Žiniasklaida Lietuvoje

Seime, Konstitucijos salėje įvyko mokslinė praktinė konferencija ,,Žiniasklaidos atskaitingumas ir žurnalisto atsakomybė", skirta Pirmojo ir Antrojo Seimo pirmininko, pirmojo, antrojo ir trečiojo seimo nario, krašto apsaugos, švietimo ir užsienio reikalų ministro, Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderio, žurnalisto ir redaktoriaus, Vytauto Didžiojo universiteto docento, filosofijos daktaro  Leono Bistro šimtas dvidešimt penktosioms gimimo metinėms paminėti. Konferenciją rengė Seimo Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius, Vilniaus universiteto Komunikacijo fakultetas, Mykolo Romerio universiteto Verslo ir medijų mokyklą bei Lietuvos žurnalistų sąjungos skyrius. Renginio globėja tapo  Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Konferencijos metu diskutuota šiandien aktualiais žurnalistikai klausimais, nemažai dėmesio skirta iškreiptam žiniasklaidos priemonių ir valdžios bendravimui ir bendradarbiavimui.

Pasaulyje apie valdžios institucijų veiklą sužinoma iš visuomenės informavimo priemonių. Lietuvoje situacija kiek kitokia, vis dažniau žurnalistai susiduria su prašymais atsiųsti klausimus iš anksto, po interviu ar po pokalbio telefonu, pateikti galutinę informaciją, kad pašnekovas galėtų ją peržvelgti ar redaguoti. Konferencijos metu net keli pranešimų rengėjai minėjo dažnus pašnekovų atsakymus: komentarų nebus, atsakymus pateiksime vėliau. Anot renginio dalyvių, bene kiekviena įmonė turi viešųjų ryšių atstovą, vienas iš konferencijos dalyvių juokavo, retoriškai klausdamas, ar darželiai irgi netrukus turės viešųjų ryšių atstovą.

Antroje renginio dalyje docentė, daktarė Jolanta Mažylė pristatė 2014 metais atliktą tyrimą, kuriame apžvelgiama žiniasklaidos ir žurnalistikos charakteristika, vėliau surengta diskusija su regioninių žiniasklaidos priemonių vadovais.

Kertinis akmuo - profesinė atsakomybė

Renginys prasidėjo nuo Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės žodžio, ji sveikino konferencijos dalyvius taip gausiai susirinkus bei pastebėjo, jog renginio tema puikiai atspindi  Leono Bistro idėjas: ,,Tikiu, kad konferencijos tema puikiai atspindi Lietuvos valstybės didžiavyrio Leono Bistro idėjas - būti atsakingam sau ir savo kraštui, būti atsakingam už savo darbus ir žodžius. Tai svarbu kiekvienam iš mūsų. Žurnalistų profesinė atsakomybė už žodžio, informacijos laisvę yra demokratinės visuomenės kertinis akmuo".

Baigdama savo kalbą L. Graužinienė kreipėsi į žiniasklaidos atstovus, pažymėdama, jog žodžio laisvė neatsiejama nuo pareigos: ,,Mielieji, Jūsų rankose - ypatinga galia žodį paversti kūnu ir paleisti jį į gyvenimą. Tačiau žodžio laisvė neatsiejama nuo pareigos. Pareigos gerbti tiesą ir visuomenės teisę į tiesą. Kaip rodo tyrimai, didelė visuomenės dalis tiki ir pasitiki žiniasklaida". Seimo pirmininkė įsitikinusi, jog visuomenės pasitikėjimas yra didžiausia žurnalistų atsakomybė. L. Graužinienė linkėjo, jog žurnalistų stiprybė visada išliktų nešališkumas, teisingumas ir objektyvumas. Moteris konferencijos dalyvius ragino  pasisemti tai, ką galima iš istorinės atminties, iš mokslinių tyrimų, tam, kad visuomenė turėtų tikslesnę, aiškesnę, objektyvesnę informaciją.

