2023 m. gruodžio 5 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Juozapas Vytas Urbonas: Susitikimai gyvenimo kelio vingiuose (10)

2022-11-27
 
Juozapas Vytas Urbonas

Juozapas Vytas Urbonas


Tęsinys. Pradžia 2022 09 03, 2022 09 18, 2022 10 14, 2022 10 25. 2022 10 31, 2022 11 07, 2022 11 17


Juozapas Vytas Urbonas
Profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, LŽS narys

 


Bendradarbis Žygintas Pečiulis

 

 

 

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedroje Žygintas Pečiulis pradėjo dirbti beveik kartu su manimi - 1988 m. Gimęs 1955 m. Prienų rajone, Premezyje, 1979 m. baigęs Vilniaus universitete žurnalistiką, jis nuo 1978 iki 1988 m. dirbo Lietuvos televizijoje. Čia iš pradžių Vaikų ir jaunimo redakcijoje vedė laidas „Drąsūs, stiprūs, vikrūs" bei „Moksleivių klubas", paskui Kino programų skyriuje - laidą „Mokslas: ieškojimai, atradimai" ir Mokomųjų programų skyriuje - laidas „Grožis visiems" bei „Iš kultūros istorijos". 1993-2000 m. jis buvo savaitraščio „Kalba Vilnius" komentatorius, nuo 2000 m. - dienraščio „Lietuvos rytas" savaitinio televizijos priedo „TV antena" apžvalgininkas.
Įgijęs pakankamai praktinio darbo televizijoje įgūdžių ir 1987 m. Leningrado teatro, muzikos ir kino institute apgynęs disertaciją „Lietuvos televizijos teatras. 1957-1982 m." (jam buvo suteiktas menotyros kandidato, 1993 m. nostrifikavus - humanitarinių mokslų daktaro laipsnis), Ž. Pečiulis nuo 1988 m. Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentams ėmė dėstyti televizijos žurnalistikos, televizijos istorijos, teorijos ir praktikos, audiovizualinės žiniasklaidos, efektyvios komunikacijos kursus. 1991 m. įsikūrus Komunikacijos fakultetui ir Spaudos žurnalistikos bei Radijo ir televizijos žurnalistikos katedrų pagrindu atsiradus Žurnalistikos institutui, Ž. Pečiulis nuo 1991 iki 1997 m. buvo šio instituto direktoriaus pavaduotojas, o nuo 2008 iki 2013 m. direktorius. 1994 m. jam suteiktas docento vardas. 2007 m. jis atliko habilitacijos procedūrą, pateikęs darbų apžvalgą „Televizijos kaitos proceso sisteminės analizės metmenys"; 2008 m. jam buvo pripažintas profesoriaus pedagoginis laipsnis.
Ž. Pečiulis parašė studijų priemonę „TV dramaturgija" (1993 m.), monografiją „Videoteatras: Lietuvos televizijos teatro raidos bruožai. 1957-1982" (1994 m.), vadovėlius „Televizija: istorija, teorija, technologija, žurnalistika" (1997 m.) ir „Televizijos žurnalistika" (2002 m.), knygas „Efektyvi komunikacija: Praktinis vadovas" (2004 m.), „Iki ir po televizijos: Žvilgsnis į XXI amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną" (2007 m.), „Vienadienių drugių gaudymas: Iš TV apžvalgininko užrašų" (2012 m., knygą autorius man įteikė su autografu „Kolegai Vytui, su geriausiais linkėjimais. 2012 08 17. Žygintas"), „Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai" (2014 m.), „Bokštą gaubianti paslaptis: TV medijos radimasis Lietuvoje" (2018 m.). Jis paskelbė daugiau kaip 30 mokslinių, per 500 mokslo populiarinimo, publicistikos, televizijos apžvalginių straipsnių.
