2019 m. liepos 19 d., Penktadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Gediminas Griškevičius: apie magiškąjį titnagą iš basakojo Išminčiaus-turčiaus Vydūno sodelio Klaipėdoje

2019-02-27
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
LŽS narys, Palanga

 

Aštuonerių metų sulaukęs, pirmos po karo stomatologe ten dirbusios mamutės Čekiškėje buvau pamalonintas neeiline man, trečiokui, anais, 1956 metais, dovana - kelialapiu į Medicinos darbuotojų profsąjungos pionierių stovyklą Birštone. Tiksliau - priešais žavųjį kurortą, valtele persikėlus per nemarųjį Nemuną į visais metų laikais žalią, gintariniais sakais kvepiantį, vaikui sunkiai perdien pereinamą pušyną Prienų-Birštono kilpoje.
Atsisveikinant su mama, prieš paskutinį bučinuką, ji man patylom patarė: „Tik jokiems pionierių stovyklos draugams, Geduk, nesigirk, kad klapčiukauji Čekiškės bažnyčioje. Iš viso - neminėk Viešpaties vardo be reikalo, turėk dievulį giliai savo širdyje..." Dievulis suteikė teisę man, biednam „menozaurui", gyvent bagotai, įspūdingai.
Tai, kas tikra gyvenime, - Aukščiausių erdvių valdovas pats tai įrodo, - yra gelmėse. Kaip perlai vandenynų dugne. Ir žmonių širdyse. Pagarbai išsikovoti, pasitikėjimui pelnyti, žiūrėk, žmogui nereikia net dešimtmečių. Satyriškai tariant - „visi artistai skiriasi tik amžium". Net artimam rate.
Birštono pionierių stovykloje prieš 62 metus man tikrai nerūpėjo nei politika, nei Vilniaus-Maskvos valdytojai, ten nereikėjo stebėti šventas mišias „mojavoje" lotyniškai vedančio Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčios klebonu parapijai uoliai tarnavusio Juozo Jasukaičio lūpų.
Beje, lotyniškas maldeles aš sau „išsiversdavau", „suritmuodavau" į lietuvių kalbą ir, kaip, ką supratau, tuo ir tikėjau. Ypač knygomis sofos apačioje, kurias „ryte rijau". Ir ... draugais. Su jais turėjom kalnus „mėlynų-žalių-raudonų reikalų". Stovyklos teritorija Birštone man per kelias dienas pakvipo „rojum", aš ir dabar tai įvardinčiau „kapitalistiniu socializmu", - o kas man visos tos „ideologijos", jeigu aš išmokau net trimituoti, pakelti dienai iš miegų visą stovyklą, jeigu ... Net Palangą pasivijusi „Lietuvių kalbos gramatika" 1957 metais rašė: „Pasigirsta pionierių trimitas. Stovyklautojai keliasi. Atsistoju ir žiūriu į skaidria ryto šviesa apšviestas pušų viršūnes. Stovyklautojai iškelia vėliavą. Vėjas žaidžia vėliavos šilku. Skamba pionierių daina. Linksmai stovyklauja pionieriai. Po atostogų jie vėl grįžta į mylimą mokyklą."
Dievas - sau, o mano pionierių stovyklos trimitas nė vienam šventajam sapnų nesujaukė.
Mes su kambario „vyrais" iš Kauno karo lakūnų šeimų narsiai kabarojomės žygiuose stačiais moliniais Nemuno skardžiais, kuriuos čia, Palangoje, „klifais" vadinom, ir greitai labai praturtėjome, mat, mūsų „geologiniai pasikapstymai" panemuniais labai praplėtė berniukišką akiratį.
Svarbiausias atradimas Birštono kilpoje buvo titnagas. Čia tai bent! Titnago neradau prie Dubysos Čekiškėje, bet ir rusiukai džiūgavo, kad tokių „lobių nesimėto ir prie Nemuno, Neries Kaune". Mes išmokom išskelti titnaginę ugnį, kibirkščiavo visas kambarys, kvepėjo paraku... ogi, tikrų vyrų gyvenimu.
Pusę lagaminiuko titnaginių kiaušinių prisikroviau lauktuvėms, planavau nudžiuginti ir man labai patikusią Nijolę Kasmauskaitę, baltaveidę siuvėjo dukrą, kuriai šiltus jausmus tebejaučiu ir šiandien. Skaitydavau A. Puškino „Pasaką apie mirusiąją caraitę ir apie septynis milžinus" (1833 m.), ir mačiau savo Kasmauskų Nijolę - „geraširdė, skaistaveidė, kaip linksma paukštelė skraidė..."
