Žiniasklaida Lietuvoje

Jungtinių Tautų organizacijos 50-mečio išvakarėse 1995 metų rugsėjį dvi savaites vyko Pasaulio moterų konferencija Pekine (Beijing) devizu „Veikla lygybės, plėtros ir taikos labui". „Svarbiausiu Jungtinių Tautų metų renginiu" ją pavadino JTO Generalinis sekretorius Butrosas Butrosas Galis. III Pasaulio moterų konferencija vyko Nairobyje 1985 metais. Į IV Pasaulio moterų konferenciją Pekine buvo pakviestos visų 185 Jungtinių Tautų šalių narių vyriausybinės delegacijos. Joje pirmą kartą - ir Nepriklausomos Lietuvos moterų delegacija, kurios sudėtyje ir man nusišypsojo garbė būti. Kaip žurnalistė, gavau dar ir iš UNDP, jos atstovo Lietuvoje Jorgeno Lisnerio išrūpintą akreditaciją konferencijoje. (Mano kelionę, skirtingai nei kitų delegacijos narių, apmokėjo ne Lietuvos Vyriausybė, o Jungtinių Tautų Vystymo programa.) Delegacijai turėjo vadovauti Pasirengimo JT IV Pasaulio konferencijai moterų klausimais Lietuvos komiteto pirmininkas, teisingumo ministras, signataras Jonas Prapiestis, bet jis nenuvyko, kaip ir jį turėjęs pakeisti Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Mindaugas Stankevičius „dėl svarbių valstybinių reikalų", o mes juokavome, kad tikriausiai išsigando tokios daugybės moterų. Tad šios pareigos teko Komiteto pirmininko J. Prapiesčio pavaduotojai Vyriausybės konsultantei moterų klausimais Giedrei Purvaneckienei. Lietuvos vyriausybinė delegacija buvo unikali - ne tik nė vieno vyro, bet - nė vieno Vyriausybės nario. Ją sudarė Lietuvos nuolatinės misijos JTO patarėja Gintė Damušytė,Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių policijos valdybos vyr. komisarė Leonora Jūrienė, Gyventojų statistikos departamento viršininkė Marijona Karalienė, Lietuvos moterų asociacijos prezidentė, Moterų partijos pirmininkė Kazimiera Prunskienė, Seimo narė Irena Šiaulienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Šeimos sveikatos skyriaus viršininkė Vanda Vainauskienė, Lietuvos moterų lygos pirmininkė Ona Voverienė ir aš, tuometinė žurnalo „Moters pasaulis" („Woman‘s World") redaktorė.

Šiam atsakingam įvykiui pasiruošti Lietuvos Vyriausybė sudarė Pasirengimo IV Pasaulio konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetą, kuriam vadovavo Vyriausybės konsultantė moterų klausimais socialinių mokslų daktarė Giedrė Purvaneckienė. Buvo įsteigtas šio komiteto sekretoriatas. Redaktorės ir atstovės spaudai pareigas laimėjau praėjusi atrankos konkursą, kuriam „dirigavo" Jungtinių Tautų koordinatorius ir JT Vystymo programos įgaliotasis atstovas Lietuvoje danas Jorgenas Lisneris. Jis Lietuvoje dirbo nuo pirmųjų dienų, kai Lietuva 1991 m. rugsėjo 17 d. buvo priimta į Jungtinių Tautų organizaciją. Kai Jorgenas Lisneris, pasibaigus kadencijai, išvyko į Jordaniją tęsti analogiško diplomatinio darbo, jį pakeitė olandas Kornelis Kleinas.Abu jie daug nuveikė mūsų šaliai integruojantis į įvairias JTO asociacijas - Lietuvoje veikia UNESCO ir UNISEF nacionaliniai komitetai, Lietuvos Jungtinių Tautų asociacija ir kt. Jungtinių Tautų Vystymo programa (UNDP) buvo įkurta 1965 metais kaip pagrindinis Jungtinių Tautų finansinės ir techninės paramos šaltinis žmonijos raidai pasaulyje remti. Jos tikslas - žmogaus gerovė ir saugi aplinka. Bendradarbiaudama su mūsų šalies vyriausybe ir visuomeninėmis organizacijomis, įgyvendino įvairius bendrus projektus. JTVP atstovybė siekė garantuoti Lietuvai maksimalią naudą iš Jungtinių Tautų narystės, rėmė demokratinės atviros pilietinės visuomenės kūrimą, talkino kuriant rinkos ekonomiką švelninti pereinamojo laikotarpio socialines problemas. Vienas iš JTVP projektų buvo moterų veikla, siekiant demokratijos, lyčių lygių teisių ir galimybių.

„Moters pasaulis" gimė kaip Pasirengimo IV pasaulinei konferencijai moterų klausimais leidinys. Apie paskelbtą konkursą sužinojau iš kolegės žurnalistės ir vertėjos iš tiurkų kalbų Halinos Kobeckaitės. Ėjo pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai. Pereinant į rinkos ekonomiką, kilo daug spręstinų ekonominių, socialinių problemų. Vyro rašytojo Jono Avyžiaus sunkiu kūrybiniu darbu uždirbtos santaupos, paverčiant jas vagnorkėmis, visiškai nuvertėjo, gyvenome iš jo pensijos. Kurį laiką dėsčiau anglų kalbos kursuose. Sutinku Haliną, kaip įprasta, apsikeičiame klausimu „Kaip gyveni". Nemėgstu virkauti apie „pasitaikančius sunkumus", tik, sakau, už tas vagnorkes nelabai kaip. Tuo metu ji, humanitarinių mokslų daktarė, buvo ką tik paskirta Lietuvos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Estijoje. Pirmoji moteris ambasadorė Lietuvos diplomatijos istorijoje. Sakė mačiusi „Lietuvos ryte" išspausdintą skelbimą apie konkursą redaktoriaus (-ės) pareigybei su žurnalistiniu patyrimu ir mokančiam anglų kalbą. Ir mane padrąsino: „Juk, be žurnalistikos, esi baigusi dar anglų kalbą." Tada mažai žurnalistų buvo ją mokančių. Didžiausias gyvenime kliuvinys man buvo nepasitikėjimas savimi, gal veikiau didelis reiklumas sau. Porą kartų net Lukiškių aikštę apsukau, kol išdrįsau praverti sunkias Užsienio reikalų ministerijos duris, kurios patalpose buvo įsikūrusi Jungtinių Tautų atstovybė Lietuvoje - tik keli žmonės.

