2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2021-12-07
 
Gerutos Paleckytės 80-metis, 2013 11 26

Gerutos Paleckytės 80-metis, 2013 11 26

Geruta Paleckytė

 

Tęsinys. Pradžia 2021 07 04, 2021 07 21, 2021 08 14, 2021 10 03, 2021 11 09, 2021 11 17

 

 

Universitete buvo įdomu, neapsirikau, pasirinkusi rusų literatūrą. Ir mūsų, lietuvėlių rusistų grupė - greičiau grupelė - tik 14 merginų (mūsų vienintelis vaikinas, Algis Degutis, prisijungė vėliau, perėjo iš žurnalistų) - labai šauni. Dienos, savaitės, mėnesiai ne bėgo, o skriejo.
O aš, kaip matau dabar, skaitydama savo dienoraštį, vis kažkur veržiausi... „Mama mano, Mama. Aš pykstuos su Tavim, man drovu, kad Tu nori rūpintis manim - aš gi Tau labai daug sunkumo esu suteikusi. Supranti, Mama, aš noriu, kad Tu būtum pati geriausia iš visų. Aš gi myliu Tave. Būk, gerai? Aš dabar jaučiuosi su Tavim beveik lygi. Stipri. Bet elgiuosi blogai. Man, manai, neskauda širdies, kai aš kalbu taip su Tavim? O tiesiog negaliu tylėti." <1953 m. vasario 9 d. Pirmadienis, 22.13>
Dabar tikrai neatmenu, kodėl tada taip svarsčiau. Tik atsimenu, jog neretai pagalvodavau, kad geriau būtume eilinė šeima. „Kodėl Tukulis ne paprastas darbininkas, o pirmininkas? Tiesa, dabar aš jaučiu jau daug ką, matau, kad namie būna sunku, bet kas tie sunkumai, palyginus, ,pavyzdžiui, su Dankos šeima?" <1952 m. lapkričio 25 d., antradienis, 0.10 v.>

Lemtingieji 1953-ieji... „Mirė Stalinas. Vakar mirė. Baisu man. <...> Protu suprantu, kad viskas bus, liks gerai. Bet veržte veržiasi iš širdies klausimas - kas bus?" <1953 m. kovo 6 d., penktadienis, 8.28>
„Mirė Klementas Gotvaldas. Kas yra? Kodėl? Atsitiktinumas ar vėl gydytojai-kenkėjai? Kaip buvo Stalinui? Nežinau. Gal jam irgi pakenkė. <...> Labai norisi su kuo nors artimu atvirai pasikalbėti, paverkti, pagalvoti. Ir nėra su kuo. Aš viena ir neviena, bet daugiau viena. Su niekuo negaliu būti. Tyliu arba kalbu ne tą. Tukulio grįžtant ir laukiu, ir ne. <...> O ar galėsiu kalbėti - nežinau." <1953 m. kovo 15 d., sekmadienis, 13.44>
Mamulis? Tomis dienomis nieko apie ją nerašiau, net neminėjau. Ar ji tuo laiku buvo Maskvoje su Tėčiu - nepamenu. Bet savo mintim ir abejonėm su ja tada nesidalinau.

 

 