Ž. Pečiulis noriai man talkino rengiant lietuviškąją „Žurnalistikos enciklopediją": jis padėjo sudaryti vardyno audiovizualinės žiniasklaidos tematikos dalį, jo publikacijomis buvo remiamasi rašant atskirus enciklopedinius straipsnius, jis pats parašė daug su televizija ir komunikacine žiniasklaida susijusių straipsnių. Išsamų straipsnį apie televizijos raidą Lietuvoje „Televizijos programų plėtra" jis pateikė mano redaguotai monografijai „Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje (1988-1998 m.)", išėjusiai 2000 m. Daug pagrindinių straipsnių jis išspausdino 2012 m. išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje" (mokslinis redaktorius buvo Ž. Pečiulis), kuri buvo parengta tęsiant anksčiau pradėtus tyrimus.
Su Ž. Pečiuliu nuolat tariausi rengdamas Žurnalistikos studijų programą Klaipėdos universitetui. Vėliau, vykdant šią programą, jis kasmet ketvirto kurso žurnalistikos specialybės studentams skaitė paskaitas apie žurnalistikos problemas televizijoje. Būsimieji žurnalistai susidomėję klausėsi jo pasakojimų apie tradicinės ir naujosios žiniasklaidos tarpusavio sąveiką, audiovizualinių žiniasklaidos priemonių raidos tendencijas, naujųjų komunikacijos technologijų taikymą televizijoje, televizijos laidų ir žanrų tipologijos problemas, šiandieninių pramoginių ir publicistinių televizijos laidų ypatumus. Man teko recenzuoti nemažai jo gana įdomių, originalaus turinio straipsnių, kurie paskui buvo išspausdinti moksliniuose žurnaluose „Informacijos mokslai" ir „Tiltai", taip pat knygą „Iki ir po televizijos", kuri buvo išleista 2007 m. Šios knygos recenzijoje atkreipiau dėmesį, jog tai yra labai reikalinga mokomoji knyga žurnalistikos, informacijos bei komunikacijos specialybių studentams. Joje nuosekliai, gyvai ir patraukliai atspindimi visi svarbiausi televizijos technikos bei technologijos raidos etapai, apibūdinamos pirmųjų komercinių ir visuomeninių televizijų atsiradimo Amerikoje ir Europoje prielaidos, jų koncepcijos ir tikslai, supažindinama su klasikinės ir moderniosios televizijos programavimo technikomis, televizijos laidų žanrinėmis ypatybėmis, tikrovės ir realybės atspindėjimo televizijoje galimybėmis ir dabartinėmis tendencijomis. Ž. Pečiulis turėjo daug įdomių sumanymų savo naujoms knygoms ir straipsniams. Deja, jų nepavyko realizuoti, nes 2021 m. rugpjūčio 23 d jo gyvybė užgeso.

