Žurnalistas irgi žmogus

1965 m. dėl prastos materialinės padėties (nors besimokydamas gaudavau stipendiją, bet neapsieidavau be mūsų daugiavaikės šeimos, ypač vyriausiojo brolio Jono paramos - tuo metu aš turėjau keturis brolius: Joną, Algirdą, Juozą ir Stasį bei keturias seseris: Birutę, Aldoną, Nijolę ir Danutę) buvau priverstas iš dieninio skyriaus pereiti į neakivaizdinį ir ieškotis darbo. Kaip tik tuo metu viena bendrakursė laikinai dirbo Lietuvos informacijos institute (iki 1971 m. jis vadinosi Respublikiniu mokslinės-techninės informacijos ir propagandos institutu) ir buvo girdėjusi, jog institutui reikalingas darbuotojas informacijai automobilių transporto klausimais teikti. Taip 1965 m. birželio mėnesį buvau priimtas į šį darbą. Iš pradžių ėjau vyresniojo inžinieriaus bei vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas, o nuo 1967 iki 1972 m. dirbau skyriaus vedėju. Čia teko rinkti mokslinę-techninę informaciją automobilių transporto klausimais, ją apibendrinti, rengti informacinius leidinius ir juos teikti atitinkamoms Lietuvos įmonėms bei organizacijoms. Per kelerius metus aplankiau visas respublikos automobilių transporto įmones ir susipažinau su jų poreikiais.

Pradėjus dirbti Lietuvos informacijos institute, nebeliko laiko rašyti eilėraščiams ar apsakymams. Dažnai užsibūdavau institute ir po darbo valandų, mažiau laiko likdavo poilsiui ir namams. Todėl nedaug begalėjau padėti žmonai Danutei (mes apsivedėme 1969 metų vasarą) auginti vaikus - 1970 m. gimusį sūnų Romą ir 1972 m. gimusią dukrą Jolantą. Institute nuolat rengiau informacinius lapelius ir kitus leidinius apie mokslines-technines naujoves, sudarinėjau įvairius rinkinius, katalogus, parašiau keletą referatinių ir analitinių apžvalgų. Toks informacinis darbas buvo labai panašus į žurnalistinę veiklą. Būtent dėl to 1972 m. pabaigoje žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiasis redaktorius Algimantas Valentinas Indriūnas pakvietė pereiti į žurnalo redakciją dirbti jo pavaduotoju. Šiose pareigose išdirbau beveik 15 metų. Per tą laikotarpį žurnale išspausdinau daug apžvalginių ir mokslinių-techninių straipsnių bei vertimų įvairiomis temomis. 1976 m. buvau priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Studijuodamas Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, užbaigęs trečiąjį kursą, 1965 m. perėjau iš stacionarinio į neakivaizdinį skyrių. Todėl studijas pavyko užbaigti kiek vėliau, tik 1967 m., ir universiteto baigimo diplomą atsiėmiau kartu su kitais neakivaizdines studijas užbaigusiais lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentais, tarp kurių buvo ir 52 m. amžiaus Viktoras Alekna. Tada su juo labiau susipažinome, pradėjome artimiau bendrauti.

Gimęs 1915 m. kovo 19 d. Raseinių valsčiuje, Pašlynio vienkiemyje, bežemių valstiečių šeimoje, Viktoras Alekna pradžios mokslus pradėjo 1922 m. Vadžgiryje. Kiek pasimokęs kitose keliose pradžios mokyklose, jis 1926 m. pavasarį sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Raseinių gimnazijos antrą klasę ir pradėjo rimtus mokslus. 1933 m. užbaigęs Raseinių gimnaziją, tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame iki 1937 m. studijavo lotynų kalbą, lietuvių literatūrą ir pedagogiką. 1937-1938 m. atlikęs karo tarnybą Lietuvos karo mokykloje, nuo 1938 m. rudens iki 1945 m. pradžios mokytojavo Raseinių žydų gimnazijoje, Alytaus, Kauno 6-ojoje bei Laukuvos gimnazijose; visose gimnazijose dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, o Kauno 6-ojoje ir Laukuvos gimnazijose dar ir lotynų kalbą, Laukuvoje dar ir karinį rengimą. 1945 m. trumpai dirbo mokytoju Kauno universiteto Darbininkų ir valstiečių parengiamuosiuose kursuose bei Kėdainių apskrities Ariogalos valsčiaus Sližių pradžios mokykloje, o mokslo metams pasibaigus pradėjo dirbti Kauno dailės institute bibliotekininku. Tačiau 1945 m. rugpjūčio 8-9 d. naktį Kauno saugumiečių buvo suimtas, kalintas Kaune, paskui Vilniaus Lukiškių kalėjime, o tų metų spalio 24 d. kartu su keliais tūkstančiais kitų Lietuvos žmonių įsodintas į krovininius vagonus ir traukiniu išvežtas į Vorkutos lagerius.