Pasirengimo Pasaulio moterų konferencijai komiteto sekretoriatą sudarė konkursą laimėjusios trys moterys: sekretorė - administratorė Jurgita Gintilaitė, Vilniaus universiteto socialinių mokslų fakulteto paskutinio kurso magistrantė; neatsimenu tiksliai pareigų pavadinimo, bet rūpinosi mūsų „ūkiniais reikalais" (baldų ir inventoriaus įsigijimu) Rūta Akelytė-Prusevičienė, konservatorijos absolventė, muzikologė. Jai tai buvo visiškai „ne prie veido". Matyt, viliojančiai skambančiu „Jungtinių Tautų Vystymo programa" pavadinimu susigundė dalyvauti konkurse. Bet mėnesį teištvėrė, pabėgo į Kultūros ministeriją, o netrukus profesionali, energinga, sumani Rūta laimėjo konkursą į Lietuvos valstybinės filharmonijos direktorės pareigas. Išsilavinusi, iniciatyvi Rūta Prusevičienė šiam muzikos švyturiui sėkmingai vadovauja jau ketvirtą kadenciją. Trečioji darbuotoja buvau aš - Jungtinių Tautų Pasirengimo IV pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komiteto leidinio redaktorė ir atstovė spaudai. Su kiekviena JTVP atstovas Jorgenas Lisneris sudarė atskiras sutartis, su smulkiai aprašytomis pareigomis ir užduotimis, tad dirbome individualiai - kiekviena savo griežtai nustatytuose rėmuose. Į mano pareigas įėjo mėnraščio leidimas lietuvių ir anglų kalbomis, leidinių redagavimas, spaudos konferencijų rengimas, bendradarbiavimas su žiniasklaida ir moterų nevyriausybinėmis organizacijomis. Pripratusiai prie kitokio darbo pobūdžio, kitokių kolegiškų santykių, būdavo keista, jeigu, ko nors paprašai, o jaunoji kolegė rodo savo darbo sutartį, jog ten neįrašyta. Dirbau nuo 1994 m. birželio 1 d. iki 1998 m. spalio 1 d. (tų metų rugsėjį mano vyras netikėtai susirgo, jam padarė radikalią onkologinę operaciją ir aš tučtuojau atsistatydinau). Leidiniui pavadinimą sugalvojo Jonas Avyžius. Kai, namuose plaudama indus, garsiai sukau galvą, kokį čia „globalų" pavadinimą sugalvojus, Jonas sako: „Tiesiog pavadink - „Moteris ir pasaulis"." Nenorėjau, nes tarpukaryje ėjo tokiu pavadinimu moterų žurnalas, o ir negalėjau būti jo teisių perėmėja. Bet Jonas mane „užvedė ant kelio". „Moters pasaulis" - man atrodė prasminga. Įsisvajojau kada nors padaryti jį rimtu žurnalu, kuris skirtųsi nuo komercinių, apimtų moters visuomeninį, intelektinį gyvenimą; moters vaidmenį šeimos gyvenime, buities kultūrą ir fizinę bei estetinę sveikatą; moters dvasinį, kultūrinį pasaulį. Tai tik tuščios svajos. Buvo konkreti užduotis. Pagal Pasaulinėje konferencijoje būsimas gvildenamas problemas per tuos 20 pasiruošimo mėnesių kiekvieną numerį nutariau skirti vienai temai. Tuo pat metu mes, Lietuvos komiteto ir sekretoriato narės, - Leonora Jūrienė, Marijona Karalienė, Irena Litvinaitė, Rasa Melnikienė, dr.Giedrė Purvaneckienė, dr.Vanda Vainauskienė, habil. dr. Ona Voverienė ruošėme Lietuvos moterų pažangos programą, kurią reikėjo pristatyti konferencijoje. Tai pirmoji Lietuvos moterų pažangos programa. (1998 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos moterų pažangos programos vykdymo1998-2000 metų plano".) Mėnraštis ėjo lietuvių ir anglų kalbomis („Woman‘s World"), pradžioje aštuonių puslapių, vėliau „išauginau" iki šešiolikos. O valstybinių švenčių progomis parengdavau ir spalvotą. Visa redakcija buvau viena aš - ir redaktorė, ir korespondentė, ir maketuotoja, ir stilistė, ir korektorė. Sugalvojau leidinio išvaizdą, formatą, maketą, šriftus. Pirmąjį numerį netgi pati išverčiau į anglų kalbą.

Gatvėje netikėtai sutikau kolegą žurnalistą Danielių Mickevičių, paaiškėjo, kad jis turi uabą - nedidelę spaustuvę DANIELIS, tad sutarėme, kad jam galėsime patikėti spausdinimą. Su juo, profesionalu, pareigingu žmogumi, kaip ir su jo kolege Eugenija Miesčionaitiene, buvo malonu bendradarbiauti. Kai į Rūtos Prusevičienės vietą atėjo dirbti Australijos lietuvaitė Gaila Mucienekas, ji versdavo tekstus į anglų kalbą, vėliau, jai išėjus, samdydavome Kanados lietuvaitę Vidą Urbonas. Per puspenktų metų išleidau 50 mėnraščio numerių, kiekvieną 1000 egzempliorių tiražu. Leidinys buvo platinamas nemokamai. Namuose man paminėjus Gailos pavardę, Jonas sukluso: „Mucienekas? Reta, latviškos kilmės pavardė. Aš Joniškio gimnazijoje su broliais Mucienekais mokiausi. Pasiteirauk Gailos. Kaip sakoma, akurat, pasaulis ankštas, anot Avyžiaus, - paaiškėjo, kad Jono klasiokas Arnas Mucienekas - Gailos tėvas. Karas juos išskyrė, Arną net į tolimąją Australiją nubloškė. Mudvi su Gaila padėjom jiems „restauruoti" pažintį, pradėjo jiedu susirašinėti.

„Moters pasaulis" buvo nekomercinis leidinys, Nors jis buvo sumanytas kaip informacinis, bet man norėjosi, kad jis ne tik informuotų, fiksuotų moterų nevyriausybinių organizacijų veiklos įvykius ir faktus, bet būtų probleminis ir švietėjiškas, kad prisimintume, jog šiandieninė moterų veikla neprasidėjo plyname lauke. Tarpukario inteligentės, šviesuolės buvo Lietuvos moterų judėjimo pradininkės, tad maniau esant prasminga pratęsti jų edukacines, humanistines tradicijas. Džiaugiuosi ir netgi didžiuojuos, kad pavyko prikalbinti parašyti feministiniam leidiniui net vieną kitą vyrą - visų pirma Romualdą Ozolą ir kitus. Mano nuomone, moterų judėjimui labai stinga į moterų pasaulį pažvelgti vyrų akimis.

Norėjau, kad „Moters pasaulis" nebūtų perdėm „sausas", stengiausi pagražinti ir jo išvaizdą. Tad netgi spausdinau šmaikščias savo buvusio kolegos, dailininko Valentino Ajausko karikatūras, grafikės Dovilės Tomkutės subtilias „moteriškas" litografijas, dailininkės Gražinos Didelytės ekslibrių ciklą „Moterys". Dailininkė Vaidilutė Grušeckaitė ne tik savo šilkografijas patikėjo - jos dailiai „aprėdė" 1997-ųjų naujametinį „Moters pasaulio" numerį, bet ir sukūrė mūsiškiam Moterų informacijos centrui emblemą, kuri nuo 1997 metų puošė kiekvieną „Moters pasaulį".

Tituliniame puslapyje retkarčiais spausdindavau poečių Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės, Vidmantės Jasukaitytės, Nijolės Blaževičiūtės eilėraščius „moteriška tematika". Buvau dėkinga visiems jiems, kad savo kūrybą „Moters pasauliui" altruistiškai, labdaringai padovanodavo. UNDP ( JT Vystymo programa) finansavo „Moters pasaulio" leidimą, apmokėdavo tik spaustuvės išlaidas - popierių, spausdinimą ir pan. bei mums atlyginimus. Honoraro nemokėdavo, tad, prašydama savo kūryba prisidėti bičiulių ir pažįstamų menininkų, iš karto įspėdavau - honoraro nebus, tik honoras. Mat jį platinome nemokamai ne tik Lietuvoje moterų, įvairioms kitoms visuomeninėms bei vyriausybinėms organizacijoms, Seimui ir Vyriausybei, ministerijoms bei departamentams, bet ir visoms Lietuvos ambasadoms užsienyje, tarptautinėms ir užsienio moterų organizacijoms. Jonas save vadindavo „knygnešiu", nes padėdavo man nunešti egzempliorių pundus į paštą, į Seimą ir kt.

