2024 m. gruodžio 10 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Kolektyvinė gynyba

2014-11-17
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

 Kolektyvinė gynyba

 

Šeštus metus ramiai dirbau „Moksleivio" redakcijoje, kai vieną gražią dieną sulaukiau Universiteto Žurnalistikos katedros vedėjo doc. S. Makausko skambučio. Jis buvo ir entuziastingas filatelistas. Prieš kurį laiką buvau užprašęs jį paruošti mano žurnalui populiarų pasakojimą jaunimui apie filatelijos naudą ir įdomybes. Pamaniau, kad, kad straipsnis jau gatavas ir paskirtą valandą nuskubėjau katedron į susitikimą jį pasiimti. Bet, pasirodė, ne tam buvau kviečiamas...

Kaip laikausi, pradėjo manęs klausinėti. Kaip sekasi rinkti žinias apie Lietuvos fotografijos praeitį. Ar daug žinių randu, ką įdomesnio esu aptikęs. Ar naudojuosi jo patarta diskretine sistema...

Netrukus docentas kalbą pasuko visai kita linkme. Katedra išimama iš Filologijos fakulteto sudėties ir perduodama  Istorijos fakulteto žinion. Čia ji galgi net labiau tinka būti prirašyta, nes žurnalistika kartu yra ir kasdienės istorijos metraštininkas. Numatoma katedrą plėsti.  „Peradresavimo" proga naujajame fakultete katedra gauna didesnes ir patogesnes patalpas. Tame tarpe numatytos ir patalpos mokomajai fotolaboratorijai. Ar negalėčiau dabar pat kartu su juo nueiti ir apžiūrėti jas? Čia pat. Istorikų kiemelyje. Žinoma, atsakiau, galiu.

Apžiūrėjome. Patalpos, mano galva, buvo visai tinkamos. Trys kambariai su sandėliuku vienoje krūvoje ir tik vienas langas. Ir tas  su metalinėmis grotomis apsaugai. Elektra yra, vanduo yra. Jam nutekėti kanalas yra. Ko daugiau reikia? Šaunu, sakau. Tinka. Va tik remonto daugokai reikės, nes ir prišnerkšta, prigriozdinta, visos sienos į sienas nepanašios... tik vienas kambarys šiokias tokias grindis turi...

Staiga S, Makauskas tarė - tai imkis ir sutvarkyk kaip reikia. Universitete yra ir ūkio skyrius ir rimta remontininkų brigada. Tik reikia žinoti, ką ir kur padaryti, pamūryti, pakloti, nudažyti. Dar neaišku? Aiškinu - katedros kolektyvas siūlo tau ateiti dirbti dėstytoju. Kolektyvas labai šaunus, visi tave žino. Tai Jonas Bulota, Viktoras Liubomiras Žeimantas... Tiesa, pinigo gausi mažiau negu redakcijoje, bet kai apginsi disertaciją, alga ženklai padidės. Be to, esi dirbęs televizijoje ir žinai radiją. Bandome verstis valandininkus kviesdami, bet su jais sekasi sunkiai. Laiką gaišta, o atlygio - smulkmė. Tik dideli entuziastai sutinka. Taigi, kol laboratorija bus remontuojama ir pradės funkcionuoti, stacionarui ir neakivaizdininkams apie televiziją ir radiją reikės ką nors papasakoti. Laikinai. Kol rasime, kas panorės ateiti tas disciplinas dėstyti pilnu krūviu. O kol kas tu pabūsi vienas trijuose asmenyse. Barbė tridarbė. O ta Barbė ėmė ir sutiko. 

Šis mano susitikimas su doc, S. Makausku nutiko 1970 metais. Šitaip ilgam užkliuvau Vilniaus Universitete. Toks yra mano atsakymas į kartais užduodamą klausimą, o kaipgi aš čia atsiradau? 

Kartais sakau - pažįstami padėjo. Ir tai tiesa. Kartais sakau - taip jau nutiko. Ir tai tiesa. Kartais sakau, ir tai, tikriausiai, yra tikroji tiesa - padėjo lietuviai, kurie vietoje lietsargio virš galvos laikė partinius bilietus. Vis tik, juk buvau ir tremtinys, ir politinis kalinys... Ir tai tiesa. O dar yra posakis: „Tinkamu laiku tinkamoje vietoje". Ir tai tiesa.

