Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: politika ir medicina
Virgilijus Juodakis
Virgilijus Juodakis
Politika ir medicina
Sakoma, kad viskas turi pradžią ir pabaigą. Netiesa. Laikas neturi nei pradžios nei pabaigos. Bet žmogaus gyvenime viskas turi pradžią. Ir pabaigą. Ypač entuziazmo ir atoslūgio bangos. Mano entuziazmas eksperimentuoti su savo sukurta fotožurnalistikos teorija palaipsniui blėso artėjant laikui, kai turėjau išeiti „į užtarnautą poilsį". Pavargau. Pavargau vaikščioti ubagaudamas paramos naujiem sumanymams plėtoti. Atėjo laikas visą naują patirtį kaip nors krūvon sudėti. Deja, žurnalistikos katedroje tada nebuvo mados skatinti dėstytojus sudėti savo patirtį ir žinias į ką nors panašaus į kokį nors vadovėlį. Taip be savo turtingų pedagoginių palikimų pradžioje į pensiją, o vėliau ir toliau iškeliavo docentai Jonas Karosas, Stasys Makauskas, Jonas Bulota, į užtarnautą poilsį išėjo doc. Viktoras Liubomiras Žeimantas, Bronius Raguotis, Vilius Užtupas. Atėjo laikas ir aš pasitraukiau iš universiteto. Išėjau taip ir nesulaukęs jokio paraginimo sudėti ką žinau ir patyriau į atskirą knygutę. Na, aš - tiek to, bet kokią patirtį ir žinių bagažą be pėdsako išsinešė prieš mane išėję... Pedagogine ir specialybės rengimo prasme šiandien turime tikrą juodąją skylę iš to laikotarpio, kai jie dirbo.
Kas link manųjų godų, tai esu dėkingas knygų leidėjui Viliui Užtupui, kuris grynai savo iniciatyva ėmėsi sudaryti ir po kurio laiko sėkmingai išleido dvi „Žurnalisto žinyno" knygas (1992 ir 1996). Čia turėjau garbės išsakyti dalį savo naujienų. Ačiū jam. Bet kodėl tokios leidybinės misijos ėmėsi V.Užtupas, o ne Žurnalistikos katedra, ne jos vietoje pradėjęs funkcionuoti Žurnalistikos institutas?. V.Užtupo „Žurnalisto žinynuose" radosi vietos daugeliui autorių išsakyti savo mintis apie žurnalistiką.
Retkarčiais man kildavo mintis paruošti rimtą knygą iš savo, fotožurnalistikos, srities, betgi buvau jauniausias „iš senių", todėl nedrįsau rodyti naujos iniciatyvos katedros darbuotojų tarpe. Tuo labiau, kad daugybė kasdienių pasikeitimų šuoliais varė gyvenimą pirmyn. Tai ir politiniai 1990 metų dalykai, ir ekonominiai, o labiausiai techninės naujovės spaudos ir fotografijos baruose.
...Daugiatūkstantinis mitingas Vingio parke. Bauginantis karinio malūnsparnio riaumojimas virš minios, šiukšlinų popiergalių lietus iš jo... Tautinės vėliavos Katedros aikštėje ir žaižaruojantis entuziazmas minios akyse per deputatų palydas Maskvon... Baltijos kelias... Mama dar vaikščiojo. Su ja atėjome prie Katedros varpinės. Bet čia vietos tremtinių grandinėje neaptikome, o stumdytis grūstyje neturėjome jokio noro. Tad palengvėle pasukome aplink Mokslų Akademijos biblioteką ir paupio gatve - link Žaliojo tilto. Netoli jo ištisinėje žmonių grandinėje aptikome properšą ir įsitaisėme joje. Stovime, kairėje rankoje laikau mamos ranką. Ji šitiek vargo per gyvenimo bruką mane vesdama pirmyn... Dešinėje rankoje - kažkokio vyriškio ranka... Kai nešiojamieji radijo aparatėliai pradėjo garsinti renginio organizatorių komandas kas kur vyksta ir ką dera mums, Baltijos kelio dalyviams daryti, nuo Kalvarijos gatvės pusės pasirodė lengvas sportinis lėktuvas ir iš dangaus pasipylė gėlių lietus. Kažkas jas ten glėbiais mėtė šust... šust... Atėjo momentas, kai visi Baltijos kelio dalyviai buvome paprašyti susiimti rankomis, kad sudarytume ištisinę savo valios grandinę. Mama tvirčiau spustelėjo mano ranką. Aš atsakiau tuo pačiu. O mano kaimyne iš dešinės paleido manąją, išsitraukė nosinę ir kad ims pūsti į ją tai, ką ubagas žemėn meta, o turtuolio kišenėn dedasi... Ilgai pūtė. Kol lėktuvas nutolo. Kol tas lemtingas euforijos momentas per savo kulminaciją persirito. Iki šiandien negaliu to pamiršti. Tai ar aš buvau pilnateisis Baltijos kelio dalyvis? Gal reikėjo išstumti tą snarglių iš gyvų žmonių grandinės ir čiupti tolimesnio dalyvio ranką? To, deja, nepadariau. Kai šiandien kas nors ne visai gero nutinka visuomeniniame gyvenime, aš visada prisimenu tą garsiai nosį pučiantį prršplep, prršplep. Ir ties manimi nutrūkusią rankų girliandą. Tyčia jis tai padarė, ar netyčia? Daug kas ne visai gero tyčia ar gavosi mūsų naujame gyvenime...
