2019 m. liepos 19 d., Penktadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Mama, nešu Tau Lietuvą – nuo svarbiausiojo mūsų Palangos suoliuko

2019-05-27
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

Myliu, nes gerbiu kiekvieną, kas padėjo ir padeda gyventi, ir skatina prasmingo Gyvenimo kūrybai. Iki šios dienos. Dabar. Šiandien. Rytoj. Šiemet. Ir kitąmet. Gal... dar kažkiek, bent iki anūkų vestuvių.
Prie šnekiosios Dubysos su unikaliai darbščių kregždučių snapelių sumūrytais lizdais miniatiūriniuose klifuose, įkrantėse, kur „prie Groblės" su kaimynų Balčikonytėmis upėje mokėmės plaukti... Čekiškė širdyje tebežydi nemaria Pirmąja gėle.
Priekauniuose puikiai jautėme ir patriotiškąją, ir „kombinatoriškąją", ir artojiškai darbščią, nevienadienę, taupią, nors ir atšiaurioje santvarkoje, bet įžvalgią Lietuvos gyventojo širdį, ir tikrąją „Kraujo grupę".
Palanga dulkėtų vieškelių mano vaikystės Čekiškėje išnirdavo kaip spalvingas, sunkiai pasiekiamas „Pagerintas rojus", į kurį Mamutė vis žadėjo vežtis, kai „čiut-čiut daugiau, Geduk, sutaupysiu pinigų".
Šiame - Palangos krašte, kuriame mudviejų su Vlada, buvusia Kiškyte - jau 34 metai, aš labai praturtėjau. Čia - ne tik žvejų jūra. Jūros patarėjai ir pritarėjai - mes visi. Todėl čia - ir Poezijos gimtavietės. Va, ne tik į mano širdį įskridęs, „Minčių vėduoklę" pažadinęs eilėraštis, kurio autorė - kretingiškė Mama, Mokytoja, Poetė Bronė Liniauskienė (1923-2017):
Naktis užlūžta skaudžiai ant ribos,
naktis ne mano, - volungės raibos,
ne mano jau ir žodis, nors ir mano tartas,
ir žemės, ir dangaus, ir net asiūklio vardas -
ne mano, - jie seniai jau praeity.
Ir tie - negimę, būsiantys, kiti -
taip pat ne mano, jie dar bus ateis,
ir nežinau, ką gins jie, ką nuteis?
Akistaton su kuo mane suves?
Man gaila ne savęs, visai jau ne savęs,
man gaila tų žmonių, daiktų ir valandų,
kur jau savęs neberandu,
nes kaip, nes kaip jie be manęs gyvens,
jei žody ir lange, jei žemėj, ant vandens,
netgi tarp medžio žydinčios šakos
manęs jau neberas, nors kantriai dar ieškos?
... O be manęs ir be tavęs pasaulis bus skurdus
ir vakaras taip skaudžiai skaudžiai atsidus...
(„Man gaila ne savęs", Kretingos „Švyturys", 1987-02-07)
Aš asmeniškai būsimiems - jau 2020-iesiems metams esu įpareigojęs save išleisti nors nedidukę, jausmingesnę eilėraščių mažiams knygutę - „Mama, pavasaris ir jūra". Reikia, kad... nesudaiktėtume.
„Turtingiausias yra tas žmogus, kurio džiaugsmams reikia mažiausiai pinigų, o veidmainis - kuris rodo dantis, bet širdis nesišypso", - sutaria ryškieji žmonijos mąstytojai.
„Visokių yr, visokių reikia", - atsvarai ataidi kita sentencija.
Egzistencinę kiekvieno žmogaus adaptaciją ir gyvenimo kokybę lemia, visų pirma, proto lankstumas, išmintis ir darbštumas „su kokybės ženklu", nemeluojant sau ir nesibaidant nei nuodėmių, nei klaidų: argi Aistra - nuodėmė? Aistra ir Mirtis karaliauja žmonių „Gyvenimo ringe", tačiau nebūtina niūrintis, kalbant apie nesančius šalia: jie yra, yra, yra - vaikų minčių ekranuose šypsosi, kalba MAMOS aiškiau, negu angliškuose televizoriuose.
Mano geranoriškoji Krikšto mama - Marija Griškevičiūtė (Kuzmickienė), iš tremties Sibire grįžusi ir dirbusi prie konvejerio dabar vėl Bažnyčia atgimusioje Kauno radijo gamykloje („Radijozavode"), P. Višinskio gatvėje Nr. 93A kitąkart poliūdniai uždainuodavo:
„Tu linksmutė buvai
Ir linksmai dainavai,
O dabar verkdama - 
Man sudiev pasakei..."
Tai buvo nepaprastai poetiškos sielos natūra, mano Krikšto mama, mane Kauno klinikose lankiusi 1976 metų kovą ir kaskart linkėjusi: „Tik laikykis, Gedai, įsikibęs šeimos, namų. Puikią žmoną turi. Nekvailiok, neįsibaliavokit su draugais, nei komandiruotėse Vilniuj, nei jūsų Kelmėj, kur iš funikulieriaus gali malūnsparnį „padaryti". Pikta linkinčių „pavydnikų" visur pilna. 
Laikas - linksmintis, laikas - surimtėti ir gerbti tai, kas gyvenime žmogaus kelią įprasmina vertybiškai.
