Žiniasklaida Lietuvoje

Simonas Ropė

Lapkričio 18 d. Vilniaus rotušėje žurnalistų bendruomenė atvėrė duris ir kolegoms, ir visuomenei kviesdama atviram dialogui. Priežastis – neseniai išleistas almanachas “Žurnalistika 2008”, kurio sutiktuvės tapo puikia proga visiems drauge pažvelgti į žurnalistiką ir šį darbą dirbančius žmones.

Vienos iš almanacho autorių Aldonos Žemaitytės teigimu, “žurnalistika mūsų dienomis šliaužia žemyn nuožulniąja plokštuma. Pagreitis didėja. Ir tai galima pajusti ne tik iš kasdien puslapis po puslapio perverčiamų keleto mūsų dienraščių, bet ir iš pokalbių su dirbančiais laikraščiuose, net su kai kuriais redaktoriais, kurie leidžiasi į kalbas, su studentais, kurie jau įsidarbinę redakcijose, nors dabar tai reikalinga ne tiek dėl materialinių aplinkybių, kiek madinga (skaitykite mūsų almanache pirmakursių surengtą diskusiją su žinomų ir įtakingų portalų vadovais). Mūsų žurnalistika išgyvena ne geriausias dienas…”

O ką apie tai mano žurnalistas, Žurnalistikos instituto organizatorius ir steigėjas bei jo buvęs  vadovas Laimonas Tapinas?

„Man skaudu, kad dingo žurnalistika, kuri buvo 1988–1989 metais. Kuri kartu su Justinu Marcinkevičium ir dar keletu menininkų įžiebė Lietuvos prisikėlimo ugnį. Laikraščiai, kurie skatino Sąjūdį, kurie pradėjo rašyti apie tremtį, kompartijos vienvaldiškumą, buvo „Literatūra ir menas“, „Gimtasis kraštas“, „Komjaunimo tiesa“. Dabar iš viso to liko tik nuodėguliai... Šiandien, atsivertęs laikraštį, turiu spręsti rebusą: ar autorius rašo teisybę, ar vykdo kieno nors užsakymą. Tai mane nervina, nes nežinau, kam tas laikraštis priklauso, kiek jis turi akcijų, koks yra jo tiražas ir t. t.

Visuomenės informavimo įstatyme yra gražių dalykų, ir aš džiaugiuosi, kad prisidėjau jį kuriant ir įsitraukiau į tą margą kompaniją, kurią sudarė ir buvę komunistai, ir krikdemai, ir konservatoriai. Mes visi surėmėm pečius ir padarėm gerą įstatymą, kurį amerikiečiai pavadino demokratiškiausiu visoje Rytų Europoje, o kai kuriais atžvilgiais pralenkiančiu ir kai kurias Vakarų Europos šalis. Mes tada tikėjom, kad dedam pamatus atgimusios Lietuvos žurnalistikai. O išėjo atvirkščiai. Šiandien mūsų populiarieji leidiniai šaukte šaukia: kas nori mane pirkti? Parsiduodu tam, kuris daugiau duoda. Tai yra skaudu, kaip ir toks keistas reiškinys – mirštanti kultūrinė spauda...  

Galiu suprasti „Respubliką“ ar „Lietuvos rytą“‘, kurie iš įvairių sandorių gauna didelius pinigus. Bet „Literatūra ir menas“?.. Kokius pinigus uždirba šis laikraštis? Nusikaltimas numarinti laikraštį, turėjusį gražias tradicijas, kaip nusikaltimas skatinti ir performansų, instaliacijų ar kitokių įmantrybių „meną“, suteikiant jo kūrėjams nacionalines premijas. Daug vilčių dėjau į žiniasklaidos reitingų kritimą. Maniau, kad leidėjai ir redaktoriai pagalvos, jog juos skaito ir žiūri ne tik prasigėrę asmenys, vis dėlto sudarantys mažumą. Kad tas reitingų kritimas juos privers sugrįžti prie rimtos žurnalistikos...“

Ar Laimonas Tapinas, vienas iš mūsų žurnalistikos grandų, tiki, kad padėtis pasikeis, kad jauni žurnalistai nebus priversti pardavinėti savo sąžinę dėl duonos kąsnio, kad vyresnieji, kurie mena kitokius laikus, nors ir suvaržytus ideologiniais pančiais, bet doresnius sąžinės pardavimo prasme, bus autoritetas savo patirtimi ir pelnys pagarbą, kuri dabar devalvuota, galima sužinoti skaitant almanachą “Žurnalistika” ir Aldonos Žematytės publikaciją “Meilės žvaigždė šviest nenustojo”.

Leidinyje yra daug aktualių, įdomių publikacijų apie šių dienų žurnalistiką, netikėtų pažinčių su (ne)pažintais kolegomis, patirtimi pamatuotų įžvalgų. Almanachas tebelaukia naujų savo skaitytojų, tereikia užsukti į Žurnalistų sąjungą.