... Sode laikiau bites. Puikiausiai nusimaniau, ko verta stipri bičių šeimyna, kuo ji skiriasi nuo silpnos. Kuo gausesnė, tuo ji stipresnė. Būtent stipresnioji ilgiau išliek gyvybinga. Silpnesnioji sunyksta. Taigi kartą tomis neramiomis dienomis visi buvome sukviesti į visuotiną susirinkimą. Daug įvairių klausimų buvo numatyta aptarti. Keistokas buvo tas susirinkimas. Čia ir administracija turėjo ką pasakyti, ir profsąjunga savus rūpesčius bandė reguliuoti, o dar ir partinė organizacija turėjo savų dalykų. Tame tarpe ir liustracijos klausimas buvo aptariamas. Vienas susirinkimo dalyvis labai aktyviai ir nuoširdžiai susirinkusius kolegas ragino nesivaržyti ir kuo skubiausiai eiti kur reikia ir susitvarkyti savas tos liustracijos problemas, jeigu tokių esama. Labai aktyviai ragino. Tiek aktyviai, kad per suolus nuvilnijo šnibždesys ar tik ne jam pačiam to labai reikia.
Kaip sakiau, sode laikiau bites. Net tris šeimas turėjau. O kai užėjo kalba apie Brazausko ir Burokevičiaus partijas, apie jų takoskyras, man staiga kilo mintis savo dalyvavimu prisidėti prie stipriosios bičių šeimos sveikatos. Vėl kilo šurmulys, tik sklido jis netoli manęs aplinkui - Virgi, ką darai ar pablūdai, juk tu ir tremtinys, ir politinis kalinys, negi nesuvoki, kad tai ta pati partija, tik pavadinimas kitas? O man šišas užėjo ir nepaleido. Ta pati? Betgi pasikeitė. Kartu su Sąjūdžiu eina. Pagaliau įdomu pasidarė - priims ar nepriims? O jeigu priims, galgi atsiprašys už tai, ką su manimi pirmtakai padarė? Ir dar įdomiau - ar iš viso įmanoma vienoje klasėje sėdėti su skriaudikais? Neturėtų priimti į savo gretas. Lyg ir visiškai netinka... Bet priėmė, kai čia pat parašęs padaviau pareiškimą - noriu į Brazausko partiją įstoti. Tiesa, paklausė - o kodėl nori ? Atsakiau, jog noriu, kad Brazausko avilyje būtų kuo daugiau bičių. Kad Burokevičius pasijustų silpname avilyje besąs. Priimkite.
Po kelių dienų apie tai paskelbė VU studentų laikraštis. Ten taipogi aiškinau apie bites. Vos ne iš pirmos dienos pristojo prie manęs ir prašė kituose fakultetuose lankytis ir aiškinti savo sprendimą, labai jau netikėtas ir gražus esąs aiškinimas apie partiją per bičių avilį. Na, ne - tam aš neturėjau jokio noro, niekur nesutikau kojos kelti. Ir jokio nario mokesčio nė karto nesumokėjau. Pagal šitą punktą aš tikriausiai esu pašalintas kaip tranas iš avilio. Nežinau. Iki šiol niekas man nieko apie tai nepranešė. O gal tebesu sąrašuose? Vargu, nes nuo to laiko jau prabėgo penkiolika metų.