Viktoras Alekna Vorkutoje dirbo statybose, tiesė kelius, daugiau kaip šešerius metus dirbo po žeme 7-ojoje anglies kasykloje. 1955 m. pradžioje iš lagerio išleistas be teisės išvykti iš Vorkutos teritorijos dar pustrečių metų ten dirbo statybinių medžiagų sandėlininku ir krovėju, ir tik 1957 m. liepos mėnesį kartu su žmona, taip pat buvusia kaline Leoncija Bielinyte iš Ignalinos rajono Tverečiaus valsčiaus Kelpučių kaimo, ir dvynukais vienerių metų sūnumi Algimantu ir dukterimi Viktorija sugrįžo į žmonos tėviškę. Kurį laiką dirbo Švenčionėlių melioracijos stotyje darbininku, vėliau buhalteriu, Švenčionėlių internatinės mokyklos ūkvedžiu ir tik 1960 m., Lietuvoje atšilus politiniam klimatui, geriems žmonėms padedant, gavo darbą Jonavos rajono Skarulių aštuonmetėje mokykloje, kur iki 1964 m. dėstė įvairius dalykus. 1962 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros neakivaizdžiai ir universitetą baigė 1967 m. Nors aukštojo mokslo diplomą gavo jau būdamas brandaus amžiaus, turėdamas 52 metus, tačiau mėgdavo žymesnėmis progomis susitikinėti su gerokai jaunesniais buvusiais kurso draugais (Danute Valentukevičiūte, Alfredu Guščiumi, Stasiu Jankevičiumi, Jūrate Lomanaite, Irena Smilgaite, Vytu Urbonu ir kitais). Nuo 1964 m. Viktoras Alekna dirbo Širvintų rajono Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje, dėstydamas vokiečių kalbą, o po ketverių metų persikėlė į to paties rajono Juodiškių aštuonmetę mokyklą, kur iki 1975 m., iki išėjimo į pensiją, dėstė tik lietuvių kalbą.

1957 m. sugrįžęs iš tremties V. Alekna beveik 20 metų neturėjo pastovesnės gyvenimo vietos, buvo priverstas net dvylika kartų keisti savo gyvenamą būstą, todėl, išėjęs į pensiją, 1976 m. nusipirko sodybą Širvintų rajono Kantrimiškio kaime, kurioje paskui su šeima išgyveno 22 metus. O 1998 m. jis gavo vietą Vilniaus tremtinių globos namuose, kur įsikūrė kartu su žmona, nes sūnus ir dvi dukterys (jaunesnioji Sigutė gimusi Lietuvoje 1960 m.) jau buvo įsigiję specialybes, sukūrę šeimas ir gyveno savarankiškai.

Viktoras Alekna visą gyvenimą buvo aktyvus visuomenininkas. Apie ateitininkus jis sužinojo vos įstojęs į Raseinių gimnaziją, o į jų kuopos veiklą įsitraukė 1928 m. Pradėjęs mokytis Vytauto Didžiojo universitete, jis įstojo į studentų ateitininkų sąjungos „Vytauto" klubą. 1940 m. pradėjęs dirbti Alytaus gimnazijoje, jis buvo paskirtas moksleivių šaulių būrio vadu. Mokytojaudamas Raseiniuose savo veiklą susiejo su Lietuvos krikščionių demokratų partija; šiai partijai priklausė ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1993 m. 1991 m. buvo vienas iš Lietuvos žurnalistų draugijos steigėjų, tapo jos nariu. Nuo 1998 m. V. Alekna priklausė Lietuvos atsargos karininkų sąjungai, nuo 1999 m. - Lietuvos rašytojų sąjungai.

