Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: „JAU ESI DOC.“
Virgilijus Juodakis
Virgilijus Juodakis
Po doc. S.Makausko nuo 1975 iki 1984 metų Žurnalistikos katedros vedėju buvo doc. Viktoras Liubomiras Žeimantas. Tai buvo žmogus, kuris mokėjo skaityti valdiškus popierius ir netingėjo su pieštuku rankoje paskaičiuoti, ką tie popieriai reiškia išvertus juos į paprastą, kiekvienam suprantamą kalbą. Visų pirma tie valdiški popieriai reglamentavo, kad Universiteto dėstytojas pusę darbo dienos privalo skirti darbui su studentais, o kitą pusę - savarankiškam moksliniam darbui pagal pasirinktą ir patvirtintą temą. Laikas šiam savarankiškam moksliniam darbui buvo matuojamas pusmečiais, metais, kelias metais, žiūrint kiek sudėtinga ir svari tema. Tas terminas turėjo būti patvirtintas katedroje, dekanate ir dar aukščiau. Jam pasibaigus, dėstytojas ant stalo privalėjo padėti sutartą mokslinį produktą. Tai galėjo būti ir atskiras tyrimas, ir mokslinė publikacija, ir disertacija ir t.t.
Pirmosios dienos pusės reglamentas reguliavo, kiek laiko dėstytojas gali skirti vieno studento egzaminui, kiek minučių privalo skirti konsultacijai, seminarui, kontrolinio darbo skaitymui, paskaitoms, diplominio darbo vadovavimui, „kiek minučių kainuoja" gamybinės praktikos įvertinimui ir t. t. Tai štai, kiek nutuokiu, tokiu pedagoginio darbo apskaitos blusinėjimu niekas iki doc. V. L. Žeimanto nebuvo rimtai užsiėmęs. O kai šitas katedros vedėjas tuo užsiėmė ir suvedė visus galus su visais galais, padaugino tas minutes iš studentų skaičiaus stacionare bei neakivaizdiniame skyriuje, prie pavasario sesijų pridėjo rudens sesijas, gavosi, kad katedroje dirba per mažai žmonių. Gavosi, kad yra pakankamai rezervų katedrai plėsti. Yra nemažai nesunaudojamų valandų. Todėl galima priimti naujų darbuotojų, plėsti veiklos lauką. Taip ir buvo padaryta. Netgi buvo įkurtas naujas katedros padalinys - laboratorija masinės komunikacijos priemonių problemoms tirti.
Prie viso to prisidėjo dar žinia, kad tik Lietuvoje ir dar kažkuriame Sovietų Sąjungos universitete tėra Žurnalistikos katedros. Visur kitur - Žurnalistikos fakultetai. Visa tai kartu lėmė, kad V.L.Žeimantas suskato vietoje katedros Vilniaus universitete įkurti Žurnalistikos fakultetą.
Fakultete privalo būti bent vienas profesorius. Tokio katedra neturėjo. Bet V.L.Žeimantui pasisekė susitarti su kalbininku prof. Juozu Pikčilingiu, kuris žurnalistams dėstė itin reikalingą lietuvių kalbos stilistikos kursą, kad įkūrus fakultetą, šis pereis į jį dirbti. Fakultete turėjo būti dvi katedros - spaudos darbuotojų ir audio/video specialistų ruošimo padalinys. Vargais negalais pasisekė gauti kad ir ne naujos, bet dar tinkamos šiokios tokios technikos radijo ir televizijos kabinetams. Du technikos inžinieriai sutiko būti antraeilininkais ir ją suderinti bei prižiūrėti, kad studentai galėtų čia praktikuotis. Perspektyvoje šmėžavo viltis išaugti iki viso universiteto radijo ir televizijos stoties. Spaudos studentams jau buvo leidžiamas mokomasis laikraštis.
Bet atsirado netikėtų trikdžių šiems gražiems sumanymams. Atsirado, kas nepatingėjo įkyriai lankytis mūsų „Baltuosiuose rūmuose" ir įrodė, kad fakulteto nereikia, nors Universiteto rektoratas jau buvo sutikęs, kad V.L.Žeimanto pastangos yra vertos dėmesio ir paramos. Bet suveikė nelemtoji telefoninė teisė. Ir fakulteto idėja buvo palaidota.
Vienok gyvenimas reikalavo plėtros, reikalavo tobulinti žurnalistų ruošimo procesą ir po kurio laiko buvo įkurtas Žurnalistikos institutas Bibliotekininkystės fakulteto rėmuose. Šiandien jis yra vienas iš septynių šakinių padalinių Komunikacijos fakulteto sudėtyje. Nežinau ir nesiimu vertinti geriau tai ar blogiau negu buvo V.L.Žeimanto sumanymas. Tik žinau, kad žlugus fakulteto sumanymui, idėjos autorius pasitraukė iš pedagoginės veiklos ir grįžo prie žurnalistinės praktikos įvairiuose leidiniuose. Tiksliai įvardyti, kodėl pasitraukė, jis ir šiandien vengia. Klausiamas tik numykia kažką neaiškaus, mosteli ranka ir nutyla. Manau, nuoskauda dar neišgaravo.