Gaudavau daugiau laiškų ir atsiliepimų iš užsienio negu iš veikliųjų Lietuvos moterų. Vyriausybės konsultantė moterų klausimais Giedrė Purvaneckienė juokdavosi, kad „Irena, pati būdama tokia patriarchališka, vienintelį Lietuvoje feministinį periodinį leidinį redaguoja." Oi, kiek tada moterų organizacijų Lietuvoje įsisteigė - 30. Net „Namų šeimininkių"! Ir ką manot, mūsiškių energingų lietuvaičių dėka ši organizacija, suburta iš namo kaimynių, užmezgė ryšius su analogiška organizacija Niujorke ir net jos prezidentė (tada bet kokios įsisteigusios organizacijos turėdavo savo prezidentą) amerikiečių namų šeimininkių kvietimu išvyko vizito į JAV! Iš tiesų jos, pasivadinusios Lietuvos namuose dirbančių moterų bendrija, aštriai kėlė labai aktualias, nutylimas problemas - kaip padėti moterims suderinti šeimą ir darbą, rūpinosi moterų - namų šeimininkių darbo namuose šeimos labui įvertinimu. Jis dažniausiai nutylimas, nepastebimas, lyg taip ir turi būti. O kad jis svarbus, reikšmingas, deja, dažnai taip nemano nei šeimos nariai, nei visuomenė, nei vyriausybė, net pačios moterys. Jos aštriai kėlė reikalavimą, kad darbas namuose - žemės ūkyje, maisto ruošimas, vaikų priežiūra bei auginimas, namų ruoša, etc. būtų vyriausybių apskaičiuotas ir įvertintas kaip nacionalinio produkto dalis. Pagal naftalininį modelį, įsitvirtinusį nuo „amžių amžinųjų" - moteris laikydavo iš keturių tris namų kampus. Vyras - šeimos maitintojas, o žmona laiko tris kertes - Kinder, Küche, Kirche"(vok. vaikai, virtuvė, bažnyčia). Šiuolaikinei moteriai, dirbančiai dar ir įstaigoje, žinia, dažnai atitenka visos keturios.

Nors mano atlyginimas labai pravertė, pagerinant mūsų šeimos kasdienius poreikius, Jonas labai nedžiūgavo dėl to mano darbo - buvo jau pripratęs, kad aš visąlaik namuose. Netgi sakydavo, kad jam geriau sekasi rašyti, kai girdi mano tylius žingsnius už sienos. O man darbo galybė. Dar problematika visiškai nauja - niekados nesidomėjau moterų veikla nei jų problemomis. Niekada nebuvau „aktyvistė", o visa panirusi į mano sielai artimą kultūros ir meno pasaulį.

Gaudavome iš Niujorko, iš Jungtinių Tautų Pasirengimo pasaulinei moterų konferencijai komiteto pluoštus siunčiamų dokumentų, direktyvų, projektų. Nešdavausi juos „studijuoti" namo, o ir darbe ilgokai užsibūdavau. Vakare įninku į tuos „angliškus" popierius, Jonas neiškentęs klausia, ar mes šį vakarą vakarieniausime. Lyg pats nemokėtų valgio pasiruošti. Betgi pripratęs visada ramiai, ilgai, su pokalbiais svetainėje dviese vakarieniauti. Vis dėlto pasisotinęs grįžta iš virtuvės, po kurio laiko - ar eisime šiandien miegoti. Grynas masculinus. Jau pykteliu, dar lopšinės užsigeis... Savo tuometę jauseną Jonas netiesiogiai perteikė per vieno personažo būseną nebaigtame romane „Viskas praeina", kurio rankraštį perskaičiau tik po Jono netekties. Romaną išleido leidykla „Alma littera". „Kaip ir tikėjosi, jos nėra namie. Tikriausiai parsiras apie vidurnaktį, jei ne vėliau... Telefono skambutis. Pasimuisto krėsle, kuriame ką tik buvo patogiai įsitaisęs. Pasąmonėje sukrebžda viltis. Kvailių kvailiausia: o kodėl ne ji? Anais laikais nespėjusi išeiti iš namų apie kiekvieną savo žingsnį telefonu informuodavo. Velniai žino, kiek tiesos būdavo toje jos informacijoje, bet širdį paglostydavo... Išsitiesia lovoje, tuo metu sučerška telefono skambutis. Neuždegęs šviesos iššoka iš lovos vikriau, negu amžius leidžia, ir dar nepaklausęs, supranta, kad ne ji... Paskui apačioje išorinių durų trinktelėjimas. Žingsniai. Atkaukši laiptais aukštyn... Praėjo..."

Kaip antrame knygos viršelyje rašė rašytojas Danielius Mušinskas, „Tai karštomis įvykių pėdomis rašytas kūrinys apie Atgimimą, Sąjūdį, Lietuvos Valstybės susigrąžinimą. Romano personažai - besiveržiantys valdyti valstybę žmonės, turintys gana sudėtingas biografijas, pažeisti sovietinių papročių ir įpročių. „Viskas praeina" - socialiai aktyvus, konkretų laikmetį (1988-1990) atspindintis romanas, aštriai užgriebiantis Atgimimo metų įvykius ir personalijas."

Tik iš žurnalistinio atstumo stebėjau, kaip kūrėsi Lietuvos moterų partija, kurios steigiamasis suvažiavimas įvyko 1995 m. vasario 2 d. Vilniaus kino teatre „Pergalė". Bet nenoriu lįsti į jos užkulisius. Mane irgi kvietė. Atsisakiau. „Vienos moterys? Be vyrų? Nuobodu", - pajuokavau. Atsisakiau du kartus stoti ir į „šlovingąją" komunistų partiją, mat norėjo mane paaukštinti, paskirti kultūros skyriaus vedėja. Oficiozo skyriaus vedėjas privalėjo būti partijos narys. Išsisukinėju, kad man patinka būti eiline žurnaliste, nereikia „vedamųjų" straipsnių rašyti, kolegų straipsnių vizuoti. Redakcijos partinės organizacijos sekretorius Antanas S., šiaip šaunus vyras, draugiškai mane įspėjo, „kad į partiją neatsisakoma stoti". Kviečiasi mane Bosas (taip redakcijoje vadinome vyriausiąjį redaktorių Albertą Laurinčiuką). Pradeda klykti, kad man vietą Lenino rajono partijos komitete iškovojo. Mat, pasirodo, „darbo inteligentams" būdavo skiriama mažiau kvotų negu darbininkų klasei. Bet, sakau, manęs niekas neatsiklausė, ar aš noriu. Tada pradėjo apeliuoti į mano ambicijas: „Nejaugi norite, kad jums kvailesni, menkesnės kompetencijos vadovautų." Nepaveikė. Tada dar nebuvau ištekėjusi už Avyžiaus. Galvoju, gal atleis iš darbo, kur reikės ieškotis kito. Anksčiau buvo kvietęs poetas Vacys Reimeris į jo redaguojamą laikraštį „Gimtasis kraštas". Atsisakiau, kaip ir kalbinama redaktoriaus, rašytojo Vytauto Radaičio į savaitraštį „Literatūra ir menas" muzikos skyriui vadovauti. (Muzikologas Juozas Antanavičius išėjo į Konservatoriją dėstyti, vėliau buvo jos rektorius.) „Litmenis" man patiko, bet varžė tas reiklumas sau - jaučiausi nepakankamai kompetentinga, nebuvau konservatorijoje muzikologijos mokslų baigusi, tik „bendro išsilavinimo" žurnalistė, melomanė. Tad kad ir koks buvo patrauklus pasiūlymas - nesutikau. Nors oficiozas buvo labiau ideologinių gniaužtų varžomas, bet mėgau judrų, operatyvų darbą dienraštyje, platesnį kultūros klausimų diapazoną. Naivu manyti, kad būta ir ne partinės spaudos. Ant visų periodinių leidinių, net „Savaitės ekrano", „puikuodavosi" šūkis „Visų šalių proletarai, vienykitės!" Pirmadieniais Eltos, respublikinių laikraščių ir žurnalų vyriausiuosius, atsakinguosius redaktorius susikviesdavo komunistų partijos centro komiteto Propagandos ir agitacijos skyrius, vadovavęs spaudai, nurodydavo artimiausių dienų direktyvas, ką pagirdavo, ką pabardavo, ką linčiuodavo. Nuo to priklausė mūsų vyriausiojo redaktoriaus nuotaika. Grįžęs iš CK kasdieniame redakcijos trumpajame „gamybiniame pasitarime" jis visai netikėtai galėdavo išbarti už straipsnį, recenziją, kokią nors publikaciją, kurią „palaiminęs" - pavizavęs, dar vakar buvo pagyręs. Pažvelgs aukštyn į lubas ir sako: „Draugai (suprask, tie aukštai sėdintieji) yra tos nuomonės, kad..." Apskritai jis turėjo gerą uoslę, kokie vėjai iš ten, „aukštai", pučia, tad retai klysdavo, jau per savo filtrą nepraleisdavo.