Nors būdamas labai visuomeniškas ir mėgstantis tą darbą, Viktoras Alekna jo nelaikė svarbiausiu savo gyvenimo kelyje. Nuo jaunų dienų jį labiau viliojo žurnalistinis ir literatūrinis darbas. 1930 m. pasirodė jo pirmoji publikacija - skautų laikraštėlyje „Budėk" buvo išspausdinta nedidelė penkiolikamečio parašyta žinutė. Netrukus V. Alekna pradėjo rašyti vaizdelius, apsakymėlius, kiek vėliau ir eilėraščius. Dar gimnazistu būdamas pradėjo bendradarbiauti žurnale „Karys" ir laikraštyje „Ūkininko patarėjas", vėliau, jau studijuodamas, pradėjo rašyti straipsnius į dienraštį „Rytas", žurnalus „Pavasaris", „Židinys", „Lietuvos mokykla". 1935-1940 m. jis paskelbė daugiau kaip 40 įvairaus turinio knygų recenzijų bei keletą literatūros kritikos straipsnių įvairiuose leidiniuose, daugiausia dienraštyje „XX amžius" ir žurnale „Naujoji Romuva", kurio redakcijoje 1935-1936 m. jis dirbo etatiniu darbuotoju. 1937-1938 m., atlikdamas karinę tarnybą, žurnale „Kariūnas" išspausdino eilėraščių ir apsakymų. Sugrįžęs iš tremties, nuo 1957 m. pradėjo rašyti straipsnius į Švenčionėlių rajono laikraštį „Naujas gyvenimas", respublikinį mokytojų laikraštį „Tarybinis mokytojas", dienraštį „Tiesa", savaitraštį „Literatūra ir menas", Širvintų rajono laikraštį „Lenino keliu", žurnalą „Kultūros barai", vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje - į Širvintų rajono laikraštį „Širvinta", laikraščius „Naujasis dienovidis" (vėliau „Dienovidis"), „XXI amžius", „Apžvalga", „Mokslo Lietuva", „Voruta", dienraštį „Lietuvos aidas", žurnalą „Varpai", kitus laikraščius ir žurnalus. Iš viso periodikoje išspausdino daugiau kaip 1300 įvairaus pobūdžio rašinių, kuriuos neretai pasirašinėdavo ir slapyvardžiais (jų turėjo apie 60). Tarp V. Aleknos publikacijų - apybraižos apie Vincą Kudirką, Juozą Krūminą, Praną Dovydaitį, Mykolą Krupavičių, Kazimierą Pakštą, Aleksandrą Stulginskį, Antaną Kniūkštą, Juozą Keliuotį, Antaną Miškinį, Antaną Dambrauską ir daugelį kitų, taip pat publicistiniai straipsniai apie dabartinę Lietuvos inteligentiją, lietuvių kalbos padėtį ir slypinčius pavojus, politiką, moralę, kitas šiandieninio gyvenimo aktualijas.

Bene daugiausia metų Viktoras Alekna paskyrė nevienareikšmiškai vertinamos Salomėjos Nėries kūrybos ir gyvenimo tyrinėjimams. Jis visai pagrįstai vadinamas šios poetės metraštininku. Kaip vėliau prisipažino pats V. Alekna, jam jaunystėje Salomėja Nėris nekėlė didesnio dėmesio, nors buvo perskaitęs visus jos poezijos rinkinius bei periodikoje spausdintus eilėraščius, vieną kitą posmelį išmokęs atmintinai. Tačiau 1947 m. Vorkutos lageryje gavęs prieš metus Lietuvoje išleistą Salomėjos Nėries „Poezijos" dvitomį, laisvesniu laiku jis pradėjo skaičiuoti poetės eilėraščių žodžius. Tą darbą tęsė, tiesa, su pertraukomis, ir sugrįžęs į Lietuvą. Tačiau sumanymą išleisti dažnumų žodyną pavyko įgyvendinti tik 1980 m. - tais metais pasirodė tęstinio mokslinio leidinio „Literatūra ir kalba" 16 tomas, kuriame buvo išspausdintas V. Aleknos parengtas „Salomėjos Nėries poezijos dažnumų žodynas". Dešimt dažniausių eilėraščiuose pavartotų žodžių yra širdis, būti, žemė, naktis, baltas, saulė, vėjas, akis, kelias, daina.