 

 

Bendradarbis Povilas Sigitas Krivickas

 

 

Kai 1999 m. buvo nutarta Klaipėdos universitete įsteigti žurnalistikos specialybę ir pradėti rengti specialistus Vakarų Lietuvos žiniasklaidai, tuometinio universiteto rektoriaus Stasio Vaitekūno paprašytas sutikau šiai mokslo įstaigai padėti. Pirmiausia reikėjo parengti žurnalistikos studijų programą. Ją aptarėme kartu su rektoriumi S. Vaitekūnu ir studijų prorektoriumi Vaidučiu Laurėnu. Pastarasis pasiūlė pasitelkti žinomą žurnalistą Povilą Sigitą Krivicką, kuris nuo 1994 m. Klaipėdos universitete jau dirbo neetatiniu dėstytoju (jis, 1938 m. gimęs Marijampolėje, 1961 m. buvo baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, ten 1969-71 m. skaitė paskaitas Istorijos fakulteto Žurnalistikos katedros studentams). Aš tam pritariau, nes kaip tik tuo metu P. S. Krivickas buvo Vilniuje: jis nuo 1997 iki 2000 m. dirbo Vilniaus banko atstovu spaudai. Man buvo patogu kartu su juo rengti žurnalistikos studijų programą.
Su P. S. Krivicku jau buvau šiek tiek pažįstamas. Su juo teko bendrauti apie 1975 m., kai jis dirbo Lietuvos buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos mėnesinio leidinio „Buitis" redaktoriumi, o aš dirbau žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Mano žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Juozapo Lauciaus pakviestas jis ne kartą lankėsi mūsų redakcijoje, kalbėjo apie darbo leidiniuose patirtį (jis keletą metų bendradarbiavo ir savaitraščio „Gimtasis kraštas" redakcijoje), fotografijos meną (jis 1969 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją, 1989 m. tapusią Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Ir vėliau, kai P. S. Krivickas sugrįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur jis nuo 1979 iki 1984 m. dirbo laikraščių „Moscow News" ir „Tiesa" korespondentu, ne kartą apsilankė žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje. Visiems redakcijos darbuotojams buvo įdomu pasiklausyti pasakojimų apie neįprastą darbą tolimoje šalyje. Paskui su P. S. Krivicku teko bendrauti, kai jis nuo 1984 iki 1987 m. dirbo leidykloje „Mintis", o 1989-1993 m. žurnalo „Lietuvos ūkis" redakcijoje (paskutinius dvejus metus buvo jo vyriausiasis redaktorius) bei 1994-1997 m. redagavo laikraštį „Comliet INFO".
Todėl ir 1999 m. mielai užeidavau į Vilniaus banką, kur su P. S. Krivicku prie kompiuterio rengėme žurnalistikos studijų programą. Kai jau buvome ją beveik parengę, studijų prorektorius V. Laurėnas, būdamas Vilniuje, užėjo pas mane ir ją peržiūrėjo, pasiūlė kai ką pataisyti, o P. S. Krivickas paskui kompiuteryje padarė reikiamus pakeitimus.
Bendradarbiavimas su P. S. Krivicku nenutrūko ir vėliau, tiksliau - mes tapome bendradarbiais. Pagal patvirtintą žurnalistikos studijų programą nuo 2001 m. jis Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete ėmė skaityti Fotožurnalistikos kurso paskaitas ir vesti pratybas, tapo neetatiniu universiteto dėstytoju - iki pat 2009 m. Studentai su įdomumu klausydavosi jo paskaitų, aktyviai dalyvaudavo rengiamose pratybose, išvykose į miesto įmones bei organizacijas, parodų sales. Tokį pasisekimą lėmė turtinga žurnalisto, fotografo, publicisto, rašytojo patirtis. Jis beveik 50 metų rengė aktualius fotografijų ciklus: „Kazachstano plėšiniuose" (1957 m.), „Zagrebo mugėje" (1975 m.), „Po Pietų kryžiumi" (1978 m.), „JTO įvykiai ir dienos" (1979-1984 m.), „Frankfurtas - knygų sostinė" (1996 m.), „Gyvenimas įstrižai" (2006 m.). Be gausių publikacijų periodikoje, jis išleido nemažai publicistikos knygų: „Nenuminkime žibuoklės" (1977 m.), „Trys rakursai" (1981 m.), „Komandiruotė už Atlanto" (1986 m.), „Kodėl sapnuoju Aliaską?" (1992 m.), „Per metrą nuo mėnulio" (1999 m.), „Po mūzų šventovės skliautais" (2003 m., su R. Budriu), „Politiko duona" (2004 m., su E. Gentvilu), „Įstrižai bangų" (2004 m., su V. Vebeliūnu). Taip pat išleido esė rinkinį „Šviesoraščio takais" (2010 m.), poezijos, fotografijos, publicistikos knygą „Trys įžambinės" (2017 m.; šią knygą man autorius įteikė su autografu „Mielam kolegai Vytui Urbonui malonioms KU įžambinėms prisiminti"), parašė romanus „Ceitnotas" (1994 m.), „Vizitas" (1995 m.), „Absurdas?" (2009 m.). Už 2015 m. skelbtą publicistiką popierinėje ir internetinėje žiniasklaidoje 2016 m. P. S. Krivickas apdovanotas Vinco Kudirkos premija. Su juo nuolat susitinkame Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo susirinkimuose, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos renginiuose.

 

 


Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-12-14 12:36
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media