2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: Sėkmingas žurnalistinis reidas

2021-05-17
 

Jonas Laurinavičius,
Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys


 

Vieną rytą į mano kabinetėlį įėjo redaktorius ir tarė:
-Jonai, nueik į milicijos skyrių. Darys reidą po K. apylinkės kaimus, per degtindarius. Nori, kad kas nors ir iš redakcijos dalyvautų reide.
Užduotis ne iš maloniųjų, bet jeigu reikia - tai reikia: pasiėmiau nuo stalo savo bloknotėlį, įsikišau parkeriuką į vidinę švarko kišenę ir nupėdinau į netoliese toje pačioje Vytauto (tada ji taip vadinosi - ne Vytauto Didžiojo, kaip vadinosi prieš karą Smetonos laikais) į rajono milicijos skyrių.
Prisistačiau, kad nuo redakcijos aš pasiųstas čia...
Netrukus su dviem milicininkais išėjome į skyriaus vidaus kiemą. Ten jau laukė vairuotojas. Susėdome į viliuką - ir pirmyn.
Į apylinkę buvo paskambinta milicijos įgaliotiniui, kad savo kabinete apylinkės vykdomojo komiteto būstinėje lauktų mūsų.
Man kilo kažkoks nepadorus įtarimas: milicija, sako, per savo talkininkų tinklą žinanti, kas kokiame kaime lašinantis ruginukę, tai kam iš anksto įgaliotiniui sakyti, kad važiuojame į reidą, o jei, neduok, Dieve, ir kokiu tikslu daromas reidas, tai tada mūsų važiavimas tuščias, ten įgaliotinis ar kas nors iš jo talkininkų per savo tinklą degtindariams praneš - ir jie suspės kur nors paslėpti ir ruginukę, ir įrangą jai varyti...
Tačiau mano nuogąstavimai nepasitvirtino.
Susodinę į viliuką apylinkės milicijos įgaliotinį, nuburzgėjome į M. kaimą. Įsukome į kažkokios sodybos kiemą. Sodyba tvarkinga. Gyvenamasis namas ne varganas - meniškos langinės, sienos iki palangių apkaltos lentelėmis, gėlių darželis, virš daržinės gandralizdis, iš būdos išlindęs šuo įnirtingai ėmė amčioti, stodamas ant užpakalinių kojų.
Išvydęs milicijos viliuką įriedėjusį į kiemą, ant gonkų pasirodė vyriškis, kaip netrukus paaiškėjo, šios sodybos šeimininkas. Nuraminęs šunį, jis prieš milicininkus stovėjo sutrikęs, pasimetęs.
-Prašome į vidų, - parodė į gonkas. - Kuo būsiu reikalingas?
Visi susižvalgėme.
Kažkuris turi pradėti, ko mes čia atlėkėme.
-Girdėjome, kad tamsta negerais darbais užsiiminėji, - tarė rajono milicininkas. - Tamsta degtinę varai...
-Kas gi jums taip negražiai sakė?! - išplėtė akis namų šeimininkas. - Mūsų kaime degtindarių nė su žiburiu nerasi... Perkame iš parduotuvės. O jei ruginukės kada paragaujame, tai giminaičių, draugų iš toliau atvežtos. Patys nevarome.
-Na, nemeluok tamsta, nemeluok, - tęsė rajoninis. - Jeigu mes čia atvažiavome, tai žinome, tuščiai laiko neleidžiame...
Visi stovėjome, laukėme, ką toliau sakys uniformuotasis.
-Mes patikrinsime, ar tamsta tiesą sakai, - ryžtingai tarė jis. - Ir jeigu meluoji, tai surašome protokolą, reikės baudelę mokėti, o gal dar ir rimčiau gali pasitaikyti - iki Pravieniškių kolonijos...
Baisiai nuskambėjo žodžiai. Šeimininkas neteko žado. O milicininkas tarė:
-Štai yra ir korespondentas iš „Į komunizmą" redakcijos. Tai jis dar ir parašys. Bus tamstai labai negerai. Per visą rajoną nuskambėsi.