Bet iki tol jis suskubo gerokai supurtyti Žurnalistikos katedros kasdienį gyvenimą. Tie vėjai ir mane įsuko. Katedros vedėjas visus darbuotojus aktyviai ragino dalyvauti mokslinėse konferencijose, skatino imtis didesnių mokslinių darbų, tirti ką nors dar nečiupinėto. Nuolat švietė žalias šviesoforas kelionėms į mokslines konferencijas žurnalistine tematika visoje Sovietų Sąjungoje. Daug kur ir man teko pabuvoti. Visur skleidžiau savo mintis, jog fotožurnalistika yra platus ir įdomus tyrimų laukas, kad tai ne vien fotografijos, bet kartu ir jas lydintys tekstai, kad šiam klausimui mažai kas skiria dėmesio ne tik pas mus, bet ir Europoje. Ir netgi toliau už jos. Įrodinėjau, kad fotografija tėra statybinė medžiaga fotožurnalistikai. Ir kad jai tirti reikalingi visai kiti postulatai bei sąvokos negu įprastinei fotografijai. Kildavo turiningų diskusijų. Palaipsniui radosi bendraminčių Maskvos, Tbilisio, Leningrado, Kijevo, Rostovo prie Dono universitetuose. Smagu buvo jausti, kad jau ne vienas esu. Mezgėsi naujos pažintys su žurnalistikos teorija besidominčiais, ryškėjo netgi nauji bendri tyrimo laukai. Pavyzdžiui, buvome sutarę bendrai tirti fotožurnalistikos dalykus jaunimui skirtoje spaudoje Lietuvoje, Rusijoje ir Vokietijoje (Leipcigo universitetas).
Dalyvauti tokiose konferencijose man buvo nesunku, nes kiekvieną kartą lengvai galėjau paruošti pranešimus ir tezes vis kuriuo nors kitu fotožurnalistikos aspektu. Tai kiek ploto leidinys skiria fotožurnalistikai, tai kurią tematiką akcentuoja, kokius žanrus eksploatuoja, autorystės dalykus ir t.t. Kaskart vis tai būdavo nauja mintis ar tyrimo duomenys, naujas požiūris į naują dalyką.
Kas be ko, tokiose konferencijose ne vien debatams laikas buvo skiriamas. Buvo ir laisvalaikio.
Sakykime, Čeliabinsko universitetas konferenciją apgyvendino ne mieste, bet stovykloje viduryje miškų ant vaizdingo ežero kranto. Čia visų atvykėlių dėmesį patraukė visame miške iškasinėtos metro pločio ir metro gylio duobės. Kas tai, klausėme. Ogi brangakmenių ieškotojų darbo pėdsakai, atsakė mums šeimininkai. Kaipgi galima buvo po tokios žinios nelipti į tas duobes ir nebandyti nagais pagremžti kiek žemės tų duobių šonuose? O gal barkšt ir iškris koks spalvotas akmenėlis į delną. Ne iš gobšumo, o smagaus suvenyro dėlei. Lipau ir aš, bet nieko nelaimėjau. O gaila...
Kijevo universitetas. Po mokslinių debatų, žinia, atsipūsti dera. Tai viešbučio kambaryje disputus pratęsėme. Čia pirmą kartą sužinojau ir ragavau dar šiltus, ką tik iš skerdyklos atneštus šviežius, nei sūdytus, nei rūkytus lašinius su kažkokiomis žolėmis vietoje svogūnlaiškių. Neįprasta, bet nuryti galima.
Rostove prie Dono vietoje lašinių ant stalo buvo padėtas didžiulis banginio mėsos gabalas. Sakė, kad virtas, bet vis vien buvo kietas ir sausas. Ir visai neskanus, nors ir egzotiškas patiekalas. Bet svečiui nevalia purkštauti...
Kai Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultete susirinkome į rytinį konferencijos posėdį... Dauguma dalyvių prieš jį apsilankėme tualete. Užėjau ir aš. Tualeto vestibiulis čia erdvus, lubos aukštos, nes pastatas senovinis, dar iš caro laikų. Staiga mane apspito keletas vyrų ir bandė mane pametėti aukštyn. Nepajėgė, nes mano svoris nemažas. Vyručiai, krizenau, juk aš čia niekuo dėtas, aš net ne partijos narys. Niekis, girdėjau atsaką, betgi tu iš Vilniaus. O juk tai pabaigos pradžia. Arba pradžia pabaigos.
Tokia buvo kai kurių konferencijos dalyvių reakcija į vakar vakare televizijos ekrane matytą transliaciją, kai mūsiškis A.M.Brazauskas iš garbingos tribūnos pareiškė, kad Lietuvos kompartija atsiskiria nuo sąjunginės priklausomybės.
Koridoriuose ar posėdžių metu už tualeto ribų niekas nieko panašaus man nekalbėjo. Ir, žinoma, oran mėtyti nesitaikė... Lyg niekur nieko nenutiko...