Aš visiškai neįsivaizdavau, kaip galėtų atrodyti tas atsiprašymas, kurio tikėjausi. Gal koks raštelis, gal koks žodelis. Juk pakaktų paprasto mandagumo. Tikėjausi, bet nieko nesulaukiau. Mirtina tyla. Nors ne visai.
Kartą po papasakojimo studentų laikraštyje, mokomojoje fotolaboratorijoje mane susirado man visiškai nepažįstama jauna moteriškaitė. Įėjo ir paklausė, ar aš tas Juodakis? Atitariau, jog taip, aš tas pats. Nieko netarusi ji prisėdo ir... pardėjo kūkčioti, o netrukus ir visai pravirko nieko nepaaiškinusi. Žinia, ją ėmiau raminti, pasiūliau šalto vandens stiklinę... Pagaliau iš lėto prakalbo - ji esanti buvusioji Konservatorijos komjaunimo sekretorė 1957 metais, kai mane KGB areštavo pagal dėstytojos Saros Ginaitės skundą. Žodis po žodžio išsikalbėjome ir aš ją ilgai įtikinėjau, kad ne jos kaltė ten buvo... Taigi ir savigraužos nereikia.
...Vyriausias sūnus Donatas dirbo kompiuterininku R.Ozolo įsteigtame ir vadovaujamame laikraštyje „Atgimimas". Tą dieną, kai prie Spaudos rūmų riaumojo Maskvos tankai, jis susisiekė su manimi telefonu ir paprašė būti namuose vakare ir laukti jo. Galbūt, sakė, kai ko prireiks. Ir prireikė. Apie vidurnaktį atvažiavo krovininiu autobusiuku ir, paprašęs, kad nieko neklausinėčiau, sunešė į mano rūsį daugiau nei dešimt įvairaus dydžio kartoninių dėžių. Autobusiukas mikliai dingo, o tada Donatas paaiškino man, jog tose dėžėse yra pilnas komplektas laikraščiui leisti reikalingos kompiuterinės aparatūros. Iš „Atgimimo" redakcijos. Jeigu prireiktų, čia pat rūsyje jis tą aparatūrą sukomunikuos ir galėtų būti pogrindinės redakcijos technikinis centras. Bet neprireikė. Po dienos kitos jis vėlgi nakties metu tas dėžes išvežė atgal į „Atgimimo" patalpas.
Apie šią jo slaptą operaciją niekam iki šiol nesu nei pasakojęs, nei pasigyręs. Taip reikėjo, toks buvo laikas. Nors su R.Ozolu nuo seno buvau pažįstamas ir po to ne kartą vienur kitur buvome susitikę, garbusis Romualdas taip ir iškeliavo Anapilin nesužinojęs, kas ir kur bandė gelbėti jo redakcijos techninę įrangą...
...Atgimusios Lietuvos mokymo sferoje formavosi naujos bakalauro ir magistro lygio programos. Atsirado kompiuteriai ir internetas, masiškai plito mobilieji telefonai, keitėsi spaudos leidinių veidas ir turinys. Kaip naujose sąlygose keisis fotožurnaliskos dalykai? Keisis, ar liks kokie buvę?. O gal fotožurnalistikos dalykų galima būtų mokyti per televizijos ekraną? Fotoreporterių gildijos ir jos Pameistrių cecho inovacijos parodė, kad nėra jokio reikalo naujienas mesti į šiukšlių dėžę. Tik reikia pripažinti, kad šalia fotografijos egzistuoja ir fotožurnalistika. Pripažinti ir mokytis. Ne fotografijos, bet fotožurnalistikos. Fotografuojantiems dera išmokti rašyti, o rašantiems dera išmoksti fotografuoti. Ne kokiai parodai, ne pasipuikavimui fotomenininko vardu, o spaudos poreikių dėlei. Aiškumo dėlei čia galima pasitelkti palyginimus. Kad ir tokį - tarkime, jog turime įvairių formų ir dydžių molinių puodynių rinkinį. Kiek besikeistų valdžių santvarkos ar kitokios politikos, į tas pačias puodynes galima pilti tai pieną, tai alų, tai girą, tai sulą ar netgi kruopas, grūdus. Puodynės - formos dalykai, kas į jas supilta - turinio dalykai. Kvaila daužyti puodynes, bet galima ir netgi tenka savo ar ne savo noru į žanrų formas pilti vis kitokį turinį. Pagal reikalą. Pagal spaudos leidinio fotožurnalistinę koncepciją.