Jaunystės kaleidoskopas - taip dabar man atrodo, prisimenant tuos metus. Studijos, sportas, draugės ir draugai, pramogos. Buvome aktyvūs, be kino, koncertų, teatro nebuvo, galima sakyti, nė savaitės. Bet svarbiausia buvo jausmai, bendravimas. Sigita iš manęs pasišaipydavo, bet ir patardavo, pamokydavo. „Tėtis seniai jau gerai su manim pasikalba, Mama dabar irgi jau kitaip žiūri į mus su Sakalu. Vakar paprašė Sakalo laiško paskaityti. Aš daviau. Ji sako: „Svajoti jauniems ir reikia." O aš: „Ot apsivesim, tada ir bus „svajonės". Mama: „A, apsives!..", bet juokiasi ir nieko blogo nesako. O man gi gerai, kai nereikia ginčytis ir bartis, klausyti notacijų ir matyti, kaip Mama jaudinasi." <1954 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis, 9,16 val.>.
Mama buvo teisi, nuspėjo, kad tada buvo tik mūsų jaunystės svajonės, nors, rodos, taip nuoširdžiai, taip karštai mylėjom... Tiesa, su Sakalu visą gyvenimą bendravom draugiškai, jis man paskambindavo. Buvau jo tėvo, Vinco Uždavinio, žinomo tarpukario žurnalisto, gero mūsų Tėčio prieškarinio pažįstamo, net bendradarbio vienu laikotarpiu, laidotuvėse 1982 metais. Beje, tik šiais laikais sužinojau, kad Tėtis padėjo jam, grįžusiam iš tremties, apsigyventi Vilniuje. Prisimenu, kaip 1979 m., kai šventėme Tėčio 80-tasias gimimo metines, Vincas Uždavinys paskambino į Čiurlionio 16 butą - visai atsitiktinai kaip tik aš paėmiau ragelį - pasveikino Tėtį. Dabar Sakalo jau senokai nėra gyvųjų tarpe. O jo jaunesnįjį sūnų, aktorių, taip pat Sakalą Uždavinį, stebėtinai panašų į savo tėvą, dažnokai matau TV ekrane...
O ištekėjau už Aristido Vėbros, taip pat studento - abu tada dar buvome studentai - irkluotojo, kaip ir aš, „sekiojusio" paskui mane nuo 1951 metų - tiesiog įpratau, kad jis šalia. Ne, aišku, mylėjau, tada labai mylėjau ir tikėjau. Susidraugavo jis ir su broliukais Justu ir Tadu. Sigita taip pat sakė tada, 1955 m., kai jis vasarą viešėjo pas mus Valakampių viloje - „Iš nosių matyt, kad tuoj apsivesit". Tėtis mažai su juo bendravo, bet visada palaikė - iš vyriško solidarumo. Aris taip pat visada jį labai gerbė ir vertino.
Kaip dažnai, kai vyko svarbūs, gal svarbiausi mano gyvenimo įvykiai, tuo metu į dienoraštį nerašiau. Tik po kelių savaičių naivokai išdėsčiau: „Mes su Ariu vyras ir žmona. Jau seniai. Nuo 8-to rugpjūčio. Pareiškimą padavėm 10-to, užregistravo mus 20-to rugpjūčio. <...> Mamulis su juo būna gera, atrodo. O man visko prikalba. Sunku ant dūšios po to." <1955 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis, 23,50 val.>
Aišku, jokių „vestuvių", jokio paminėjimo nebuvo - atvirkščiai, slėpėme nuo draugų, irkluotojų, nuo trenerio Eugenijaus Vaitkevičiaus, nes vos ne rytdieną po mūsų „klumpių sumetimo" turėjo būti Respublikinės akademinio irklavimo varžybos. Beje, per tas varžybas mūsų aštuonvietė, kur aš irklavau 1-mu numeriu, laimėjo, o vyrų aštuonvietė, kur Aris buvo 8-tas numeris, pralošė kauniečiams...