1970 metai buvo savotiški jubiliejiniai metai. Mat 1570 jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją, kuri 1579 metais karaliaus Stepono Batoro raštu ir 1570 popiežiaus Grigaliaus XIII bule buvo paskelbta Universitetu. Kiek painu, tiesa? Bet mūsų istorikai vieningai sutarė - Vilniaus universitetas buvo įkurtas 1579. Taigi čia dirbti atėjau iki garbingo jubiliejaus likus devyneriems. Buvo įdomu ir smalsu žvalgytis, kaip Universitas Vilnensis ruošėsi sutikti savo 400-metį.

Visų pirma tai buvo arši istorijos mokslo vyrų kova su Maskva. Ji niekaip nenorėjo sutikti, kad Universitas Vilnensis yra senesnis universitetas nei Maskvos, Leningrado ar kokio Tambovo.  Nesolidu.

O mūsiškiai nenorėjo, tiesiog negalėjo sutikti, kad seniausias Tarybų Sąjungos universitetas esąs Karaliaučiaus universitetas Kaliningrado mieste.

Jonų bažnyčioje triūsė restauratoriai, Petras Repšys susirietęs palubėje tapė freskas, filologas Albinas Kantra rūpinosi visais rūmais nuo pamatų iki stogų, studentas istorikas Alfredas Bumblauskas pro senuosius foliantus bandė žvelgti į rytojų, profesūra į dienos šviesą tempė Lietuvos statuto rinkinius ir t.t.

Žurnalistikos katedroje man, kaip naujokui, taipogi buvo daug kas naujo ir įdomaus. Na, sakykime, kad ir egzaminų, diplomų gynimo procedūros. Kažkoks reglamentas lėmė, kad per dieną galima ginti ne daugiau nei penkis diplominius darbus. Ant Valstybinės egzaminų komisijos stalo, ypač kai diplominius gindavosi neakivaizdininkai, puikavosi keli pakeliai užsienietiškų cigarečių, kokių nė iš tolo negalėjai rasti kur nors pirkti. Ir komisijos nariai jas rūkė gynimo  metu, čia pat auditorijoje. Juoba, kad būdavo padėti ir keli buteliai ko nors nekalto atsigerti, idant liežuvis nepriliptų klausinėjant.  O kartais nedideliame mineralinio vandens buteliuke būdavo ir toli gražu ne mineralinis... Vietoje šposo, sakydavo. Užtat po gynimo gretimoje auditorijoje jau be slapukavimo laukdavo visai neblogai dengtas „sumestinis" stalas. Kartą, pamenu, baltoje dėžutėje aptikau ir paragavau kažką nematytą. Skonis buvo pasakiškas. Tiesiog dieviškas. Mandagiai siūliau ragauti ir greta stovėjusioms dviems diplomantėms. Bet jos tik linkčiojo ir vis plėtė savo akis. Taip ir neparagavo. Nes neliko. Buvo nedaug. Aš vienas sužiaumojau jų dovanėlę visiems. Tokia buvo mano pažintis su saldainiais „Raffaello".

Kurį laiką buvo įsivyravusi mada tokio „pobūvio" metu dovanoti sau ir komisijos nariams po taurę šampanui su išgraviruota dedikacija. Netrukus ir stacionaras to paties ėmėsi. Kolekcija sparčiai didėjo. Kiekviena vis kitokia, vis kiti metai... Stiklas, pasirodo, mažiau patvarus nei prisiminimai. Taurės jau senai išsivaikščiojo, išsibarstė, sudužo, o štai atmintyje iki šiol išliko ryškus tada mane labai nustebinęs vaizdelis - dovanodamas egzaminų komisijos nariams tokias taures, ant auditorinio suolo staiga stryktelėjo diplomantas Stasys Povilaitis ir pripildė jas savo solo a capella.