... Ir numirus prisikėlė!
Tebegyvi atmintyje visi mano Čekiškės vidurinės mokyklos 1954-1958 metų Reginos Kaunaitės vedamos į „Stiklo kalną" pradinių klasių draugai.
„Gerųjų jausmų" spintelėje tebėra ir vaikmečio stovykla Birštone, ir tenai surastasis titnagas, kuris gal ir buvo mano pirma rasta ir paties suprasta vertybė.
2015 metais Lietuvos geologų bendruomenė Nacionaliniu akmeniu, nepaisant visų savybių ir gintaro visapusiško žėrėjimo, pripažino nuo paleolito laikų žmonių ypatingai vertinamą titnagą, titnaginių įnagių svarbą. Skeltukai ugniai įžiebti, titnaginės spynos pasaulyje žinomi nuo 1540 metų ir dar anksčiau.
Tvirtasis „Ugnies akmuo" mano išjaučiamame Horizonte netikėtai vėl sušmėžavo prieš du dešimtmečius, 1998, ypač 2004 metais Klaipėdos uostų piliavietės, Puodžių gatvės, Mažvydo skulptūrų parko teritorijose - gero nykščio didumo „apvaliukai" maloniai nudžiugino ne tik mane, bet ir daugelį bičiuliškų „dūšių".
Beje, ir šnekamojoje lietuvių-žemaičių kalboje titnago stiprumui prilyginami ne tik šykštuoliai, bet apskritai tvirto charakterio, taupūs, ūkiški, „su stuburu", sava pozicija žmonės: „Kiets kap titnags". Šviesus, Visatos sąžine tvirtai ir teisingai teisus žmogus yra laisvas, jam nesunku „Per buitį eiti į Būtį".
Titnagas nuramina emocijų nevaldančius „hipermaksimalistus", jis padeda atsipalaiduoti savyje „maištaujančiam", skatina dvasinę harmoniją, intelektualinę, kūrybinę energiją. 
„Titnagas - tai akmuo, kuriame yra Ugnies didžiąja raide jėga", - teigia astrominerologai. Tai - apsauginis akmuo, išvaikantis negatyvias jėgas. Titnaginį gabaliuką su savimi visą gyvenimą nešiojosi dvasine legenda Lietuvoje pavirtęs (ir tebeaugantis!) Vydūnas (Vilhelmas Storosta), asmeniniu pavyzdžiu siekęs ugdyti nemeluotai laisvų, sąmoningų ir sąžiningų žmonių tautą. Net tada, kai jį menkino ir vokietukai, ir sovietukai.
Dramaturgui, filosofui, publicistui Viliui Storostai-Vydūnui (1868 m. kovo 22 d. - 1953 m. vasario 20 d.) ir Vedlio į palaimingą dvasinę sveikatą atminimui įamžinti, Asmenybei pagerbti jau įpusėtas tvarkyti „Vydūno Sodelis" Klaipėdoje, buvusiame gan „nevalyvame" skvere, tarp Bokštų ir Puodžių gatvės, šalia (simboliška!) prie dvasinių pragiedrulių dovanojančio žinomo, gerbiamo Psichosomatinio skyriaus, kur man pačiam, kaip daugeliui žurnalistų, teko konsultuotis, susirenkant sielvartingas gyvenimo skeveldras dar 1998 metais. Labai džiaugiuosi, kad mąstytojas Vydūnas į mus, į visuomenę pavasarį pareis talentingojo, su titnagišku užsispyrimu dirbančio skulptoriaus Arūno Sakalausko paminklu, kurio idėja - „Ant fontano krašto palikęs batus Vydūnas savo dvasia kyla į viršų..." Vydūniškasis dieviškumas padeda gyventi. Garbė jo tiesų populiarintojams.
Titnagas ir Vydūnas yra Vienis. Keletą titnago gabalų radau paminklo kūrimvietėje 2018-ųjų lapkritį. Saugau. Palangoje irgi prie buvusios „Birutės" kavinės yra Vydūno sodintas ąžuolas. Palangiškiai irgi labai gerbia Vydūną. Ne menkiau, kaip darbštusis kultūros tyrinėtojas Bernardas Aleknavičius Klaipėdoje.
Labai gerbtina ir sizifiškai kantriai, vydūniškai moraliai, sveikai savo likiminius, nevienadienius darbus rikiuojanti poetė, savo toliaregiškais siekiais žinoma gydytoja Jūratė Sučylaitė.