Konferencijos metu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, profesorius Andrius Vaišnys pristatė pranešimą ,,Partija prieš/ už žiniasklaidą, arba kai kurie politinės komunikacijos istoriniai ir aktualieji aspektai". Ši tema pasirinkta kalbant apie žiniasklaidos atskaitingumą ir žurnalisto atsakomybę susieta su Leono Bistro sukaktimi, leido kalbėti apie politinės komunikacijos veiksnį istoriniu aspektu. A. Vaišnys kalbėjo apie minėtą komunikacijos, sąveiką, žiniasklaidą, kuri formuoja visuomenės nuomonę apie valdančiasias institucijas, žurnalisto padėties problematiką.

Profesorius pabrėžė, jog pravartu pamatyti, kuo kai kurie dalykai yra aktualūs: ,,Ką mes paliekame praeityje, o ką šiandien galime atkreipti dėmesį. Pati politikos komunikacija yra nuolatinis konfliktas, kurio sprendimas niekada nerandamas, nes politika turi interesą valdyti protus ir pasiekti juos pasinaudojant žiniasklaida. Žiniasklaidos interesas yra tenkinti auditoriją, kuri nori sužinoti: kuo ir kaip gyvena valdžia". Šio konflikto ašyje yra žiniasklaidos ir žurnalisto atskaitomybė. Vilniaus universiteto Komunikacijos dekanas kalbėdamas apie žiniasklaidumo skaidrumo principus, retoriškai klausė: ,,Atskaitomybė kam: apskritai abstrakčiai visuomenei ar konkrečiai visuomenės auditorijai, turint omenyje klaidingus faktus ir duomenis, atskaitomybė savininkui, turint mintyje, informacijos šališkumą, ar atskaitomybė valdžiai demokratijos kontekste, nors žinome, jog ir šiame kontekste publikacija gali būti nulemta nemažų pinigų?"

Leono Bistro biografija ir šis minėjimas, tai savotiškas politinės komunikacijos atvejis. Jo, kaip politiko, redaktoriaus, publicisto veikloje randama demokratijos samprata. Stebina, jog tos pozicijos dėmenys yra aktualūs, L. Bistro biografijoje galima rasti ir minėto konflikto aplinkybes. Politika įtraukdama žiniasklaidą, nuolatos klysta ieškodama sprendimų.

Pranešimo pabaigoje Vilniaus universtiteto Komunikacijos fakulteto dekanas pateikė pasiūlymus: įstatymiškai įtvirtinti profesinius žurnalisto kriterijus, žiniasklaidos savivaldai skelbti ryšius su politinėmis organizacijomis bei atkreipti dėmesį ne tik į žiniasklaidos santykius su politinėmis partijomis, bet ir su savivaldybių administracijomis.

Mykolo Romerio universiteto Verslo ir medijų mokyklos (BMS) direktorius, profesorius dr. Gintaras Aleknonis savo pranešimą pradėjo retoriniu klausimu: kur mes esame, informacijos kovų lauke ar  viešojoje erdvėje. Profesorius atkreipė dėmesį, jog viešąją erdvę klaidingai bandoma sutapatinti su žiniasklaida:  „Žiniasklaida yra tik dalis diskusijų lauko ir ji stengiasi uzurpuoti minėtą erdvę. Viešoji erdvė turėtų būti prieinama lygiai taip pat visiems visuomenės nariams, tačiau tai tikriausiai tik teorinė iliuzija ir svajonė".

Viešoji erdvė yra būtina sąlyga šiandieninėje vakarų demokratijos sampratoje, tai socialinio gyvnenimo dalis, kurioje galima nekliudomai kalbėtis ir per šias diskusijas daryti poveikį politikai. Baigdamas trumpus aiškinimus apie viešąją erdvę, G. Aleknonis klausė: „Jeigu nėra vietos, kur galima laisvai kalbėtis ir daryti poveikį, kylą abejonių, ar tai yra tikra demokratija. Ar tikrai šiandien Lietuvoje mes turime tokią erdvę, kurią galima pavadinti viešąją?"  Konferencijos metu profesoriaus atsakymas - abejonatis, jis prisimindamas prieš dešimtmetį išsakytą internetinio naujienų portalo Bernardinai.lt vyriausiojo redaktorius Andriaus Navicko mintį, siūlė klausti, ar tokios erdvės trūksta, ar mes norime drąsiai diskutuoti, viešai sakyti tai, kas kitiems nepatinka.