Ne mažiau kartą mane nustebino ir katedros įkūrėjas, pirmasis žurnalistikos katedros vedėjas Jonas Karosas. Tuo metu jis redagavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas" ir kartu skaitė paskaitas studentams, tad neretai lankėsi katedroje. Išgirdęs, kad domiuosi Lietuvos fotografijos istorija, užsakė parašyti ką nors jo žurnalui apie Vilniaus fotografą Janą Bulhaką, kurį pats pažinojo. Parašiau kaip įvaliojau. Padaviau. Paruošiau kelias jo darbų reprodukcijas. Bet taip ir nesulaukiau, kad mano rašinys būtų atspausdintas. Tik po kurio laiko, kai vėl J.Karosas pasidomėjo mano paieškomis, aš pasiguodžiau jam, kad mūsų senojoje fotografijoje sunkiai sekasi  rasti lietuviškų pavardžių. Vis rusai, lenkai, žydai, vokiečiai. O juk aš medžioju lietuviškus pradus. Sakai - lietuviškus pradus, atkartojo J. Karosas. Gražu ir gerai. Gerai darai. Teisingai darai. Žinai ką - užeik į mano žurnalo buhalteriją ir pasiimk honorarą už savo straipsnį. Sakai medžioji... O juk J. Bulhakas nebuvo lietuvis... Užėjau. Gavau honorarą už nespausdintą straipsnį. Bet taip ir nesužinojau ar mano rašinys buvo netikęs, ar fotografo tautybė buvo ne ta. Daugiau gyvenime niekada taip nenutiko, kad gaučiau atlygį už nepaskelbtą darbą.

Dar įsiminė tokia lyg ir smulkmena. Tada Universitete nebuvo mados algas pervesti į banką ar taupomosios knygelės sąskaitą. Tam tikromis dienomis, pagal grafiką, fakultetų darbuotojai stovėdavome eilėje prie kasos langelio. Kai ji ateidavo ir taikėsi stoti į eilės galą, pasigirsdavo mandagūs pasiūlymai - draugė Mira, prašom be eilės, bus greičiau, juk namuose daug rūpesčių turite. Ir draugė Mira, dėl mandagumo kiek paprieštaravusi, pasukdavo tiesiai prie langelio... Po 1974 metų sausio staiga kažkas lyg nutrūko. Nebesigirdėjo daugiau mandagaus pasiūlymo „draugė Mira, prašom...". Ir draugė Mira Bordonaitė paklusniai stovėdavo eilėje kartu su  visais. Taigi... Nedideliame lašelyje neretai atsispindi didelis pasaulis...

Buvo tokia tvarka, kad kiekvieną rudenį studentus veždavo į kolūkius talkinti derliaus nuėmimo darbuose. Studentus - visam mėnesiui. Juos kaipo prievaizdai lydėdavo dėstytojai. Po dvi savaites. Atėjo laikas ir man, naujokui, bildėti į bulviakasį. Turėjau pakeisti doc. Bronių Raguotį... Dievulėliau, ką pamačiau nutapnojęs į bulvių lauką kažkuriame kolūkyje. Mano buvęs dėstytojas, dabar geltonsnapio kolega, įspūdingos retorikos ir elgesio intelektualas klūpėjo visas purvinas išartų bulvių vagoje ir kaip kurmis žarstė kairėn dešinėn lipnius žemės grumstus ieškodamas bulvių gumbų. Kitaip, žalčiokai, nedirba, paaiškino jis man. Rėkti nemoku. O juk reikia pririnkti tiek, kad apsimokėtume už nakvynę ir maitinimą. Kai pats renku, susisarmatija.

Neilgai trukus ir aš pats klūpėjau vagoje. Bet aktyviai galvojau ir ieškojau, kaip sugėdinti tuos tinginėlius, kokius galima būtų rasti motyvus, kad pažadinus jų savigarbą „užsidirbti bent duonos plutai". Ir visokiais pažadais maitinau, ir pigaus vyno butelį gale lauko dėjau, ir ryte pusryčius mergaitėms į lovas nešiau. Panašūs žaidimėliai padėjo persilaužti. Ir jau pridarytas skolas išlyginom, ir po du rubliu kišenėn įsidėjom.