Vėliau man Donatas Banionis sakė, kad Laurinčiukas, kalbėdamas apie mane pastebėjo, kad esu gera žurnalistė, tik kažkokia „keista" - nesiekia karjeros, atsisako paaukštinimo, kai jai siūloma. Priėmiau tai kaip komplimentą, nes užaugau tokioje šeimoje, kurioje žodis „karjeristas" buvo paniekinantis. Tėvelis tokius žmones fliugeriais vadindavo. Tuo metu kultūros skyrių sudarė du žmonės - vedėjas ir korespondentas. Skyriaus vedėjui „priklausė" literatūra, dailė ir architektūra bei vadovavimas skyriui - t. y. man. Vėliau redaktorius Laurinčiukas „davė" dar vieną žmogų, korespondentą Tomą Šarkų, jo žodžiais, „vyrą kerziniais batais" po kaimus važinėti, „masinę kultūrą" nušvietinėti. O vedėjus tikrai gavau šaunius, protingus vyrus. Pradžioje juo buvo redakcijos feljetonistas Zeferinas Jonutis, jam išėjus dirbti į Lietuvos kino studiją, - Informacijos ir sporto skyriaus korespondentas Leonas Braziulis. Puikiai sutarėme. Buvo draugiški, džentelmeniški.

Nusistebėjau, kai į tą vakuojančią, redaktoriaus „iškovotą" vietą partijoje pati pasisiūlė viena laiškų skyriaus darbuotoja. Priėmė. Aš jau dešimt metų nebedirbau „Tiesoje", buvo kaip tik tokios pakilios Sąjūdžio dienos. Pilnos gatvės žmonių. Viename mitingų sutinku ir tą įsiprašiusią į partiją savanorę. Ji man išdidžiai sako: „Aš pirmoji redakcijoje tėškiau partinį bilietą ir išėjau iš to raudono laikraščio."„Kokia, pasirodo, tu drąsi", - nepajuto mano balse ironijos. Nesmagiai pamaniau, kad, priešingam vėjeliui pūstelėjus, kaip vėtrungė vėl mikliai pasisuktų.

...Tik nusileidus lėktuvui į karštą ir drėgną lyg pirtyje Pekino tvankumą, pasitiko agituojantys kinus šūkiai - „Garbingai pasitikime Moterų kongresą", „Būkime verti Pasaulinės konferencijos" ir pan. Pekinas - labai švarus, pavyzdingai tvarkingas: gatvėse nuo ankstyvo ryto su šluotelėm triūsia kinės, kurios monumentalių pastatų, plačių autostradų fone atrodo miniatiūrinės, kaip ir žvaliai nardantys tarp mašinų srauto dviratininkai. Miesto centras - dramatiškai pagarsėjusi po 1989 metų nuožmių įvykių, žiauraus susidorojimo su protestuojančiu jaunimu didžiausia pasaulyje Tiananmeno aikštė su Mao Dzedongo mauzoliejumi. Iš kitos gatvės pusės į ją iš didžiulio portreto žvelgia ir pats Mao. Portretas kabo ant sienos viršum vartų į garsųjį Uždraustąjį miestą (Imperatorių rūmų kompleksas), senovės kinų architektūros paminklą, į kurį ilgus šimtmečius kinams buvo draudžiama įžengti. Tiananmeno aikštę ir jame stūksančių pastatų kompleksą suprojektavo sovietiniai architektai - viskas monumentalu, griozdiška ir nejauku. Net klombos iš gėlių vazonų, išdėliotos ant šaligatvių tiesiog po praeivių kojomis, didžiulės, kaip ir šiltame bei drėgname klimate išaugusių gėlių žiedai ir lapai. Mieste tvarka kone kariška: kas keli žingsniai - kelių inspekcija, savanoriai tvarkdariai, kareiviai.

Prie Pekino tarptautinio suvažiavimų centro bei viešbučių, kur įsikūrusios konferencijos delegatės, nuolatos budėjo įsitempusi garbės sargyba. Niujorko žmogaus teisių organizacija vykstančioms į Pekiną moterims išleido parankinę knygelę apie teises Pekine, prašoma būti atsargioms bendraujant su vietiniais žmonėmis.

Kinai geranoriški, smalsiai apžiūrinėja svečius, bet ko nors pasiteiravus, sunku susikalbėti, nes geriausiu atveju viešbučio tarnautojai anglų kalbą temoka „pasikalbėjimų knygelės" lygiu, o gatvėje milicininkai nei angliškai, nei rusiškai nesupranta.

Kol patekdavai į Konferencijos centrą, tekdavo praeiti net tris apsaugos kordonus: milicijos, JTO apsaugos bei savanorių tvarkdarių. Visi postai kiekvieną kuo kruopščiausiai patikrindavo. Tarptautinių suvažiavimų centras, pastatytas 1990 metais Pasaulio Azijos šalių sportinėms žaidynėms, - modernus, erdvus, patogus kompleksas. Priešais fasadą patupdyta didžiulė gipsinė panda - nacionalinis Kinijos gyvūnas. Centro salėje, talpinančioje 2800 žmonių, vykdavo pagrindiniai plenariniai posėdžiai.

Į Konferenciją buvo pakviestos visų 185 Jungtinių Tautų organizacijos šalių narių valstybinės delegacijos. Dalyvių skaičius buvo griežtai apribotas - kiekvienai šaliai po keturias vietas (ar tai būtų mažutė Lietuva, ar didžiulės Jungtinės Amerikos Valstybės), delegacijų vadovų pranešimams - po septynias minutes. Tad mes keisdavomės. O dar vyko darbas atskirose sekcijose. Visos delegatės dalyvavo pagal savo profesiją ir užimamas pareigas atitinkamų sekcijų darbe.

Aš dalyvavau „Women and Media" (Moterys ir žiniasklaida) sekcijoje. Pačioje Konferencijoje buvo apie 17 tūkstančių dalyvių iš 189 šalių, iš jų šeši tūkstančiai delegatų. O delegacijų vadovai - aukšto rango politikai, tituluotos damos ar pirmosios ponios. Vartau išleistą 220 puslapių delegatų sąrašą, jame - JAV delegacijos vadovė, pirmoji dama Hilari Klinton ir įžymi politikė, tuo metu JAV Nacionalinio saugumo narė ir įgaliotoji ambasadorė Jungtinėse Tautose Madlena Olbrait, Belgijos karalienė Fabijola, Tongo karalienė, Kambodžos ir Jordanijos princesės, Butano princesė (ji ir Nacionalinės moterų asociacijos prezidentė), Benino, Bolivijos, Brazilijos, Ekvadoro, Egipto, Panamos pirmosios ponios, ministrės, pirmoji moteris kosmonautė Valentina Tereškova ir t. t. Kelių šalių delegacijoms vadovavo ir vyrai - Jungtinių Arabų Emyratų Darbo ir socialinių reikalų viceministras, Lenkijos ir Ukrainos vicepremjerai bei latvių delegacijai - gerovės ministras Andris Berzinis. IV Pasaulio moterų konferencijos atidarymas vyko Pekino didžiuosiuose liaudies rūmuose, kurių puošyboje akis rėžė daugybė raudonos spalvos.