Baigdamas savo pranešimą profesorius priėjo išvadą, jog  mes daugiau kuriame informacinių karų erdvę. Žiniasklaidai reikia tokio lauko, mat, taip gerokai lengviau parduoti žinias ir paprasčiausiai patraukti dėmesį. Nors viešąją erdvė užgožia kovų laukas, reikėtų nebijoti išeiti į kitą kontekstą. Svarstant žurnalisto atsakomybės klausimą, profesorius tvirtino, jog reikėtų kalbėti apie žiniasklaidos priemonių ir jos savininkų atsakomybę.

Prof. G. Aleknonio nuomone, informaciniuose karuose nugalėtojų nebūna, turime tik pergalės iliuziją, o minėtas laukas tampa puikiausia erdve propagandai. Derėtų nepamiršti, jog propaganda yra ir verslas. 

Vilniaus universiteto doc. dr. Renata Matkevičienė kalbėjo apie strategijas ir jų taikymą tarp žiniasklaidos bei valdžios institucijų. Docentė yra įsitikinusi, jog visuomenė turėtų rasti vietą viešąjame valdyme, o žiniasklaida galėtų būti ta, kuri padėtų valdžios institucijoms būti atviresnėmis.

Didžiąją informacijos dalį apie valdžios institucijas mes gauname ne iš asmenininės patirties, tačiau iš žiniasklaidos, tokiu būdu piliečiai turi galimybę įsitraukti į veiklas, į valdžios įstatymų sprendimų analizę, svarstymus. Anot doc. dr. R. Matkevičienės, mes turime dvi strategijas: pirmoji - karo, antroji bendradarbiavimo, apie kurią kalba tiek žiniasklaidos, tiek valdžios institucijų atstovai, o daugiausia dėmesio šioms strategijoms skiria mokslininkai, siekdami geresnių tarpusavio santykių.

R. Matkevičienė įvardijo, kaip galima atpažinti strateginius valdžos informacinio karo veiksmus, tai  iš anksto privalomai suderinti klausimai, pažadas atsakymus pateikti vėliau, taip nutęsiant terminą neribotam laikui, visiems gerai žinomas pasakymas: komentarų nebus, bendravimas per pranešimus žiniasklaidai ir užsakomuosius straipsnius. R. Matkevičienė svarstė, jog tokiu būdu bandoma apsiginti nuo nesuprantamų klausimų, nepasiruoštų atsakymų. Tačiau žiniasklaida taip pat taiko karo strategiją. Yra klausimų, kurie yra iš anksto nesuderinti, nesusiję, vadinasi, žiniasklaidos priemonių atstovai taip pat linkę provokuoti, kartais jie nesilaiko laiko terminų, ieško komentarorių tarp opozicijos atstovų, jeigu valdžios institucijos nepateikia reikiamo atsakymo, nepublikuoja oficialių pranešimų.

Pasakyti, jog kariauja viena iš pusių, neteisinga, kariauja abi: tiek valdžios institucijos, tiek žiniasklaidos. Dėl karo, pykčio strategijų, nukenčia abi institucijos, dažnai išgirstama pastabų dėl menkos kompetencijos; žiniasklaidai, priekaištais dėl tiriamosios žurnalistikos trūkumo, valdžiai - kaltinimu dėl netinkamos veiklos, nuomonės keitimo. Kariaujame nepateikdami tikslios ir išsamios informacijos vieni kitiems. Viso to rezultatu R. Matkevičienė įvardija šešių aklų vienuolių bandymą pažinti dramblį. „Kažkas kažką žino, kažkas kažką bando nuspėti, bet, iš tikrųjų, kiekvienas atskirai ieškome informacijos, bandydami pasiekti visuomenę, tai daro tiek valdžios institucijos, tiek žiniasklaida, bet realiai to dramblio nematome. Regime tik atskiras dalis, kurios nėra svarbios. Karo strategija nepadeda pateikti informacijos visuomenei, prarandamas žurnalisto, valdžios institucijų nario pasitikėjimas, nukenčia profesijos ir požiūris į abi institucijas, vadinasi, pralaimime visi".