Rengdamas minėtą dažnumų žodyną, V. Alekna visą laiką rinko duomenis ir apie Salomėjos Nėries gyvenimą bei veiklą. Jis lankė jos pažįstamus, draugus, mokinius, gimines, rinko medžiagą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose. Apie 1970 m., kai aš dirbau Lietuvos informacijos institute, V. Alekna neretai pas mane užeidavo, prašydamas padaryti iš bibliotekų pasiskolintuose leidiniuose išspausdintų S. Nėries eilėraščių ar su ja susijusių kokių nors tekstų ar dokumentų kopijas (tais laikais jos paprastai buvo daromos elektrografiniais dauginimo aparatais, kurių keletas buvo instituto spaustuvėje, o Lietuvoje mažai kas teturėjo). Aš niekada neatsisakydavau, stengiausi jam padėti, nors kai kurie spaustuvės vadovai įtariai tikrindavo mano užsakymus. Surinktus duomenis V. Alekna pirmiausiai panaudojo „Vagos" leidyklos pasiūlymu rengdamas naują pilnesnį Salomėjos Nėries „Raštų" tritomį, kiekvieno tomo pabaigoje pateikdamas plačius paaiškinimus ir komentarus, stengdamasis kiek įmanoma eilėraščius bei poetės lyrinius išgyvenimus susieti su biografijos faktais, konkrečiais gyvenimo įvykiais. Šis S. Nėries kūrybos rinkinys išėjo 1984 m., minint poetės 80-ąsias gimimo metines (S. Nėries tritomį V. Alekna man padovanojo 1985 m. su autografu „Mielam Bičiuliui Vytautui Urbonui su dėkingumu. Viktoras Alekna").

1988 m. Viktoras Alekna baigė rengti kitą, bene reikšmingiausią, nepaprastai daug darbo ir jėgų pareikalavusį veikalą - „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį", kuriam panaudojo daugelio metų Lietuvos bei užsienio periodinėje ir neperiodinėje spaudoje skelbtas su poete susijusias publikacijas įvairiomis kalbomis, Lietuvos archyvuose ir didžiųjų bibliotekų fonduose aptiktus dokumentus. Metraštyje kalendorine seka pateikti tikri poetės gyvenimo įvykiai, kūrybos raida, jos gerbėjų ir garbintojų jausmų apraiškos, amžininkų, draugų ir jos kūrybos vertintojų pareikštos mintys, straipsnių ir laiškų citatos. Dėl tuo metu prasidėjusio Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir iškilusių ekonominių sunkumų leidinio spausdinimas užsitęsė: pirmoji „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio" knyga pasirodė tik 1995 m., antroji - 1997 m. O 1996 m. išėjo Viktoro Aleknos parašyta poetės biografinė apybraiža „Salomėja", kurią jis, remdamasis S. Nėries dienoraščiais, jos artimųjų ir pažįstamų prisiminimais, rašė taip pat gana ilgai - nuo 1977 iki 1992 m. (knygos turinį sudaro keturios dalys: 1. Jaunystės sapnas, 2. Anksti rytą, 3. Laisvės vasara ir 4. Karas! Karas!). Peržiūrėjęs visus prieinamus šaltinius ir surinkęs gausybę įvairiausių duomenų, V. Alekna geriau negu bet kuris kitas tyrinėtojas susipažino su Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos vingiais, klystkeliais.

Tuo laikotarpiu viena po kitos pasirodė ir kitokios tematikos Viktoro Aleknos knygos. 1996 m. išėjo monografija „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis", 1997 m. - eilėraščių, parašytų 1935-1995 m., rinkinys „Pilkų dienų žingsneliai". 1999 m. skaitytojams buvo pateiktas gana didelės apimties V. Aleknos dokumentinis veikalas „Ūžė žalia giria" - pasakojimai apie sovietinės valdžios prievartą ir Širvintų rajono apylinkių partizanų kovas 1940-1953 m., 2000 m. - vienos šeimos pasaka „Ąžuolas": iš tikrųjų tai autoriaus gimtinės istorija nuo 1854 m. iki 2000 m. su įspūdingais liudijimais apie Lietuvos žmonių gyvenimą reikšmingų visuomeninių pokyčių metais. Autorius ir save kildina iš ąžuolo šaknų, Aleknų dinastijos, kuri prasidėjo beveik prieš pusantro šimtmečio ir dabar dar gyvuoja, ąžuolais puošdama Lietuvos žemę. 2002 m. pasirodė net trys Viktoro Aleknos knygos: eilėraščių rinkinys „Saulėlydis", tremtyje praleistų 12 metų atsiminimų, apmąstymų rinktinė „Oi, ta Vorkuta" ir Nepriklausomoje Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete 1926-1940 m. veikusio studentų ateitininkų sąjungos klubo istorija „Vytauto klubas", kurioje pateiktos ir jo narių biografijos.

