Žurnalistas irgi žmogus

GEDULINIS JUOKAS

Vyko matematikos pamoka.

Staiga į klasę įžengė mokyklos direktorė. Jos veidas buvo persikreipęs, žvilgsnis akmeninis.

Mokytojas, vedęs pamoką, nutilo, sustingo.

Kas atsitiko? Ko taip netikėtai pasirodė direktorė?

Direktorė iš lėto, iš lėto priėjo prie stalo ir atsisėdo greta mokytojo.

- Mokiniai, atsitiko didelė nelaimė, - pradėjo direktorė.

Visų mokinių akys sužiuro į ją. Visi įtempę dėmesį laukė, ką ji pasakys.

O ji, netarusi nė žodžio, pradėjo verkti, vos ne raudoti.

Pirmame suole sėdėjusi Blikotaitė, žiūrėdama į direktorę, irgi pradėjo kūkčioti. Kai kurios kitos dešimtokės, matydamos virpančias direktorės lūpas ir šluostomas ašaras, vos vos laikėsi nepravirkusios...

Direktorė, sukaupusi jėgas pratarė:

- Sta-li-nas...

Ji atsiduso, nebeįstengdama ištarti to lemtingojo žodžio. Visi sustingę laukė.

- Sta-li-nas... mirė... - pagaliau iššvokštė. - Mūsų didysis vadas ir mokytojas...

Direktorė susiėmė už smilkinių, matyt, nuo įtampos jai galvą ėmė skaudėti.

- Josifo Vasarionovičiaus nebėr... - pabrėžė ji.

Jadvyga, sėdinti suole palei langą, pradėjo krūpčioti. Užspaudusi delnu burną, ji vis linkčiojo.

Tai truko keletą sekundžių.

Pagaliau Jadvyga neišlaikė ir prunkštelėjo. Garsiai, per visą klasę. Ir niekaip negali sustoti, nutilti.

Negana to, nesulaikomu juoku prapliupo ir Mindaugas.

Verksmai, ašaros susimaišė su nesutramdomu kikenimu.

Direktorė žiūrėjo paklaikusiomis akimis į tą dvejulę.

- Marš iš klasės! - stipriai tripteldama koja į grindis, sukriokė direktorė.

Ir Jadvyga, ir Mindaugas, nuleidę galvas, bet vis dar iki ašarų įsijuokę, iš lėto ištipeno iš klasės.

- Labai juokingas buvo direktorės veidas, - prisipažino Jadvyga. - Toks kvailas...

Tą dieną daugiau pamokų nebuvo, mokinius namo paleido.

Jadvyga gyveno už kokių dviejų kilometrų nuo miestelio. Namo ji ėjo sunkiai, vos vilkdama kojas. Galvoje sukosi tik viena mintis: kas dabar bus? Juoką klasėje pakeitė ašaros.

- Mama, mane gali iš mokyklos išmesti... - pasiguodė namie. - Mane toks kvailas juokas suėmė, kai pamačiau apsižliumbusią mokyklos direktorę, kad negalėjau susilaikyti net tada, kai išvarė iš klasės.

- O tu viena tokia buvai? - pasiteiravo mama.

- Ne, ne viena, - atsakė Jadvyga. - Dar Mindaugas juokėsi. Mus abu ir išvarė.

- Koks Mindaugas? Direktorės sūnus? - pasitikslino mama.

- Taip, direktorės...

- A, tada turbūt nieko blogo neatsitiks... - ramiau atsiduso mama. - Ačiū Dievui, kad ir jis taip nusijuokė.

Vis dėlto kurį laiką nebuvo ramu, gal į jų namus įsiverš saugumiečiai, suims tėvus, suims Jadvygą. Kad tik iš pamokų neišvestų, areštinėn neuždarytų.

Ne, saugumiečiai nepasirodė nei pas tėvus, nei Jadvygos klasėje.

- Tave nuo didelių nemalonumų išgelbėjo Mindaugo juokas, - kalbėjo ir mokykloje, ir Jadvygos kaime...

*

Tuo metu aš irgi mokiausi toje pačioje mokykloje...