Apsigyvenome pas mus, Akmenų 6. Sigita mums užleido savo du kambarius antrame aukšte su išėjimu į didžiulį, ilgą balkoną. Aš, gerai žinodama, kad mano išrinktojo būdas oi koks nelengvas, baiminausi: „Kaip dabar susitvarkyti, kaip gyventi kartu? Mamulis - štai dėl ko aš bijau. O gal nereikia bijoti? Kartais ji nuostabiai gera man, kaip draugė. Supranta viską. O kartais priekaištauja. Tada sunku. Verkti norisi." <1955 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis, 19,15 val.>
1956 metai man - sunkus išbandymas. Jau besilaukdama vaiko išlaikiau žiemos sesiją, atlikau pedagoginę praktiką gimtojoje S. Nėries mokykloje.
Svarbūs, lemtingi įvykiai visai visuomenei, visai šaliai ir vėl - mano dienoraštyje tik kelios eilutės: „ 27-tą kovo klausėm Chruščiovo laišką komjaunimo susirinkime. Aiškiau viskas pasidarė. Ir ramiau." <1956 m. balandžio 2 d., pirmadienis, 18.05 val.> Beje, tai buvo viso mūsų fakulteto (o gal ir viso universiteto) komjaunimo susirinkimas Čiurlionio gatvės salėje, kaip dabar vadinama, auloje. Laišką skaitė Jonas Bielinis, kuris tada buvo VVU komjaunimo sekretorius. (Po 20 metų jis tapo LTSR kultūros ministru.) Namuose irgi neprisimenu pokalbių ta tema, kaip ne keista. Sigita tais laikais jau gyveno Kaune su Laimonu, o su Mamuliu ir Tėčiu, tuo labiau su Ariu - apie tai, matyt, nekalbėjau.
Buvau užsiėmus būsimu vaikučiu. Pavasario sesiją - taip pat kaip per sapną - kažkaip išlaikiau.
O 1956-tųjų liepos 30-tąją vaikščiojau po sodą tarp jau prinokusių žagarvyšnių, kaip rojuje - ir staiga - oi... Prasideda? Namuose tik aš ir Onutė Raudzevičienė, mūsų geroji ir griežtoji. Visi Palangoje. Žinojau, kad pavakary turi parvažiuoti Sigita. Laukiu... Apie 18 val. ji parsiranda - tuojau į Raudonojo Kryžiaus gimdymo namus. Sigita blogai pasijuto - pasirodo, ir ji laukiasi... „Tai kuri gulat?" - pusiau juokais klausia gydytoja. „O jūs gal tik po paros pagimdysit" - sako man.
Nelaukiau paros. Apie 2 valandą nakties, jau liepos 31 dieną, „iššoviau", beje, gerokai „suplyšusi". Dukrytė! Aš laiminga... Nors kai mane „lopė" - daugiau skaudėjo, nei per gimdymą...
Tai tokia studentiška vasara buvo... O Aris, tėvelis, pro ligoninės durų langelį pasižiūrėjęs į tokią panašią į jį mažulę (Dieduko prašymu jiems parodė dar bevardę - anūkę vienam ir dukrą kitam) tą pačią dieną išvyko į Maskvą - į Tautų Spartakiadą. Tai buvo 1956 m. liepos 31 d.
________________________________
Šiandien 2017 04 22. Prieš porą dienų, po Velykų, antradienį, balandžio 18 d. 15 val. ligoninėje mirė mūsų Tadukas. Fiodoras Spiridonovas. Plaučiais. Nesulaukė 77 - dviejų kirvukų, kaip sakydavo Tėtis...
Esu pasimetusi, negaliu atsigauti. Santykiai su Dalia. Bojos šeimos reikalai. Su Egle visai nesimatau. Kas link Andriaus - jau pripratom.
Vladas visai susvetimėjo - visiškas nesupratimas. Sieja tik buitis - ir tai gerai.
Tik su Rima, Vita, ypač su Justu širdis atsigauna.
Dėkoju likimui, kad gerų draugių turiu. Kad dar gyva ir vaikštau be lazdos.>