 

 

Milicininkas paskirstė, kas kur turi patikrinti, ar sodyboje nėra naminukės, jos gamybos įrankių. Vienas milicininkas nuėjo į daržinę, kitas į priemenę...
-Pats pasižiūrėk, gal klėtyje ką nors rasi, - įjungė ir mane.
Klėtis pasirodė kažkodėl neužrakinta, tik pagaliuku sukabintas užraktas, be spynos.
Klėtis buvo beveik tuščia: vienas kitas senas rakandėlis, dviratis vienu ratu, arklio pavalkai. Dar skrynia, uždengta storu margu užklotu.
Užtiesalą pakėliau.
O Dievuli tu mano, dėžėje didžiulis stiklinis indas, kokio lig tol nebuvau matęs. Siauru kaklu. Užkimštas, kad neišgaruotų. Ir bukam būtų aišku: tai naminukė.
-Atleiskite... - pasakiau kieme stovinčiam vairuotojui. - Užtikau intriguojančių dalykų...
Vairuotojas priėjo.
-Oho! - plačiai nusišypsojo. - Tamsta gerą uoslę turi... Iš karto pataikei į dešimtuką!
Netrukus mano radinį apžiūrėjo ir milicininkai.
-Tai ar aš nesakiau, kad tamsta meluoji... - džiūgavo reido vadovas. - Būtum pats prisipažinęs, būtumei lengvesne bauda nubaustas...
Suėjome į kambarį.
Pasirodė, kad mano radinys ne vienintelis šioje sodyboje. Ant stalo stovėjo dar du buteliai naminukės. Juos senoje spintoje milicininkai užtiko...
-Tenka rašyti protokolą, - sėsdamas už stalo, pradėjo reido vadovas. - Kaip sakoma, vilksime degtindarius į dienos šviesą!
-Gal nereikia, gal be protokolo išsiversime, - įsiterpė į pokalbį šeimininko pati. - Artėja mūsų parapijoje atlaidai, giminės suvažiuos, reikia juos pavaišinti, ant stalo butelį kitą pastatyti... O parduotuvėje degtinė brangi. Be to, mes, kaimiečiai, labiau pripratę prie savos, prie ruginės... - ėmė aiškinti.
-Ir dažnai tokie atlaidai pas jus būna? - šyptelėjo užstalinis. - Dažnai tenka gimines vaišinti? O kur laikote įrangą, kad sodyboje lyg ir nėra? - dar pridūrė.
-O ne, mes patys degtinės niekada nevarome! - guviai atsakė moteris. - Net iš Pivašiūnų parsivežėme. Giminaitis iš kažkur parūpino.
-Nešnekėkite nesąmonių! - lyg ir supyko reido vadovas. - Mes tokių pasakėlių esame prisiklausę tiek ir tiek... Nusibodo.
Milicininkas kažkodėl nesiskubino ištraukti iš planšetės popieriaus lapą ir rašyti protokolą.
Jis pakėlė butelį, krestelėjo jį ir pasižiūrėjo prieš langą.
-Vyrai, tik žvilgtelėkite, koks drumzlinas skystis. - išplėtė akis. - Ar tik nebus pridėta kokių kenksmingų medžiagų, gal salietros ar ko, kad stipriau į galvą muštų?!
-Ką jūs, ką jūs, viršininke, - įsikišo ir šeimininkas. - Mes nesam kokie bepročiai, kad piltume į ruginukę kažkokį brudą! Juolab kad ji skirta ne parduoti girtuokliams, o savo reikmėms...
-Na, gerai, gerai!.. - atlyžo užstalinis. - Mes čia patys nieko neišspręsime. Vežame į Kaišiadoris, į laboratoriją. Ten viską tiksliai nustatys. Pagal jų duomenis ir protokolą surašysime...
Reido vadovas su buteliu rankoje pakilo. Mes visi pasukom durų link.
-Laukite rezultatų, - išeidamas pasakė reido vadovas. - Kas bus nuspręsta, pranešime per apylinkės įgaliotinį...
Susėdome į viliuką.
-Kur dabar? - paklausė vairuotojas.
Milicininkai susižvalgė.
-Gal grįžtame namo, - tarstelėjo milicininkas, tarp kojų prilaikydamas išpampusį, gal kokių dešimties litrų talpos stiklinį indą, kurį aš užtikau. - Kur dabar trankysimės po kaimus su juo... - parodė į indą. - Dar galime sudaužyt...