Vilniečiai, kauniečiai, kai kas savo jaunuose metuose gyvenę „bohemiškai", bet išlaisvėję po savųjų, ne kiekvienam sėkmingų „lenktynių" aplink Tarybų Lietuvą su vynu, dabar irgi džiugiai atitaria: „Buvom svaigūnai, o dabar - Vydūnai". Supraskim - sveikojoje visapusiškai, kūnu ir siela - „Vydūnijoje". O juk ilgai, ilgai tas didingas vardas buvo tariamas pusbalsiu. Retai okupacinei imperijai reikia ir blaivių, ir protingų, intelektualiųjų.
Ant paties 2019-ųjų „slenksčio" iš Kulautuvos, irgi sveikatinančios panemunių pušynvietės mūsų šeimai maloniai skambinusioji, ten seniai su šeima nūdieniškai gyvenanti, pasaulio naujovėms atvira, kruopštumu ir profesionalumu garsėjanti vertėja iš anglų kalbos Vita Šileikienė irgi, užsiminus apie baigiamą sukurti pagarbos oazę vienam iš ryškiausių ne tik Lietuvoje mąstytojų - Vilhelmui Storostai-Vydūnui Klaipėdoje, didžiuodamasi nusidžiaugė: „O aš, jūsų žiniai, - turiu labai seno išleidimo ir tuo ypač vertingą Vydūno knygą. Man ją padovanojo buvęs mūsų kaimynas Kranto gatvėje, nemeluotai šviesaus atminimo vydūniškosios filosofijos ir gyvensenos sekėjas-skleidėjas, muzikantas ir akordeonų meistras, irgi iš Čekiškės kilęs Jonas Suchockis".
Nepamirštu viešnagės su senjorais Kintuose, kur prie garsiosios „Vydūno arfos" mudu su žmona nuoširdžiai pakalbino irgi Šaukėnuose gyvenusi, savo pagarba knygoms, geismu plėsti Pasaulio pažinimo ribas ir sveikuoliškai, protingai, kultūringai turtinti savąsias bendruomenes garsėjančių iškilių inteligentų, pedagogų A. ir S. Jokūbauskų duktė.
Vydūnas - amžinam ryškiai švytintis tūkstančių atminties horizontuose, kaip ir Rambynas prie Nemuno.
Kur prievarta
Godžių žmonių -
Atrask
Vydūnišką „meniu".
Priminki 
Dievui savo Vardą
Ir sužinosi
Žmogaus vertę, -
Nes NIEKO
Gyvo nežavės
Bedievis - medis
Be žievės.
Sąžiningosios Vydūno sielos mintys plevena ir gyvena tarp mūsų. Kaip tie titnago klodai prie Nemuno mano vaikystės metų Birštone.
Ypatingos pagarbos nusipelnė iš universitetinių Vilniaus laikų labai savas atkaklusis Vydūno gyvenimo ir jo palikimo Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, iškilus mokslininkas dr. Vaclovas Bagdonavičius. Ypatingai gerbtinas vyras! 2014 metų Jono Basanavičiaus premijos laureatas, šventai ištikimas ir gyvenimą paskyręs esminei intelektualiajai humanizmo idėjai - „Švieskis ir šviesk", 1988 m. įkūręs Vydūno draugiją, Vydūno kultūros centrą Kintuose, gerbiamas Vaclovas „skruzdėliškai" kantriai tebesėja tai, ko labiausiai reikėjo benutautėjančioje Lietuvos visuomenėje - dvasią stiprinančią, Asmenybę kuriančiąją sėklą iš nesenkančiųjų „Vydūno aruodų" - tik „žadinkim Žmoguje žmogiškumą". Ačiū jam.
Susižvalgėm su žaliųjų Kurtuvėnų sūnumi Vaciu Bagdonavičium 2002 metų rugpjūtį, su sūnumi Mindaugu viešėdami „Orvydynėje", šalia Salantų. Buvo ten ir prozininkas Vytautas Bubnys. Taip ir turtėjam. Vydūno išmintim. Kaip titnagu. Tas pats - „ugnies akmuo".
„Gyvenimas yra daug laisvesnis nei filosofai mato, ir žmonija gal pasimoko daugiau iš tų „literatūrinių" filosofų nei iš „filosofinių" filosofų (...) Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to", - šios niekad ne „a. a.", o tebeskrajojančios Visatoje Jono Meko mintys leidžia iš širdies atsidūsėti: „Kaip gerai, kad Suvydūnėjom. Pinigai tirpsta kaip sniegas, o mintys gyvena".

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-03-26 13:50
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media