Nors Vladas - mano brolis - turi ypač kaligrafišką rašyseną, dirbo aerogeodezinius žemėlapius, dėstė braižybą, buvo Kauno miesto jaunių bokso čempionu, sukaupė didelę knygų biblioteką, o padirbtais pasais ir diplomais rėmė Lietuvos miškų partizanus, kad šie galėtų legaliai prisiregistruoti Kaune, jis nejautė jokių šeimyninių pareigų. Prie baliavojimų, kol aš buvau Sibire, įpratino ir mano Nijolę. Jos kavalieriai užmokėdavo už balius ir nakvojimus jo bute.
Užtat tu, krikštasūni, neik savo savanaudžio melagio tėvo šunkeliais. Neleisk savo Likimo moteriai, - įdomu! - irgi... Vladislavai-Marijai! - verkti, kaip jus, su miela tavo ir brolių Kęstučio, Vytauto mama, mūsų Tania (Antanina) vadinama nuvirkdė gastrolierius „Kauno burmistras", Tuštybių karalius, mamos-Babunėlės perlepintas tavo tėvelis. Juk jam už paliktus tris berniukus net kunigas nedavė išrišimo.
Man nereikėjo Sibiro. Tavo tėvui reikėjo diržo. Labai pyko tėtis kalvis Kazimieras, buvęs savanoris ant „išsiponėjusio" sūnaus Vladuko, būtų kailį laiku iškaršęs, žmogum būtų patapęs, bet kur tau - mama, mūsų mylima Babunėlė Ona nuglosto, užglaisto, pagatava už savo „didįjį menininką" Vladuką po traukiniu gultis... Netikėjau, iš Sibirų grįžusi, kad brolis šitaip, atsiprašant, išpindės: baliai, baliai, draugų tuntai - „London-Berlin-Maskva-Paris".
Augink savyje valią, vyrišką valią, Geduti, nes sunkiausiai šioje Žemėje yra užauginamas pareigingas Gėris, o labiausiai skriaudžiamas tas, kuriam sekasi protingai, džiaugsmingai gyventi. Saugokis piktų pasalūnų. Daugybė - išnaudotojų. Netikrumo!
Ir mano vyras - Adolis Kuzmickas - ne pyragas. Prisiverkiau labiau negu lageryje. Mergininkas.
Malonumais vyrai dažniausiai ir prisiveisia nemalonumų, ir nužudo save, savigarbą. Tik gaila, kad jų nepagarba šeimai, nenoras kurti nuosavus „gandralizdžius", o ypač vengimas privalomais duonpinigiais remti savo vaikus moterims užkuria Pragarą žemėj.
Tu turi šimtaprocentinius šansus, mano vaike, gyventi laimingai, pasiturinčiai ir turiningai, tik neprarask saikingos galvos, o draugeliams, kurių visur ir visada pilna - kaip šieno, išmok pasakyt tvirtą „Ne". Laimę reikia ginti kantriai, savą karalienę - gerbti, kitaip ji subliūkšta kaip šventinis balionas ir telieka... „Sielvarto kaligrafija". Vienišo seno skurdžiaus žiūrėjimas į duris".
Po mudviejų išties turiningo pokalbio su Krikšto mama Marija Griškevičiūte Klinikose 1976 metų kovo pradžioje Kaune, po dviejų savaičių Kelmėje mus pasiekė telegrama, jog turtinga išmintimi moteris netikėtai užbaigė aistrų-tremčių-darbų sklidiną žemiškąją kelionę ir palaidota šalia tėvelių O. ir K. Griškevičių Kauno Eigulių kapinėse. Mano mamutės kapelis - sykiu su broliu Broniuku ir broliene Benedikta - Čekiškėje. 2015 metais padėjo ir du žinomi poetai - Vladas Vaitkevičius (Jono Aisčio premijos laureatas) ir Vaižganto muziejaus vedėjas, šaunus ukmergiškis Alfas Pakėnas.
Kūną gali palaidoti. Net sudeginti. Širdimi išsakytų žodžių, Išminties pamokų nepalaidosi. Tai - nemarusis Kosmosas, kuris padeda toliau gyviesiems eiti erškėčiuotais kryžtakiais.
Išeiti - sugrįžtant. Taip Krikšto Mama, su didžiuliu džiaugsmu kasmet vasarodavusi Palangoje, taip - šį Pasaulį dovanojusi iš nemeluotų jausmų mano ir dar dviejų brolių Mama - Antanina Ulendraitė-Griškevičienė, labai įsimylėjusi ne tik savo „meilių meilę - Vladielį", bet ir... vasariškąją Palangą. Čia ne sykį praleidom jos „stomatologines" atostogas, ir su tais įspūdžiais širdyje likę labai daug šviesaus ir malonaus. Spalvotus sapnus apsakydavom šaukėniškiams.
„Pavydžiu tiems, kas gyvena prie Baltijos jūros, žalumynuose, dieviškasis kraštas. Jei žodį „Line" ištesės, Geduk, jūs su Vladute ir vaikais čia, Palangoje, laimingai likusį amžių gyvensite. Va, žiūrėk, poliai, visas kalnas, ar tik ne toj vietoj stovės jūsų namas?" - įžvalgavo mama 1984 metų rugpjūtį, einant iš Sodų gatvės tiesiai link jūros pro būtent TĄ - dabartinį mūsų namą Saulėtekio take, kuriame, va, prabėgo 34 metai. O centre, kur stovėdavo Leninas, dabar yra fantastiškas moksleivijos istorinis suolelis.
„Mama, Palangoje yra ... VISKAS. Visa Lietuva. Jos spalvos. Medžiai. Žmonės ir jų mados. Tautos istorija. Birutės ir Kęstučiai. Jūra. Čia - ilgaamžiškumą garantuojantis oras. Čia gera mūs vaikams ir anūkams. Mes tęsiam Gyvybės siūlą, gerosios mūsų mamos". 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-27 20:58
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media