 Karo strategijas derėtų keisti bendradarbiavimu. Žiniasklaida neturėtų vien tik prižiūrėti valdžios  institucijų veiklą, ji turėtų būti partnerė, tačiau kyla klausimas, ar pati žiniasklaida yra pasiruošusi būti tokia. Tai iššūkiai, kurie laukia valdžios ir žiniasklaidos, kad kartu būtų kuriamas pasitikėjimas. Jeigu tikėtume politologais, visuomenės pasitikėjimą galima užsitarnauti, įtraukiant ją į politinį gyvenimą, bet jeigu remtumėmes sociologų atliktais tyrimais, pamatysime priešingą situaciją: kuo labiau piliečiai yra įsitraukę į politinius procesus, tuo labiau jais nusivilia. Pranešėja siūlė pasirinkti poziciją, kurios laikysimės: „Pritarsime politologams, ar socialogams ir toliau bandydami kurti bendradarbiavimo strategijas. Užsienio mokslininkai yra pasiūlę nemažai valdžios institucijoms, kaip kurti pasitikėjimą, parodyti visuomenei gerus ketinimus, tačiau nederėtų pamiršti žiniasklaidos".

Baigdama savo pranešimą, R. Matkevičienė siūlė nustoti taikyti karo strategiją, bandyti pasitikėti vieni kitais ir tokiu būdu kurti bendradarbiavimą.

Pirmąją konferencijos dalį vainikavo Vilniaus universiteto doc. dr. Andrius Šuminas pranešimu „Socialinių medijų naudojimas žiniasklaidos veikloje".  Pranešėjas akcentavo, jog šiandien keičiasi būdai ir formos, kaip žmonės gauna naujienas. Vis didesnį vaidmenį vaidina socialinės medijos, kurios vis dažniaus tampa pagrindiniu naujienų šaltinių. Pranešimo autorius įvardijo keletą jų populiarumo priežasčių: centriškumas, kuriamas įspūdis, jog viskas vyksta aplink pranešimo gavėją, antroji priežastis - socialinių medijų pasiekiamumas ir nemokamas turinys. A. Šuminas pranešime pažymėjo, kad socialinės medijos apjungia visas žinomas komunikacijos formas, tai yra tikrasis medijų konvergencijos pavyzdys. Pranešėjas remdamasis mokslininkų tyrimų duomenimis, tvirtino, visuomenė nori gauti naujienas jiems reikiamu momentu: „Auditorija nori kokybiško žiniasklaidos turinio, tačiau nenori už jį mokėti. Žiniasklaidai svarbu būti ten, kur yra auditorija ir jeigu žiniasklaidai nesinaudoja socialinėmis medijomis, ji praranda dalį auditorijos. Čia yra ir tiesioginio bendravimo galimybė, galimybė išgirsti tai, ką auditorija sako, kokius poreikius turi".

Socialinės medijos suteikia žiniasklaidos priemonėms savireklamą, galimybę pritraukti auditoriją. A. Šuminas įsitikinęs, jog turinio sklaida galima didinti žiniasklaidos prekinių ženklo žinomumą, pritraukiant naujas auditorijas, teikti  papildomo turinio paslaugas. Anot pranešėjo, pavyzdys galėtų būtų radijas. „Radijas pasitelkdamas socialines medijas, gerokai praplečia socialinių medijų galimybes, atsiranda ne tik garsas, bet ir vaizdas ir daugelis kitų formų, tai pavyzdys, kaip žiniasklaida gali išnaudoti socialinius tinklus".

Docentas savo pranešime konferencijoje pabrėžę, jog žiniasklaidos priemonėms svarbu kurti ir palaikyti nuolatinį ryšį su auditorija. „Konkurencija dėl auditorijos didėja, mat, ji turi vis daugiau ir daugiau galimybių pasirinkti, ką klausyti, žiūrėti, matyti, žiniasklaidos priemonei yra svarbu turėti tvirtą ryšį su savo auditorija, kuris nuolatos išliktų".