Po oficialios dalies - „didelis šventinis koncertas", prasmingai prasidėjęs Bethoveno Devintosios simfonijos finalu „Odė džiaugsmui", kuriam dirigavo pirmoji Kinijos moteris dirigentė. O po jos - spalvinga mišrainė: „Traviatos" arijos, „paįvairintos" meistriškais cirko akrobatų pasirodymais, darželinukų žaviai sušoktas pasodoblis su scenomis iš savitos kinų operos. Organizatorių sumanymu delegacijų narės pagal pakvietimus buvo išskirstytos taip, kad skirtingų šalių moterys susipažintų, pabendrautų.

Mano kaimynė buvo maloni ponia, Surinamo pirmoji dama Lizbet Venetian-Vanenburg. Labai buvo įdomu pasikalbėti, atrodė, kad ir jai įdomu buvo apie Lietuvą šį tą sužinoti. Įteikė savo vizitinę kortelę - jeigu kada nors atvykčiau į Surinamą. Ir konferencijos dienomis teko su ja ne kartą trumpai pasišnekučiuoti.

Popiežius Jonas Paulius II atsiuntė laišką - sveikinimą JungtiniųTautų IV Pasaulio konferencijos moterų klausimais dalyvėms. Kaip moto išspausdinau „Moters pasaulyje" jo žodžius: „Ačiū jums, moterys motinos! Jūs slėpėte savyje žmogiškąsias būtybes - tai buvo unikali džiaugsmo ir kančios patirtis. Jos dėka tampate naujagimiui paties Dievo šypsena, kuri padeda jūsų vaikui žengti pirmuosius žingsnius, padeda jam augti ir yra tvirtas pagrindas vaiko gyvenimo kelyje. Ačiū tau, kiekviena moterie, vien už tai, kad esi moteris! Savo įžvalgumu, taip būdingu tavo moteriškumui, tu praturtini pasaulio suvokimą ir padedi žmonių santykius padaryti nuoširdesnius ir tikresnius."

Liepsningą kalbą Pekine pasakė Pakistano Ministrė Pirmininkė Benazir Bhuto, pirmoji premjerė moteris islamo šalyse, Pakistano prezidento, kuriam buvo įvykdyta egzekucija, duktė. Graži jauna moteris, pasipuošusi taip jai tinkančiu šviesiai rožiniu sariu. Labai išsilavinusi, Oksfordo ir Harvardo universitetuose baigusi politikos mokslus, Pakistane vykdė demokratines reformas, kovojo už moterų teises, mergaičių švietimą. Ji ragino įveikti prietarus - ne religinius, o tradicinius socialinius, tvyrančius visuomenėje, kurioje moterims skirtas antrarūšis vaidmuo. „Pasinaudokime istorine galimybe, kad pasaulis išgirstų mūsų balsą", - kvietė Benazir Bhuto. Vėliau, per teroristinį išpuolį Pakistane, ji buvo nužudyta. Didžiulio dėmesio susilaukė bene populiariausia konferencijoje moteris - JAV prezidento Bilo Klintono žmona Hilari Klinton, kaip prisipažino, 25 metus aktyviai besidominti moterų, vaikų ir šeimos klausimais. Ji pabrėžė, kad per tuos metus supratusi, jeigu moteris yra išsilavinusi ir sveika, tai ir jos šeima paprastai yra išsilavinusi ir sveika, aprūpinta ir laiminga. Karštai kalbėjo, kad būtina galutinai panaikinti smurtą prieš moteris. Pasak Hilari Klinton, jeigu moterys turėtų vienodas su vyrais galimybes realizuoti savo gabumus, žymiai pagerėtų ir tų šalių gyvenimas. Eidama iš tribūnos link išėjimo, lydima ovacijų, pro mūsų delegacijos vietas (jos buvo išdėstytos šalių pavadinimų abėcėlės tvarka), o jos buvo kaip tik dešinėje pusėje iš krašto, pastebėjo užrašą LITHUANIA ir sustojo, pasisveikino su mūsų ketveriuke. Jai sveikinantis su Seimo nare Irena Šiauliene, spėjau nufotografuoti, o grįžusi nuotrauką išspausdinau „Moters pasaulyje".

Tarp kalbėjusiųjų buvo Madlena Olbrait, 49 šalių įvairių sričių ministrės. Visos jos pažymėjo, kad svarbiausias siekinys - lygios teisės ir lygios galimybės, visų pirma politikoje ir valdyme, tik tada bus galima kalbėti apie realią demokratiją. O kaip pabrėžė IV Pasaulio konferencijos moterų klausimais generalinė sekretorė, Tanzanijos parlamento narė Gertrūda Mongela, „tiek daug moterų negali klysti, ir po Pekino pasaulis taps kitoks". Šalimais mūsų sėdėdavo Libijos moterų delegatės. Visos su juodom burkom, tik plyšeliai akims. Bet kaip jos karštai reaguodavo į diskusijas, vykstančias tribūnoje, - atsistodavo, šaukdavo, kovingai žybčiodavo juodos akys pro plyšelius. Ramiai klausydavosi debatų priešais mus sėdinčių vienų vyrų delegacija - Holy Throne - Šventojo Sosto. Su milžiniškais spalvingais turbanais ant galvų, man atrodė panašios į mano įsivaizduojamą Mažąjį Muką iš Haufo pasakos, atidžiai, nė nekrustelėdamos, klausydavosi tribūninių kalbų Burkina Faso atstovės.

Žiūrėdama į tą ryškiais, spalvingais apdarais vilkinčią įvairių rasių moterų salę it egzotišką gėlyną, prisiminiau 1966 metų spalį į Vilnių atvykusį iš Vakarų Afrikos, nuo Gvinėjos įlankos krantų, Dahomėjos nacionalinį ansamblį. Dahomėja, kadaise buvusi Prancūzijos kolonija, iki XIX amžiaus vidurio buvo „juodųjų vergų" eksporto Amerikos plantacijoms šaltinis, iš jos kilusios legendinės narsiosios karžygės amazonės. Nedidukė Dahomėjos valstybė nuo 1975 metų yra Benino respublika. Anuomet, 1966 metais, ji vadinosi dar Dahomėja. Vilniaus filharmonijos salėje įvyko jų nacionalinio ansamblio koncertas. Svečiai iš Afrikos buvo apgyvendinti „Gintaro" viešbutyje. Su fotokorespondentu Judeliu Kacenbergu nuėjom daryti reportažo. Man buvo nesmagu prieš juos, mielus, kultūringus žmones, kai skundėsi, jog kai jie eina gatve, praeiviai juos pirštais bado, juokiasi. Redaktorius man paliepė net repliką parašyti į laikraštį, kad vilniečiai elgtųsi kultūringiau.

