusių gimnazija, Lietuvos valdžios įkurta 1918 m., buvo uždaryta. Uždaryti visi baltarusiški laikraščiai, knygų leidykla, turtingas baltarusių muziejus, visuomeninės organizacijos.

Beveik visi mokytojai, redaktoriai, kunigai, visuomenės veikėjai buvo nuteisti arba ištremti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsigavo ir baltarusių diaspora. Džiugu, kad vėl Vilniuje pradėjo veikti F.Skorinos baltarusių vidurinė mokykla, kurioje jaunieji baltarusiai gali mokytis gimtąja kalba. Pradėtos leisti baltarusiškos knygos, laikraštis.

Dabar įdomu pasivaikščioti po senąjį Vilnių su kokiu nors senu vilniečiu baltarusiu. Pasidairyti į pastatus, kuriuose anksčiau buvo baltarusiškos redakcijos, leidyklos, mokyklos, muziejus, kur gyveno ir kūrė garsiausi baltarusių rašytojai. Vieni jų jau su memorialinėmis lentomis, kiti dar jų laukia. Reikia sugrąžinti istorinę teisybę. Vilnius nuo to tik praturtės.

Ar tokioms viltims palanki dabartinė politinė padėtis?

Politiniame lygyje tarp Lietuvos ir Baltarusijos ilgokai vyravo šaltoki santykiai. Dabar, po Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos vizito į Lietuvą ir mūsų premjero A.Kubiliaus vizito į Baltarusiją, šie santykiai švelnėja. Tebūnie tai politikų duona. Jų santykiai neturėtų trukdyti plėtoti kultūrinius, literatūrinius ryšius tarp dviejų tautų. Juk mes nuo seno buvome geri kaimynai.