< 2017 05 18. Visai nerašau.
Pernai liepą - kairės kojos operacija. Rugsėjo pradžioje - dešinės kojos operacija, pašalino trombus iš arterijos. Žaizda gijo sunkiai, apgijo tik sausio vidury. Kas antrą dieną pas chirurgą į perrišimą.
Mirtys. Tadas - balandžio 18 d. Justas su Algirdu nuvažiavo į Klaipėdą, dalyvavo laidotuvėse.
Algimantas Degutis, mūsų, rusistų grupės vienintelis vaikinas, vėliau bendradarbis ELT‘oje, artimas mūsų su Vladu draugas. Mirė balandžio 29 d. Buvau šv. Jonų bažnyčioje, kur vyko pašarvojimas ir mišios, Vladas buvo laidotuvėse ir šermenų pietuose.
Dalius Mertinas - gegužės 4 d. Pažinojau jo tėvą, Algį Mertiną, operos solistą, puikios solistės Irenos Ylienės brolį. O Dalėnas - taip jį mano dukra Dalia vadindavo - Jono Noreikos kompanija... Mertinas sirgo ir gydėsi tuo pačiu laiku, kaip ir mūsų Andrius, Rimos sūnus, pas tą patį gydytoją-hematologą Laimoną Griškevičių, Santariškių hematologijos skyriuje. Tik Daliui bvo limfoma (kaip man), o Andriui mieloleukemija, kai galimas kaulų čiulpų persodinimas. Andrių tada sesė Eglė išgelbėjo, dar gimnazijoje mokėsi tada, tiko jos kaulų čiulpai. (Jai tada buvo tik 15 metų.)
Henrikas Savickas, taip pat bendradarbis. Mirė gegužės 9 d.
Dar anksčiau - Vacys Reimeris vasario 17 d. Kaip tik jo knygą skaičiau - dabar nebegaliu skaityti. Jis tai jau 96-tuosius ėjo. Vadino manę taisyklingai - GerutA, kirčuodamas galūnę, kai pasakiau, prisistatydama, kad „Vardu Geruta be ilgosios „ū"
Kai nustebęs, per vasaros šventę,
margo strazdo giesmės klausau -
gal kiek egoistiškai pratariu sau,
KAD NORIS, DAR NORIS GYVENTI...
(Vacys Reimeris. ...ir jūs pasakysite... Žuvėdra, 2015)