Gyvenome taip uždarai, kad nebuvome matę gyvai juodaodžio žmogaus. Vilniuje gyveno vienintelis - estrados artistas Tito Romalijo. Mano bičiulė Irena Žalneravičiūtė-Breivienė studijų metais gyveno savo dėdienės šeimoje, kuri su Romalijo šeima buvo to paties namo Tilto gatvėje laiptinės kaimynai. Romalijo čia gyveno su žmona Falina, gražia baltaplauke lenke, kaip tada sakydavo, peroksidine blondine, ir dviem žaviais mulatais vaikučiais - Titu ir visų vadinamu Liolka. Labai malonūs, mandagūs kaimynai buvo, prisimena bičiulė. Dėdienės vaikai žaisdavo, su, kaip jiems atrodė, šokoladiniais, mažaisiais Romalijo. Susikalbėdavo pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai.

Vėliau vyresnysis, tėvo bendravardis, išvykus jiems gyventi į Maskvą, nusifilmavo keliuose filmuose. Pats Romalijo juokdamasis pasakodavo, kad jis jau įpratęs, jog kartais jį išvydusi kokia nors dievobaiminga senolė imdavo žegnotis.

Šios konferencijos metu glaudžiai bendradarbiavome su kaimyninių šalių Latvijos ir Estijos delegacijomis. Tas dvi savaites Pekine ne tik įtemptai posėdžiavome (darbas vyko ir savaitgaliais), bet tuomečio Lietuvos laikinojo reikalų patikėtinio Kinijoje Dainiaus Voverio pastangomis turėjome progos susipažinti su sena savita Kinijos kultūra - apsilankyti Pekino operoje, apžiūrėti garsųjį Uždraustąjį miestą, Kinijos architektūros šedevrą - Dangaus Šventyklą, pabuvoti įspūdingoje išvykoje prie Didžiosios kinų sienos ir Imperatorių vasaros rezidencijoje. Gatvėse tiršta žmonių. Tik šeimos vedasi vieną, daugiausia du vaikučius. Jie smalsiai, netgi pavydžiai akimis palydėdavo mūsiškio diplomato Dainiaus Voverio, mus maloniai globojusio, trijų mielų vaikučių šeimyną. Kinija vykdė griežtą demografinę „vieno vaiko" politiką. Tąsyk kinai šventė Rudens ekvinokcijos arba Mėnulio pilnaties, šventę. Tomis mėnesienos naktimis visa šeima stengiasi būti kartu. O jeigu kas toli, tasai pagal paprotį privalo žiūrėti į mėnulio pilnatį - tada šeimos lauks darna ir laimė. Žvelgdama į juodą Pekino dangų, į didelį, apvalų Mėnulio veidą, neabejojau, kad ir Jonas dabar galvoja apie mane...

Konferencijos išvakarėse Kinijoje, 50 kilometrų nuo Pekino nutolusiame Huaro miestelyje, vyko nevyriausybinių moterų organizacijų (NGO) Pasaulio forumas „Lygybė, pažanga, taika". Į jį atvyko daugiau kaip 30 tūkstančių dalyvių. Lietuvos moterų organizacijų atstovės - Lietuvos centro sąjungos Tarybos pirmininko pavaduotoja Rasa Melnikienė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė Marija Aušrinė Pavilionienė, Lietuvos moterų draugijos pirmininkė Nijolė Steponkutė, „Lietuvos ryto" korespondentė Dalia Gudavičiūtė vyko į Forumą JTO finansuojamu „Pekino ekspresu". Kaip pasakojo juo keliavusi Nijolė Steponkutė, traukinyje buvo įrengtos mokymo klasės su kompiuteriais, biblioteka, baras ir dušai. Aštuonių parų kelionė Varšuva-Pekinas per Sibiro ir Mongolijos stepių platybes jos keleivėms paliko neišdildomą įspūdį. Kaip ir toji ypatinga atmosfera Huaro-Pekino NGO Forumo metu, kai pasijunti gyvenanti būtent Žemėje, o ne Lietuvoje ar Europoje, kai geltonos, juodos, baltos rankos jungėsi į vieną grandinę ir viso pasaulio moterų atstovės kartu dainavo „Daryk gera. Tegu tik vieną mažą darbą. Kasdien. Daryk gera." Specialiai JT IV Pasaulio konferencijai moterų klausimais 40 minučių dokumentinį filmą „Moteris ir laikas" sukūrė žinoma dokumentinio kino meistrė Bytautė Pajėdienė. Man teko jį nuvežti į Pekiną, pristatyti NGO Forume ir versti į anglų kalbą. Filme režisierė skirtingų moterų akimis - ūkininkės ir bankininkės, verslininkės ir Seimo narės, moterų organizacijų lyderių - stengėsi atskleisti Lietuvos moterų problemas ir siekius, parodyti, kuo jos gyvena XX amžiaus pabaigoje, posocialistinėje visuomenėje. Filme punktyru nužymėtos Lietuvos moterų judėjimo ištakos, jų teisės nuo 1529 metų, kai Lietuvos Statute buvo įtvirtinti pažangūs to meto Europai moteris ginantys įstatymai. Lietuvės moterys bene anksčiausiai Europoje tapo visavertėmis savo valstybės pilietėmis, suteikiant joms rinkimų teisę 1922 metais (prancūzės, beje, tokią teisę įgijo tik 1948 metais, o šveicarės dar vėliau).

IV Pasaulio konferencija moterų klausimais turėjo ypatingą reikšmę Lietuvos moterims. Kaip rašė dr.Giedrė Purvaneckienė, „Visų pirma - pirmoji pasaulinė konferencija, kurioje dalyvavo oficiali Nepriklausomos Lietuvos moterų delegacija. Reikšmingas buvo pasirengimo jai laikotarpis. Lietuvos Vyriausybė privalėjo parengti ataskaitą Jungtinėms Tautoms apie moterų padėtį ir pažangą. Kadangi reikėjo atsakyti į standartizuotus klausimus, išryškėjo daug objektyvių problemų: trūko statistikos apie moterų dalyvavimą privačiame sektoriuje; buvo pradėta registruoti nusikaltimų aukos lytis; trūko duomenų apie nusikaltusių prieš moteris nuteisimą bei bausmes. Mokslinių tyrimų metu išaiškėjo opi problema - smurto prieš moteris mastai; buvo atkreiptas dėmesys į skurdo feminizaciją. Žinoma, mes nesusiduriame su tokiomis problemomis kaip moterų neraštingumas, nevienodos teisės į švietimą, gydymą, teisė paveldėti ir valdyti turtą. Pasirengimo konferencijai laikotarpis buvo panaudotas ne tik Lietuvos moterų padėčiai ištirti ir įvertinti, bet ir informacijai moterų klausimais skleisti, visuomenei šviesti." Pasirengimo Pasaulio moterų konferencijai Lietuvos komiteto ir sekretoriato, kuriems vadovavo valstybės konsultantė moterų klausimais socialinių mokslų daktarė Giedrė Purvaneckienė, veikla bei informacijos skleidimo kampanija turėjo įtakos tam, kad Lietuvos Seimas 1995 metų rugsėjį, Pekino pasaulio konferencijos dienomis, pirmajame savo posėdyje ratifikavo Jungtinių Tautų Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo, ir nauji priimami įstatymai rėmėsi lyčių lygybės principu. Konferencija buvo reikšminga tuo, kad galėjome palyginti ir įvertinti Lietuvos moterų padėtį su kitų šalių. Svarbiausias dalykas - konferencijoje parengti dokumentai Pekino deklaracija ir Veiksmų programa buvo priimti visų 185 Jungtinių Tautų šalių narių konsensusu. Tai reiškia, kad Lietuva privalo vykdyti šiuos tarptautinius įsipareigojimus ir nutarimus. Pasirengimo JT IV Pasaulio konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetui baigiant darbą ir pasibaigus Pekino pasaulio moterų forumui, tapo akivaizdu, kad būtina tęsti Komiteto ir Sekretoriato pradėtą sėkmingą darbą. Todėl dvejus metus šalia veikusio Sekretoriato įsikūrė Jungtinių Tautų Vystymo programos finansiškai remiama nevyriausybinė organizacija - Moterų informacijos centras, toliau buvo leidžiamas mėnraštis „Moters pasaulis" lietuvių ir anglų kalbomis. Pagrindinė spiritus movens ir toliau buvo viena Moterų studijų steigėja, energingoji Vyriausybės konsultantė moterų klausimais socialinių mokslų daktarė Giedrė Purvaneckienė, visada besišypsanti, kupina idėjų ir sumanymų. Sakydavau, kad neatsitiktinai ji gimė Kovo aštuntąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, nes prie jos lopšio stovėjusios fėjos nulėmė jos, mokslininkės, likimą ir gyvenimo kelią - rūpintis moterų dalia, jų padėtimi visuomenėje, siekti joms lygių teisių ir galimybių su vyrais tiek socialiniame gyvenime, tiek politinėje veikloje. Kaip ji pati mėgdavo sakyti, „žadinti moteris iš patriarchalinio letargo". Vėliau ji buvo Jungtinių Tautų Vystymo programos patarėja moterų ir šeimos klausimais, 2000-2004 m. kadencijos Seimo narė. Pekino konferencija padrąsino Lietuvos moteris, labiau jas sutelkė, paakino aktyvesnei prasmingai veiklai, susikūrė daugiau nevyriausybinių moterų organizacijų. Atsižvelgdamos į Pekino konferencijoje gvildentus klausimus, priimtą Pekino deklaraciją, dokumentus dėl moterų padėties pagerinimo, kuriems skyriau pagrindinį dėmesį, pradėjome leisti ir neperiodinius leidinius, nušviečiančius moters padėtį Lietuvoje, juridinę moterų teisių apsaugą, lygias teises ir galimybes, smurtą prieš moteris, moterų padėtį darbo rinkoje ir pan. Ypač susitelkėme į smurto prieš moteris artimoje aplinkoje problemą. Rengėme tuo klausimu seminarus, pačios kviečiamos vykome į Europos konferencijas ir seminarus.