Antrojoje konferencijos dalyje Vilniaus universtiteto doc.dr. Jolanta Mažylė pristatė Lietuvos regionų žiniasklaidą, pateikdama žurnalistikos charakteristikos bruožus, remdamasi 2014 m. atlikto tyrimo duomenis. Tyrime išskirta 118 vietinių, regionių laikraščių bei regionuose veikiančios radijos, televizijos redakcijos. Mokslininkė apklausė per 200 žmonių, dirbančių regionuose bei pateikė išsamią informaciją, kaip regionų redakcijos darbuotojai vertina konkurencinę ir darbo aplinką, tyrime apžvelgti santykiai su vietine valdžia, savivaldos institucijomis, redakcijų nepriklausomumas, darbuotojų nuomonė, kaip, anot jų, suprantamos žurnalisto etikos normos, principai ir kaip suvokiamos šiandieninės žurnalistikos funkcijos. Po šio pranešimo diskutavo regiono žiniasklaidos priemonių atstovai.

Pasisakė regioninių žiniasklaidos priemonių atstovai. Visi pasisakiusieji pabrėžė, jog regioninių laikraščių būklė išties sunki, akcentuota, jog kasdien tenka svarstyti išlikimo klausimus, jaunų, talentingų žurnalistų trūkumą, analizuoti santykiai su miesto valdžios nariais.

                                Geltonios spaudos žabangose

Lietuvoje bulvarinė spauda atsirado dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu daugelis laikraščių savininkų nesigėdijo pripažinti, jog jų spauda - bulvarinė. Situacija pasikeitė sovietams atėjus į valdžią ir įvedus griežtą cenzūrą. Galima teigti, jog galiojo komunizmo kodeksas, kurį pažeisti bijojo visi.

1990 metais padėtis pasikeitė dar kartą, cenzūros gniaužtai silpo, o žiniasklaidos priemonės įgavo daugiau laisvės. Anot Aldonos Žemaitytės, būtent tuo metu tapo aišku, jog žurnalistikos savireguliacija buvo labai silpna; žurnalistai nejautė atsakomybės už parašytus tekstus, klaidingus faktus. Visuomenė buvo ištroškusi sensacijų, o žurnalistai davė tai, ko visuomenė norėjo.

Šiandien bulvarinės spaudos termino atitikmuo galėtų būti komercinė spauda, kuri akį traukia antraštėmis, ryškiais vaizdais, vulgariomis fotografijomis. Šiandien matome, jog bulvarinė žurnalistika yra susipynusi su nekomercine žurnalistika. Žiniasklaidos priemonės, norėdamos būti pirmos, nesijaudina dėl kalbos kultūros, faktų tikrinimo, stiliaus klaidų, kitaip tariant dažnai nesilaiko savo ,,Biblijos" - žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso. Apie bulvarinę spaudą kalbame su Lietuvos kabelinės televizijos asociacija vadove, visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininke Vaiva Žukiene.

Vaiva Žukienė įsitikinusi, jog bulvarinė žiniasklaida turi teisę gyvuoti kaip ir bet kuri kita, svarbu, kad vadinamoji rimtoji žiniasklaida nesusimaišytų su ta bulvarine.     

Norintys sekti Lietuvos žvaigždių gyvenimus, informacijos gali rasti bene kiekviename internetiniame naujienų portale. Visiems gerai žinomi populiarūs portalai ar žurnalai galėtų būtų puikaus pavyzdys, kur galima rasti  pikantiškų garsenybių asmeninio gyvenimo detalių, vulgarių nuotraukų. Visuomenei pateikiama tai, ko ja reikia. Tad kaltinti vien žurnalistus dėl lengvo turinio skaitalų ruošimo, būtų nesąžinga. Jei pramoginės naujienos nebūtų taip skaitomos, jų būtų kur kas mažiau.