Taip besisukant vieną gražią dieną mūsų Žurnalistikos katedros vedėjas doc. V.L Žeimantas man staiga pareiškė - na štai, prirašei ir konferencijose prikalbėjai pakankamai. Tu - jau docentas. Visko pakako. Popieriai jau sutvarkyti. Žinia buvo tikrai netikėta. Rašiau ir savo fotožurnalistikos teorijos mintis vysčiau ne dėl docento vardo, o kaip jauną medelį auginau ir formavau. Pats sau aiškinausi ar aš teisus, aiškinausi kiek teisus. O be to: viršininkas liepia parašyti - parašau, siūlo pavažiuoti - važiuoju. Taip kad turiu pilną teisę sakyti, kad ne aš, o V.L.Žeimantas iš manęs padarė docentą. Štai taip.
Turiu pasakyti, kad tuo laikotarpiu gaudavau nemažai kvietimų iš užsienio dalyvauti mokslinėse konferencijose fotografijos istorijos klausimais. Deja, nuvykti nei karto negalėjau dėl labai paprastos priežasties. Dalykas tas, kad tie kvietimai mane pasiekdavo labai pavėlavę. Gavęs skaitau - kviečiame, už savaitės bus... Bet prieš tris savaites reikia pranešti apie sutikimą dalyvauti, atsiųsti tezes anglų kalba, susimokėti iš anksto tiek tai dolerių, užsisakyti viešbutį... O tų dolerių - šnipštas. Laiko - dar mažiau...
Na, o gavus docento vardą, lyg ir priklausė atšvęsti. Tuo labiau, kad buvo įprasta bendradarbių gimtadienius nors kukliai pažymėti, kavos puodelį pakilnoti, kokį kamštelį iš kaklelio truktelėti.
Betgi docento vardas gaunamas tik kartą per gyvenimą. Todėl, mano galva, tą dalyką derėjo kaip nors kitaip atžymėti. Ir sugalvojau, ir padariau kiek kitaip. Štai kas man netikėtai šovė galvelėn.
Aš žemaitis. Tad paprašiau mamos sočiai prisukti žemaitiško kastinio. Beje, toli gražu ne kiekviena gaspadinė geba jį susukti. Mat jis gaminamas iš kelias dienas paraugintos grietinės, šildant ją. Per mažai pašildysi - sviestas susisuks. Per daug - skysta pliūrė gausis. Prie kastinio paduodamos karštos bulvės „su munduru".
Be kastinio, mama iš rudens turėjo obuolių sūrio, dabar paslėgė dar žemaitiškus grybų ir bulvių sūrius, pagamino dubenį šmontalo, šventinio šiupinio, kanapinės druskos.
Prie saldžių pyragaičių atvežiau aviečių sulčių, svarainių sulčių, serbentų ir obuolių sulčių. Be to - įvairių kompotų. Žodžiu - viskas iš žemaitiškos virtuvės ir iš mano sodo. Kava ir ta buvo ne pirktinė, o mamos iš ąžuolo gilių pasigaminta.
Kolegos ragavo, valgė, gyrė, teiravosi kaip kai kas pagaminama. Ilgokai niekas nė neįtarė, kad ilgai laukę, taip ir nesulauks jokio alkoholio. O kai nesulaukė, labai supyko - kaip tai, balius be alkoholio? Pasipiktino netgi visiškos blaivininkės moterys. Vieni juokėsi, kiti visai rimtai siūlė man dantis išbarškinti. Rimtai nesantaikai kilti sutrukdė kažkieno mesta išganinga mintis. Girdi, tebūnie kaip solenizanto sumanyta. Tiek to. Pajuokavo ir gana. Bet kadangi jis kaltas, štai sumetame po kelis rublaičius ir tegul jis skubiai drožia artimiausion parduotuvėn ir atneša kelis kamštelius. Kiek ir ko va čia gausis.
Bet šišas iš mano galvos dar buvo neišsikraustęs. Pasiėmęs sumestus rubliukus, aš... nudrožiau tiesiai namo... Sau sakiau, kad rytoj išdalinsiu sumestus pinigėlius.
Rytojaus dieną darbe nepasirodžiau. Mat, pamažėle supratau, kad, ko gero, iš tikro negerai pasielgiau. Bet, po paraliais, šventė taigi mano, o ne jūsų. Kaip noriu, taip ir švenčiu. Jūs, nors ir kolegos, nors ir bičiuliai bendradarbiai, bet tik svečiai prie mano žemaitiškų vaišių stalo. Kai jūs gausite docentūrą, galėsite elgtis kaip tinkami.
Nuo to laiko iki grabo lentos turiu teisę prieš pavardę rašyti doc. Ir šventes švęsti kaip noriu. Kad ir tradicijų nesilaikydamas.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Juozas
2014-12-22 11:17
Pritariu Viktoro nuomonei.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Viktoras
2014-12-20 10:47
Apie buvusią Žurnalistikos katedrą reikėtų kolektyvinę knygą išleisti. Autorių atsirastų daug.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Oooo
2014-12-17 09:03
Docentui - Valioooo
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Birutė
2014-12-16 09:19
Buvo įdomu.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (4)