-Gerai tu sakai, - pritarė reido vadovas. - Juk šiandien po darbo partinis susirinkimas. Man skyriaus viršininkas liepė pasisakyti. Klausimas bus rimtas, labai rimtas: komunisto vaidmuo kovoje prieš alkoholizmą. Reikia pasiruošti...
Prie apylinkės vykdomojo komiteto būstinės išleidome apylinkės įgaliotinį ir nuskubėjome į Kaišiadoris.
-Ale ir žiopli tie sodybos šeimininkai, - stebėjosi reido vadovas. - Juk galėjo kur nors giliau paslėpti ruginukę... Argi mes būtume, pavyzdžiui, kapstęsi daržinėje, šieno šalinėje ar kur kitur?! O čia dabar beveik kaip ant padėklų ruginukė...
-Turbūt nesitikėjo, - suabejojo vienas.
-Arba nespėjo, - atitarė kitas.
Kiekgi to kelio į Kaišiadoris - pusvalandis su truputėliu ir mes jau rajono vidaus reikalų skyriaus būstinės kieme.
Visi išlipome iš viliuko.
-Kur nešti naminukę? - paklausė vairuotojas.
-Į viršininko kabinetą, - neabejodamas nurodė reido vadovas.
Aš rengiausi atsisveikinti ir pėdinti atgal į redakciją.
Vyrai šypsodamiesi susižvalgė.
-Tai paimkite šitą butelį kolektyvui, - tiesė ranką vadovas. - Juk tamsta, korespondente, taip šauniai pasidarbavote, kaip tikras Šerlokas Holmsas... Jums priklauso radybos...
Aš įsidėjau į užantį tą puslitrinį butelį tarsi daiktinį įrodymą redaktoriui, kad reidas iš tikrųjų buvo surengtas - ir labai sėkmingai: demaskuotas dar vienas degtindaris... Ir šiame reide neprasčiausiai ir aš pasirodžiau...
Visada mėgdavau rašyti tuoj pat, kol neišblėsę įspūdžiai, kol minčių neužgožę kiti vaizdiniai. Tad pavakaryje buvau jau parengęs straipsnį su rubrika „Mūsų reidas".
Tačiau nespėjau nunešti redakcijos mašininkei perrašyti tekstą, kai į mano kabinetėlį vėl įėjo redaktorius.
-Ko gero, tu turbūt jau parašei apie reidą? - pasiteiravo.
-Parašiau... - tarstelėjau.
Kažkaip lyg nejaukiai pasijuto redaktorius.
-Keistai išėjo su tuo reidu, - žiūrėdamas į mano popieriais apkrautą stalą. - Man ką tik skambino rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkas ir paprašė nespausdinti laikraštyje medžiagos iš reido.
-Kodėl? - nustėrau.
-Sako, skyriaus viršininko prašęs kolūkio pirmininkas. - Tas žmogus, pas kurį užtikote ruginukės, pasirodo, pavyzdingas mechanizatorius, socialistinio lenktyniavimo pirmūnas, į partiją stoja... Publikacija visą reikalą sugadins. O kolūkio partinei organizacijai žūtbūt reikia augimo, ypač mechanizatorių, eilinių darbininkų...
-Aišku, - burbtelėjau.
Nors iš tikrųjų tada dar ne visai buvo aišku, nes tai atsitiko pačioje mano žurnalistinio darbo pradžioje, 1964-aisiais...
Prieš pat darbo pabaigą, redaktorius perėjo per visų kabinetus, kas juose dar buvo, pakvietė pas save. Maniau, kad bus kažkoks neeilinis gamybinis susirinkimas.
Tačiau ant redaktoriaus stalo stovėjo kelios kampuotos storo stiklo stiklinės.
-Na, paragausime, ką čia gero Jonas parvežė iš reido, - tarė, atkimšdamas butelį.
Mašininkė padėjo ant stalo puskepalį duonos ir daktariškos dešros, kurios per pietus buvo sau nusipirkusi...
Butelio neįveikėme. Nes moterys, redaktorius, aš, dar geltonsnapis, tik simboliškai gurkštelėjome raukydamiesi nuo ruginukės stiprumo.
Redaktorius pastatė nebaigtą gerti butelį į spintą. Kitam kartui. Gal prisireiks... Juk retsykiais užeina ir rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkas...
 
Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-02 16:47
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media