Nors Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, tik dar siekianti narystės joje, bet Europos Sąjunga, surengusi Vienoje, Auerspergo rūmuose, 1996 metų birželį konferenciją „Trafficking in Women" (Prekyba moterimis seksualinio išnaudojimo tikslais), pakvietė Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovus, nes iš Rusijos ir Baltarusijos per Baltijos šalis tarptautinių sutenerių tinklo buvo tranzitu gabenamos merginos į Vakarus. Vienos konferencijoje dalyvavo, be tuo metu 15 Europos Sąjungos šalių, atstovai iš JAV ir Kanados bei Centrinės ir Rytų Europos asocijuotųjų šalių, Maltos ir Kipro. Konferencijoje buvo keturi „apskriti stalai", aš dirbau socialinės politikos (parama aukai ir jos reintegracija) sektoriuje. Vidaus reikalų ministerija šiuo klausimu man pateikė išsamius duomenis apie padėtį Lietuvoje. Nugriovus Berlyno sieną, iš buvusių socialistinių šalių tūkstančiai merginų ir jaunų moterų, susiviliojusios siūlomais dideliais uždarbiais, legaliai ir nelegaliai patraukė į Vakarus. Apsukrūs sekso vertelgos netruko pasinaudoti sunkia pereinamojo laikotarpio ekonomine padėtimi, apgaulės būdu verbavo jaunas moteris dirbti prostitutėmis. Net pagrindiniuose, didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose atsirado skelbimų, kurie patrauklioms 18-25 metų moterims siūlė gerai apmokamą darbą Vakarų šalyse - dirbti vaikų auklėmis, namų darbininkėmis, padavėjomis ir pan. Iš tikrųjų jos atsidurdavo viešnamiuose ir savo noru arba prievarta dirbdavo prostitutėmis. Į prostituciją buvo įtraukiama net per fiktyvius vedybinius skelbimus. Patiklios lietuvaitės, daugiausia iš provincijos, pakliūdavo į apsukrių „baltųjų vergių" pirklių tinklus. Mūsų „apskritas stalas" vieningai pasiūlė šias moteris traktuoti ne kaip nusikaltėles, o kaip prievartos aukas. Kai kurios jų dingdavo be žinios. Tuo metu tokių Lietuvoje buvo 29. Grįžusioms iš užsienio merginoms, patyrusioms seksualinį išnaudojimą, būtina visapusiška parama - medicininė, psichologinė, teisinė bei socialinė. Nemažai dėl jų paieškos bei reintegracijos į visuomenę nuveikė Lietuvos dingusių žmonių šeimų paramos centras ir jo vadovė-koordinatorė Ona Gustienė, sukūrusi programą, skirtą sisteminei pagalbai nukentėjusioms nuo seksualinės prievartos. Jos vienturtė duktė mokslininkė istorikė dingo be žinios, išvykusi atostogauti į Tatrų kalnus Slovakijoje. Europos Sąjunga susirūpino didžiuliu prostitučių antplūdžiu iš buvusių socialistinių šalių. Konferencijoje buvo pripažinta, kad prekyba moterimis tapo pelningu tarptautiniu gerai organizuotu kriminaliniu verslu ir yra neatidėliotino sprendimo reikalaujantis politinis klausimas, kartu stiprinant prevenciją. Konferencijoje pranešimus skaitė Europos Komisijos pirmininkė, Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) generalinis direktorius, Austrijos moterų reikalų ministrė. Austrijos federalinis kancleris konferencijos dalyviams surengė priėmimą žaviuose senoviniuose Vienos Palavičini rūmuose. Didelį dėmesį šiai ES konferencijai skyrė Austrijos valdžia ir televizija, užsienio žiniasklaida. Kadangi Lietuva buvo pripažinta prostitučių gabenimo tranzitine šalimi, man teko duoti interviu Austrijos, Vokietijos, Nyderlandų, Bosnijos televizijoms ir laikraščiams.

Suomijos žurnalisčių asociacija (netgi tokia ten yra) 1996 metų rugsėjį mane pakvietė į savo organizacijos 50-metį. Europos Sąjunga, Šiaurės Ministrų Taryba ir Asociacija surengė jubiliejinę konferenciją „Moterys, žiniasklaida ir Europos Sąjunga". Mano kelionę finansavo Šiaurės Ministrų Tarybos Informacinis biuras Lietuvoje. Teko garbė ir atsakomybė iš garbingos Suomijos Parlamento tribūnos sveikinti suomių žurnalistes ir užsienio šalių koleges bei savo skaitytame pranešime supažindinti su moterų padėtimi Lietuvoje. Beje, tuo metu Suomijos parlamente buvo 34 proc. moterų. Suomijos žurnalisčių asociacija išaugo iš 1946 metais susibūrusių žurnalisčių klubo, turėjusių tikslą tobulinti žurnalistinį meistriškumą, padėti moterims įsitvirtinti žiniasklaidoje bei siekti karjeros. Konferencijoje nebuvo iškilmingų, pompastiškų, apžvalginių pranešimų apie Asociacijos „nueitą kelią", o vyko konkreti, dalykiška diskusija žiniasklaidos santykių su valdžios institucijomis, profesinės žurnalistinės etikos klausimais, apie vyrų ir moterų žurnalistų vienodas galimybes realizuoti save, apie moters įvaizdį žiniasklaidoje. Buvo pakviestos Skandinavijos šalių, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos ir Baltijos šalių atstovės. Helsinkyje susipažinau su daugybe užsienio šalių veiklių žurnalisčių. (buvo kviestos tik moterys]. Latvijai atstovavo dienraščio „Diena" (taip persivadinusios „Cinios") redkolegijos narė Inesa Kalveite. Ji pasakojo, kad Latvijoje žurnalisto profesija nėra prestižinė, tarp jaunimo nepopuliari, beveik nėra konkurso į žurnalistikos specialybę Rygos universitete. O Europos Sąjungos atstovė Patricia Bugnot pažymėjo, kad Europos Sąjunga yra labai „vyriška" organizacija, pavyzdžiui, jeigu protinga, kompetentinga moteris paskiriama į aukštesnį postą, kuluaruose vyrai kalba, kad ją pasirinko tik todėl, kad šiuo metu yra tokia Europos Sąjungos pozicija - kelti moteris.