2005 m. sulaukęs garbingo 90-mečio, Viktoras Alekna parengė ir 2006 m. išleido nemažos apimties straipsnių rinkinį „Akimirkos" - kaip literatūros tyrinėtojo, rašytojo, žurnalisto, publicisto, pedagogo kūrybinę ataskaitą už 2005-uosius metus. Šioje knygoje pateikti autoriaus straipsniai ir kiti rašiniai, spausdinti 2005 m. įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose. Rašinių turinys labai įvairus: nuo lietuvių kalbos reikalų, istorijos vingių iki pokalbių literatūrinėmis temomis; yra ir keletas eilėraščių bei autobiografinių duomenų, prisimintos svarbiausios gyvenimo sukaktys. 2008 m. pasirodė ir antroji V. Aleknos publicistinių rašinių knyga „Akimirkos 2", tiesa, parengta ir išleista jau ne paties autoriaus (jis mirė tų metų pradžioje), bet jo žmonos Leoncijos Aleknienės, talkinant vaikams, vaikaičiams ir jų šeimoms, jų pastangomis ir lėšomis. Knygoje sudėti Viktoro Aleknos rašiniai, paskelbti 2006 m. įvairiuose periodiniuose leidiniuose, taip pat niekur nespausdinta kronikinė apybraiža „Mano gyvenimo sukaktys 2006", du jo parašyti, bet neišspausdinti rašiniai bei du eilėraščiai (visų rašinių bendra apimtis gana įspūdinga - 222 puslapiai). Daugiausia straipsnių skirta einamojo momento visuomenės ir politikos aktualijoms, kultūros, moralės, lietuvių kalbos ugdymo temoms.

Beje, per visą savo gyvenimą V. Alekna nesiskyrė ir su grožine kūryba. Eilėraščius pradėjęs rašyti Raseinių gimnazijos suole, jis juos teberašė bei spausdino ir paskutiniaisiais gyvenimo metais. 2007 m. išėjo jau trečioji jo poezijos knyga - eilėraščių rinkinys „Beržų šešėlyje". Jau po mirties, 2009 m. pasirodė paskutinė V. Aleknos parašyta knyga „Raseinių gimnazija (1919-1949)" - Raseinių gimnazijos, kurioje jis mokėsi 1926-1933 m., istorija.

2002 m. už knygą „Vytauto klubas", ankstesnių metų kūrybą ir publikacijas periodinėje spaudoje Viktorui Aleknai įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta Stasio Lozoraičio žurnalistinė premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą", o 2006 m. už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Kai 2007 m. birželio 30 d. mes, keli buvę Viktoro Aleknos moksladraugiai, susirinkome pas jį Vilniaus tremtinių globos namuose paminėti Vilniaus universiteto baigimo 40-mečio, V. Alekna, kuriam tada jau ėjo 93 metai, buvo kaip visuomet žvalus, iškalbus, pilnas naujų minčių ir, rodos, neišsenkančios energijos. Jis mielai pasakojo apie savo darbus, prisiminė tolimus jaunystės metus, studentiško gyvenimo dienas, aptarė pastaraisiais metais paskelbtas publikacijas, šiek tiek atskleidė ateities planus (susitikimo proga jis man padovanojo savo naujausią knygą „Akimirkos" su autografu „Mielam Bičiuliui Vytui Urbonui su draugišku žvilgsniu Viktoras Alekna. 2007 06 30"). Gaila, kad jam nepavyko visko įgyvendinti, nes lygiai po pusmečio, 2008 m. sausio 30 d., jis mirė.