 

 

Boja su vaikučiu poryt skrenda į Angliją pas savo antrąjį vyrą Žygį - nežinau, ar ilgam, ar suvisai.
Eglės Ramanauskaitės šeima sugrįžo iš Šveicarijos, bet visai nebendrauja.
Dalia nebendrauja. 2017 05 18>

 

 


Po didelės pertraukos tęsiu savo „Sagą apie MAMĄ"
„Dukrą pavadinom Rima. Vakar Aris buvо ЗАГСe ir parnešė Rimos metrikas. Metai ir viena diena atgal mes gavom ten „Свидетельство o браке" - 20-tą rugpjūčio 1955 m. O 21-mą rugpjūčio 1956 m. - „Свидетельство о рождении" <1956 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis, 21.44 val.>
Jaučiausi labiau suaugusi, subrendusi, o iš tikro buvome abu su Ariu studentėliai, aš dar ir be stipendijos - pasikeitė įstatymai, pasiturinčių šeimų nariai stipendijų nebegavo, kaip gerai besimokytų. Labai sunku ir nepatogu buvo, visą šeimą užkoriau tėvams ant sprando, ne kartą išklausiau priekaištų ir iš Mamulio, ir iš Tėčio dėl savo lengvabūdiškumo. Bet ką beveiksi, padėjo, pagelbėjo - ir ne kartą...
Mamulis vis atrasdavo Rimulei „auklytes", nelabai vykusias, net kelios jų buvo - Janė, Jadzė, Elenutė. Kol „perleido" mums Ancę - Onutę Sabonytę, savo pagalbininkę. Su šituo žmogum bendravome ir draugavome iki pat jos gyvenimo pabaigos, nors ji perėjo į valdišką darbą, kai Rimulei suėjo treji metukai.
Diplominį darbą rašiau iš literatūros - „Реалистческие тенденции в раннем творчестве И. Эренбурга (по роману „Хулио Хуренито")". Ir čia neapsiėjau be Tėčio. Kol jis su savo darbais gyveno Maskvoje, ir aš savaitėlę kartu su juo pagyvenau ir, gavusi leidimą į Lenino bibliotekos specfondus, perskaičiau ten reikalingą literatūrą, pasidariau kopijas ir išrašus. Šiaip taip apsigyniau ketvertui.
Diplomą gavau be paskyrimo, nes Aris dar tik baigė trečią Pedagoginio instituto kursą ir Rimai metukų dar nebuvo.
Įsidarbinau Radijo ir Televizijos komiteto laidų rusų kalba skyriuje vertėja į rusų kalbą.
Nauja problema - tėvai persikelia tik į antrą Akmenų nr. 6 namo aukštą. Į pirmą aukštą keliasi Gedvilų šeima. O mes? Susidarė galimybė gauti M. Gedvilo tėvų butą Z. Sierakausko g. Tai buvo senoviškas namas su krosnimis, kas mane nugąsdino, bet mano geroji Ancė mokėjo viską. Persikėlėme 1958-ųjų vasario pradžioje.
Savarankiškas gyvenimas? Ne, labai dar priklausėme nuo tėvų. Kai Aris baigė mokslus, trumpai dirbo Salomeikoje, vėliau - MA Fizikos institute, kai įsisteigė MA Puslaidininkių institutas - ten. Aš - iki 1961 m. radijuje, vėliau VU aspirantūroje, nuo 1966 m. leidykloje „Mintis". Algos buvo labai nedidelės.
Mamulis, kol dar gyveno Akmenų g., pakviesdavo sekmadienio pietų. Tai buvo ne tik sekmadienio pasisvečiavimai, pabendravimai su anūkėmis - Dalytė gimė 1960 m. balandžio 5 dieną, bet ir mūsų skurdoko biudžeto parama. Ne pinigais, ne. Tiesiog aš gi nemokėjau gaminti, o ir neturėjau iš ko kartais... Apskritai, kol aš dar buvau netekėjusi, gana kritiškai pagalvodavau, kad aš jau tikrai neturėsiu jokių „namų darbininkių", viską darysiu pati... Gyvenimas pakoregavo. Lopšelių ir darželių buvo mažai, o ir priimdavo ten iš kuklesnių šeimų. Tik 1965-taisiais, kai jau gyvenome Čiurlionio g., o Rimulė lankė mokyklą, Dalytė pradėjo lankyti darželį. O aš iš kulinarinių knygų pradėjau mokytis gaminti kotletus... Bulvinius blynus kepti mane išmokė Laima Škarnulytė, kuri studijuodama kažkiek pagyveno pas mus, o vėliau tapo Justo išrinktoji.
Nelabai atviraudavau Mamuliui, bet ir nereikėjo. Jautė ji ir suprato mane be žodžių, turėjo tokią moterišką, žmogišką išmintį. Paauglystėje ir jaunystėje buvo didelių nesutarimų - paauglystėje dėl mano aplaidaus mokymosi ir „braviravimo", o studentiškais metais mėgdavau įlysti į papuošalų dėžutę... Kartą į šokius pasipuošiau akvamarino „ašarėle" - kukliu kulonėliu - ir laiku nepadėjau į vietą... Buvo „karas" - Vita net prisimena, kad „mušėmės". Na ne, suaugusios manęs Mamulis tikrai nemušė, o paauglę pertraukdavo plačiu raudonu diržu per šlaunį... Na o priekaištų tai buvo garsių. Beje, po daugelio metų Mamulis man pati atnešė i namus „ašarėlę", tik kitą, didesnę. Ir dabar ją turiu, paliksiu anūkei.
Dar radau įrašą dienoraštyje: „Mamulis su Dieduku buvo Rygoj - minėjo 50 metų nuo to laiko, kai Diedukas iš Rygos persikėlė į Kauną. Ten jiems iškilmes suruošė vietiniai lietuviai." <1976 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis, 23.25 val.>
Apie Rygos ir Kauno laikus Mamulis pasakodavo ir mano vaikystėje, ir ypač vėliau, kai jau abi buvome močiutės. Pasakojo apie mano krikštatėvį, Albertą Gerutį. Supratau, kad jis buvo Mamulio geras draugas, jai labai simpatiškas žmogus. Tik - „ne, ne nieko tokio, nieko tokio", pasakė, kai paklausiau, ar tik nebuvo įsimylėjusi į jį.
Džiaugiausi, kad su Albertu Geručiu jie dar pasimatė, kai brolis Justas dirbo Šveicarijoje, Berne, o Mamulis buvo ten nuvažiavusi. Man nuo krikštatėvio parvežė dovanų - gražią skarą ir parkerį auksine plunksna.
Prisimindavo Mamulis įvairių mielų bendravimo su Tukuliu smulkmenų, kartais mane nustebindama. Nuostabu ir miela buvo jausti, kad iki labai brandaus amžiaus, iki pat senatvės jų bendravimas buvo artimas ir šiltas.
Tik vieną kartą per visą gyvenimą mačiau Mamulį man neįprastame būvyje. Tai buvo dar Akmenų g., mano dukra Dalytė buvo tik poros mėnesių, taigi 1960 m. Buvome antro aukšto miegamajame, Tėtis kažkur ruošėsi eiti, Mamulis kažką klausinėjo, negavusi atsakymo, krito ant žemės, Tėtis ją kėlė, o ji kartojo: „Nenoriu, nenoriu..." Nieko nesupratau, padėjau atsikelti. Ir viskas. Mamulis prigulė, Tėtis išėjo. Neklausinėjau nieko. Taip ir nesupratau, kas čia vyko.
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-12-07 11:12
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Antanas Josmantas

2021-12-24 11:53

Daug nežinomų faktų. Įdomu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jolanta Davidonienė

2021-12-07 12:34

Nuoširdžiai parašyta.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media