Bulvės bulvėmis, morkos morkomis, o iš kolūkinės talkos grįžus reikėjo imtis paskaitų praktikos. Tokios nė krislelio neturėjau. Laboratorijos įrengimo darbai dar buvo nebaigti, tad liko tik imtis televizijos ir radijo. Puoliau bibliotekon. Lietuviškai - nieko, rusiškai - tik šiokie tokie trupinėliai. Savaitė vos vienai valandai ką pasakoti galėjo duoti. Puoliau pas žurnalistus, kurie iki manęs buvo sutikę laikinai valandininkais katedrai patalkinti. Skersai ir išilgai po televizijos ir radijo kabinetus landžiojau. Bet nieko nepešiau. Niekas jokių užrašų neturėjo, jokių konspektų nebuvo užsivedę. Kažkaip apie mano „grybavimus" nugirdo Česlovas Juršėnas. Ir pasiūlė - imk, va, „dlia služebnogo poljzovanija" (tarnybiniam naudojimui) atsiųstus konspektus apie televiziją pasaulyje. Jie man nereikalingi. O tau gal pravers, juk rusiškai skaitai? Kur čia nepravers. Juose buvo aprašyta daugybė įdomybių iš užsienio televizijų praktikos. Konkursai, viktorinos, loterijos, intelektualūs žaidimai, atkurta dokumentika, televizinės dramaturgijos gudrybės, optinės ir laiko apgaulės. Na, sakyčiau, labai panašu į Arūno Valinsko repertuarą. Man tai buvo tikras išsigelbėjimas. Labai taupiai viena akimi skaičiau kas parašyta, ir čia pat ekspromtu verčiau, šį bei tą pasakodamas ir perpindamas iš savo pažinties su televizijos studija. Man regis, gaudavosi kažkokia fantazija apie galimybes tolimoje ateityje. Paskaitas apie radiją numuilindavau. Studentai nepyko, nesiskundė. Bet kai dabar bandau prisiminti tas savo paskaitas, nė kiek neperdėdamas sakau, kad iš gėdos ima ausys kaisti. Pilna to žodžio prasme aš kažką sapaliojau, o juk auditorijoje sėdėjo ne vienas jau radijuje arba televizijoje jėgas bandantis studentas. Ypač, kai tekdavo užimti (būtent užimti, o ne mokyti, ne ką protingo dėstyti) sesijon suvažiavusius neakivaizdinio skyriaus studentus.

Laimei, kaip buvo žadėta, neilgai trukus buvo rasti ir pakviesti dirbti etatiniais ar valandiniais dėstytojais televizijos bei radijo entuziastai, tokie kaip Skirmantas Valiulis, Virginija Krivickienė, Rimantas Pleikys. Aš likau vien su laboratorijos rūpesčiais. O čia man susidoroti iš peties padėjo iš prigimties entuziastingas organizatorius doc. Viktoras Liubomiras Žeimantas.

Bet atopūčiui laiko nebuvo. Jonas Bulota nutarė, kad laikas susirasti mokslinį vadovą kandidatiniam darbui rašyti. Taigi, vieną gražią dieną jis nusivedė mane Istorijos Institutan pas akademiką Juozą Jurginį. Fotografijos istorija, ir dar Lietuvos? Įdomu, susidomėjo akademikas. Tema labai reikalinga. Betgi, sako, jis šioje sferoje nieko neišmanąs. Niekuo padėti negalės. Būti darbo moksliniu vadovu? Vadovas, kuris nieko temoje neišmano? Nieko nebus. Na, jeigu taip labai reikia, tai įsirašykite mano pavardę. Bet nieko doro iš to nesitikėkite. O tema, pakartojo akademikas, tikrai įdomi ir reikalinga. O svarbiausia - niekieno nečiupinėta.

Tokį  apturėjau vizitą pas J. Jurginį. J. Bulota ragino vis vien įsirašyti akademiko pavardę į vadovus. Atsarga, sakė, gėdos nedaro. O kam to reikia, pagalvojau, jeigu jis pats lyg ir pataria nekreipti į tai dėmesio.  Rezultate - disertaciją parašiau be jokio mokslinio vadovo. Kaip disertacijos konstruojamos, mokiausi Universiteto bibliotekos skaitykloje. Čia kairėje, vos įėjus, ant vieno stalo nuolat buvo krūva jau parašytų ir eilės gintis laukiančių disertacijų. Neskaičiau jų, bet vartaliodamas ieškojau, kas bendro jų struktūroje. Kuo pradedamos ir kuo baigiamos. Žinoma, domino ir apimtis, kuri buvo kuo įvairiausia. Kaip fenomenas įsiminė matematiko Vytauto Statulevičiaus daktarinė disertacija. Ji buvo vos šešiolikos puslapių. O tekstas - vientisa manipuliacija su  kažkokia matematine formule, kuri prasidėjo pirmame ir baigėsi paskutiniame puslapyje. Nieko joje, žinoma, nesupratau, bet pajutau kažkokį didelį malonumą, kad yra žmonių, kurie sugeba tokiuose dalykuose susigaudyti. Regis, mane šildė mintis, kad ir aš, ko gero, galiu būti vienintelis savo temoje susigaudantis.