Oi, kaip nepatikdavo Jonui tos mano komandiruotės. Nelabai atidžiai klausydavosi mano karštų įspūdžių apie moterų problemas. Matyt, vis dėlto įtraukiau į jų sūkurį, nes kartą parvažiuoju, žiūriu -miegamajame ant spintelės prie lovos guli storas „Feminizmo ekskursų", išleistų Lietuvoje, tomas - antologija apie moters sampratą nuo antikos iki postmodernizmo. Joje Simonos de Bovuar, Džeinės Fliaks ( Jane Flax) bei kitų įžymių intelektualių mintys. Sugavęs mano nustebusį žvilgsnį, Jonas sako, pasiėmiau pavartyti, noriu „pažvelgti į pasaulį moters akimis". Moterų informacijos centras ne tik užsiėmė leidyba, vykdavome į konferencijas ir seminarus, bet ir pačios juos organizuodavome. 1997 metais Druskininkuose vyko reikšminga tarptautinė Baltijos-Šiaurės šalių konferencija „Moterų ir vyrų dialogas". Joje dalyvavo Latvijos, Estijos, Lietuvos, Danijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Islandijos atstovės. Konferencijos tikslas buvo ne tik aptarti lyčių lygių teisių ir galimybių šiose šalyse susiformavusius požiūrio į tai stereotipus, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į lygių teisių ir galimybių visuomenėje svarbą, kaip pagrindinę prielaidą sėkmingai visuomenės pažangos raidai.. Nors pats konferencijos pavadinimas kvietė moteris ir vyrus dialogui, tačiau, kaip jau pas mus įprasta, daugiausia joje dalyvavo moterys. Net teisingumo ministras Vytautas Pakalniškis sveikinimo kalboje kvietė vyrus, kurių buvo mažuma, ne kalbėti, o klausytis. Kaip tada rašiau „Moters pasaulyje", vyrai sveikino, moterys diskutavo.

Kiekvieną „Moters pasaulio" numerį skirdavau vienai kuriai nors iš dvylikos temų Pekine priimtos Veiksmų programos - ypatingo vyriausybės ir visuomeninių organizacijų bei privataus sektoriaus dėmesio reikalaujančių sričių, kurios yra pagrindinės kliūtys, trukdančios moterų pažangai. Pirmiausia - moters žmogaus teisių apsauga; moterų ekonominė-socialinė padėtis; moterys ir aplinkos apsauga; moterų sveikata, šeimos planavimas; moterys ir švietimas; moterys politikoje ir valdyme; prievarta ir smurtas prieš moteris; moterys ir žiniasklaida; statistikos sistema ir lyčių skirtumai. Didelės talkininkės, analitinių, publicistinių straipsnių pagrindinės autorės buvo aktyviausios moterų organizacijų atstovės. Visada jaučiau didelę Giedrės Purvaneckienės paramą. Norėjau, kad prisimintume, jog šiandieninei moterų veiklai tarpukario inteligentės pramynė takus, šviesdamos Lietuvos moteris, skleisdamos humanistinius idealus, klodamos lygiateisiškumo pamatus. LUMA Kauno skyriaus pirmininkė istorikė Danutė Vailionytė-Narkevičienė supažindino „Moters pasaulio" skaitytojus su Lietuvos moterų judėjimo istorija, to meto šviesuolėmis moterimis - Stefanija Ladigiene, Ona Mašiotiene, Vincenta Lozoraitiene ir kitomis, dirbusiomis savo tautai. Aktyvi talkininkė buvo Lietuvos moterų lygos pirmininkė, prof. Ona Voverienė, daug nuveikusi tautotyros baruose, išleidusi ne vieną solidžią studiją apie tautotyros mokslo teorijos ir istorijos kūrėjus, apie praeities ir dabarties žmones, žodžiu, raštu ir darbais žadinusius lietuvių tautos savimonę, „Moters pasaulio" puslapiuose ji priminė rezistencijos karžyges, gvildeno moters vaidmenį politikoje. LUMA (Lietuvos universitetų moterų asociacijos) prezidentė, Vilniaus universiteto Moterų studijų centro direktorė prof. Marija Aušrinė Pavilionienė supažindino su feminizmo istorija Lietuvoje bei nagrinėjo moters, visuomenės ir kultūros sąveiką. 1996 metais Moterų informacijos centro išleistame (lietuvių ir anglų kalbomis) žinyne „Lietuvos nevyriausybinių moterų organizacijų rodyklė" jų - jau 50. Tai ir politinių partijų moterų sekcijos, ir Lietuvos universitetų moterų asociacija, ir Lietuvos lenkų moterų draugija, Lietuvos katalikių moterų sąjunga, ir atsikūrusi tarpukaryje 1939 metais įsteigta Lietuvos ūkininkių draugija, ir taip pat atsikūrusi Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, ir Lietuvos darbininkų sąjungos moterų federacija, ir Lietuvos moterų lyga, ir Vilniaus moterų namai, ir dailininkių, medikių, sportininkių moterų bendrijos, ir Biržų, Druskininkų, Ignalinos, Utenos, Anykščių, Vievio, Prienų, Pasvalio moterų klubai, Lietuvos moterų klubas „Femina mobile".

Stengiausi, kad „Moters pasaulis" vienytų moteris, nesvarbu kokios skirtingos jos būtų, kokias skirtingas politines pažiūras bei įsitikinimus išpažintų, kad leidinys būtų visų moterų organizacijų tribūna. Kviesdama jam rašyti, išsakyti savo mintis, diskutuoti, oponuoti, raginau pamiršti partinius, ideologinius ir visokius kitokius nesutarimus, o drauge siekti moterų padėties pagerinimo, moterų ir vyrų vienodų galimybių ne tik įstatymuose, bet ir gyvenime, tolerantiškų, harmoningų, orumo nežeminančių vyrų ir moterų santykių. Palydėdama senuosius metus, tada, daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, rašiau: „Kai XX amžius, artėdamas prie pabaigos, skrieja pašėlusioje lenktynių ir grumtynių už materialinį gerbūvį, vienadienių džiaugsmų, dvasinio nihilizmo karuselėje, kai savanaudiškumas ir brutalumas tampa norma, o sąžiningumas ir gerumas - senamadiška kvailybe, į mūsų namus, tikinčiųjų ir indiferentų, ateina Šv.Kalėdos. Kai visi šeimos nariai, kur jie bebūtų, skuba namo susėsti drauge už balto Šv.Kūčių stalo, patirti artumo, bendrystės jausmą, tampa geresni, atidesni vieni kitiems. Išsaugokime tą jausmą ir dienų kasdienybėje. Dažniau prisiminkime savo šaknis, mums tiek daug vertingo ir gero palikusius žmones. Pažindami savo šaknis, iš kur mes atėjome, geriau suprasime save, būsime pakantesni kitiems" Neatidėliokime susitikti su mums artimais žmonėmis, nepavėluokime jiems pasakyti, kokie jie mums yra brangūs, kokie jie mums yra svarbūs, tada, kai tų žodžių jiems labiausiai reikia, o kuriuos, deja, su apgailestavimu kartais ištariame jau prie jų kapo.