Pramogų verslas yra labai platus ir visaapimantis, tad tokia žiniasklaida yra šio verslo sudėtinė dalis. V. Žukienės įsitikinimu, kokybiška bulvarinė žiniasklaida yra normalus reiškinys: ,,Žmonės nori žinoti įžymybių gyvenimo peripetijas, savo ruožtu įžymybės mielai jomis dalijasi. Tokie leidiniai, kaip, pavyzdžiui, The Sun, turi didžiulį tiražą arba televizijos kanalai, kaip E!Entertainment Television, - gausybę abonentų (pasiekia 81 proc. namų valdų JAV) ir nesiskundžia krentančiomis pajamomis. Reikėtų skirti kai kuriuos dalykus: profesionali bulvarinė žiniasklaida grynu pavidalu ir vis daugėjantys šios rūšies žiniasklaidos veiklos elementai vadinamojoje rimtoje žiniasklaidoje". 

Bulvarinė žiniasklaida irgi gali būti profesionali. ,,Profesionalumo standartus galima išlaikyti rašant bet kuria tema - tuo ir skiriasi profesionalas nuo šiaip ,,rašeivos", - neabejoja V. Žukienė.

Didžiausia problema yra žiniasklaidos priemonių siekis nukreipti dėmesį nuo svarbių politinių, ekonominių įvykių: ,,Bandymas pakeisti svarbias šalies gyvenimo  naujienas pramogų pasaulio „įvykiais", svarbius politikos, ekonomikos, socialinius klausimus pridengti „žvaigždučių" skandalais, naudotis bulvarinės žiniasklaidos darbo metodais - štai kur yra, mano nuomone, didžiausia bėda, - teigė V.Žukienė.

Didžiausias turtas - pasitikėjimas

Žiniasklaida tarsi veidrodis atspindi visuomenės vertybes. Visgi, daug kam atvaizdas tame veidrodyje nepatinka. Tyrimai rodo, kad žiniasklaida Lietuvoje pasitiki daugiau nei trečdalis gyventojų (Vilmorus apklausos duomenimis, 36,2 proc. pasitiki, 24,9 proc. nepasitiki, likusieji neturi nuomonės). Įvertinus, kad apie 40 proc. respondentų neturi nuomonės, tikėtina, kad dalis jų galėtų papildyti pasitikinčiųjų gretas. V. Žukienė pritaria nuomonei, jog žiniasklaida yra mūsų pačių atspindys: ,,Nepasakysiu nieko naujo: žiniasklaida dažniausiai yra mūsų pačių gyvenimo, norų ir išprusimo atspindys. Reiklesni vartotojai jau seniai nesitenkina vien tik lietuviška žiniasklaida, jie skaito keliomis užsienio kalbomis, lygina, dalijasi informacija su kitais savo rato žmonėmis. Jeigu tokių vartotojų bus daug, žiniasklaida bus priversta kokybiškai keistis, jeigu ji norės išlikti ir išsaugoti pasitikėjimą".

V. Žukienės nuomone, pasitikėjimas žiniasklaida šiandien yra didžiausias per pastaruosius penkerius šešerius metus, tačiau daug menkesnis nei Nepriklausomybės pradžioje: ,,Aišku, jeigu lyginsime kokį pasitikėjimą žiniasklaida turėjo Nepriklausomybės pradžioje, atrodys liūdnokai. Vis dėlto reikia suprasti, kad istorinių lūžių metu žiniasklaidos vaidmuo yra kitoks negu sąlyginai ramios, gal ir nuobodokos kasdienybės tėkmėje".

V. Žukienė yra įsitikinusi, jog aukštų profesionalumo standartų turi laikytis visi žurnalistai: ,,Kiekvienas pasirenka savo profesinį kelią pats, ir visose profesijose yra profesionalumo standartai: statybininkas turi statyti taip, kad namas nesubyrėtų, virėjas - gaminti maistą taip, kad valgytojai po pietų nesusirgtų, o profesionalus vairuotojas neturi teisės sėsti išgėręs prie vairo. Žurnalistų profesionalumo kriterijai apibrėžti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Pasitikėjimas žiniasklaida yra didžiausias žiniasklaidos turtas, sukurtas ne tik dabarties žurnalistų ir leidėjų, bet ir ankstesnių laisvą žodį skleidusių kartų", - teigiama Kodekso preambulėje. Tai - labai reikšmingi žodžiai".

Rubrika "Žiniasklaida Lietuvoje" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.