Disertaciją gyniausi 1973 metais. Kaip ir dera, buvo paskirta data ir oponentas darbui įvertinti. Taip jau nutiko, kad oponentu buvo paskirtas... kultūrinės sferos žinovas akademikas Juozas Jurginis. Pagal „zokoną" oponentas darbo recenziją privalėjo skelbti gynimo metu, kad disertantas ekspromtu atsakinėtų į kritines pastabas ir parodytų savo išmanymą ginamame dalyke. Tokio reikalavimo šaknys buvo Stepono Batoro raštuose. Bet niekas šios taisyklės dabar nesilaikė ir disertantai oponentų atsiliepimus raštu gaudavo gerokai prieš gynimą, kad galėtų tinkamai pasiruošti moksliniam disputui.

Gavau ir aš. Akademikas J. Jurginis, visumoje teigiamai įvertino darbą. Akcentavo pirmapradį temos naujumą ir reikalingumą lipdant bendrą Lietuvos kultūrinio gyvenimo praeities paveikslą. Sutiko, kad teigiamas bruožas esąs ir pastangos akcentuoti lietuviškų pavardžių paieškas reiškinio raidoje. Bet išreiškė apgailestavimą, kad disertantas nepastebėjęs, jog fotografija yra suvaidinusi ir neigiamų vaidmenų. Pavyzdžiui, pražiūrėjo, kad sukilėlių vadą kapitoną Zigmantą Sierakauską carinės Rusijos žandarai suėmė atpažinę pagal turimą portretinę nuotrauką.

Perskaitęs recenzijoje tokį priekaištą, aš nesumojau, ką ir kaip derėtų čia atsakyti. Bet man patalkino S. Makauskas ir V.L. Žeimantas. Jie „išblusinėjo" priekaištą ir patarė, kaip reikėtų gintis.

Gynimo metu niekam neužkliuvo, kad darbas be mokslinio vadovo. Visų pirma išpyliau šventą tiradą „Gerbiamasai Mokslo tarybos pirmininke, Gerbiamieji Mokslo tarybos nariai", ir toliau nuoširdžiai padėkojau už galimybę ginti šį savo darbą. Taipogi, sakiau, nuoširdžiai dėkoju Gerbiamam oponentui akademikui J. Jurginiui už visumoje teigiamą recenziją, bet laikau būtina savo pereiga atsakyti į pareikštas kritines pastabas. Viena jų liečia Z. Sierakausko suėmimą 1848 metais Rusijos ir Austrijos pasienyje įtarus, kad jis taikosi pabėgti į užsienį. Gerbiamas oponentas teigia, kad Z. Sierakauskas buvo atpažintas pagal žandarų turimas jo portretines nuotraukas. Drįstu paprieštarauti. Dalykas tas, kad 1848 metais dar nebuvo lengvai padauginamos fotografijos. Todėl tokių negalėjo turėti kišenėse carinės Rusijos žandarai. Tuo metu buvo žinoma tik dagerotipija, kuri neturėjo galimybės būti padauginta. Žandarai galėjo turėti nebent tiražuotą grafinį pieštą portretą. O tai nėra fotografija.

Beje, antrą kartą Z. Sierakauskas buvo suimtas 1863 metais sužeistas per mūšį Biržų krašte. Bet ir čia fotografijos neprireikė, nors tokia jau buvo plačiai praktikuojama.

Ir antras dalykas, sakiau, - mano paieškų objektas yra lietuviška fotografija, o ne rusiška. Jeigu išeičiau už pasirinktos temos ribų, tektų nukeliauti per visą Europą ir net iki užjūrio Amerikos, nes po dagerotipijos atrastoji lengvai tiražuojama tikroji fotografija žaibiškai plito po visą pasaulį.

Išdrožiau visa tai ir nutilau kaip kiškis ausis suglaudęs. Bet Gerbiamas oponentas neužpyko. Ir kitiems Tarybos nariams patiko toks drąsus „mokslinis ginčas". Po gynimo priėjęs akademikas paspaudė man ranką ir pagyrė už drąsą. Aš savo ruožtu po gynimo paspaudžiau rankas dėkodamas S. Makauskui ir V.L .Žeimantui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-12-20 11:13
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Atsiu

2014-12-06 11:14

Perskaiciau, lauksiu daugiau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tai gal knygele, ka

2014-12-06 11:12

Jeigu Juodakis isleitu prisiminimu knygele, noreciau jos tikrai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media