***************
O dar sodininkystės reikalai, skyrybos, statybos sode, tėvų palikimo atgavimo rūpesčiai, naujos šeimos lipdymas, mamos laidotuvės, gaisras sode... Pavargau. Pavargo ir galvelė ir rankelės. Nelauktai netikėtai atėjo laikas susipažinti su medicina.
Kartą sode pajutau, kad krūtinę suveržė kietas geležinis lankas. Žmonelei sakau - eime namo, kažkas negerai, paskambink, užrašyk eilėn ir ryte palydėk mane pas šeimos gydytoją. Taip ir buvo padaryta.
Nerami naktis buvo. Kažkokią graužatis įsigavo. Nei iš šio nei iš to prisiminiau tiesiog chamiškus užrašus, kuriuos buvau matęs Karoliniškių kapinėse. Nejaugi nėra jokios tvarkos, kuri neleistų tokių užrašų antkapiuose iškalti? O užrašai buvo tokie: „Zmarl pšez doktoruv", „Atleisk, sūnau, kad tavo širdį patikėjau daktarų rankoms". Siaubas ir tiek. Šventai tikėjau ir tikiu, kad nėra nei vieno gydytojo, kuris nenorėtų, kad jo triūsas duotų teigiamą rezultatą. Bet, vis tik, nesąžiningų pasitaiko. Pamenu, kartą toli iki Atgimimo, docentas Jonas Bulota man tarė - gal nori, braukiame į restoraną „Sparnai" link aerouosto? Ten jo pažįstamas gydytojas kažkokia proga kviečia būrelį bičiulių „prie kavos puodelio". Jam vienam nuobodu, jam reikia kompanijos.
Nuvykome, ne vien kavutę sriūbčiojom. O kai prireikė atsiskaityti, solenizantas pasimetęs graibstė savo balto chalato kišenes ir spjaudėsi - po velnių, o ten tuščia. Kodėl visur tuščia? Taip negali būti. Pasirodo - gali būti. Ne ta diena pasitaikė. Visiškai lėsa. Tada pirmą kartą pagalvojau kas link sklindančių kalbų - ar jis nors žino kitomis dienomis kiek kurioje kišenėje ir nuo ko... Juk vis vien dirba vienodai stengdamasis. Visiškai nežino kas nuo ko ir kiek. Tiesiai į rankas, sako, neima. Per seselę perduoda. O į kurią kišenę ir kiek ši įdeda? Liesą dieną ir konfūzai nutinka.
Pagraibę savo kišenėse, surinkome kiek reikėjo ir susimokėjome už kviestinius pietus.
Na, bet ne apie tai noriu čia papasakoti. Taigi, kai ryte atėjau sužinoti, koks čia geležinis lankas veržia man krūtinę, pirmą kartą tikrai pajutau ir supratau, kas yra rūpestinga šeimos gydytoja. O, kaip daktarė Vida Suzanovičienė šoko mane matuoti, tyrinėti, klausinėti, matavo spaudimą, skaičiavo pulsą ir vis kažkur skambino net dviem telefonais. Jos padėjėja, bendrosios praktikos slaugytoja seselė Jolita Mazurkevič skubiai siurbė kraują tyrimams, lakdino jį kažkur skubiai analizei. Po pusvalandžio atsidūriau Raudonojo Kryžiaus ligoninės kažkuriame skyriuje ir čia iš rankų į rankas buvau perduotas skyriaus vedėjos daktarės Zitos Butkienės ir gydytojos Irenos Šebekienės žinion. Niekas nekreipė dėmesio į mano aiškinimus, kad jaučiu, jog dar ne paskutinioji, visai neblogai jaučiuosi ir negirdėjo prašymo leisti namo parsigauti nors šlepečių pasiimti.
Čia vėl prasidėjo tyrimas po tyrimo, procedūra po procedūros, vienokius vaistus kasdien keitė kitokie, kol įsitikino, kad vietos pajėgomis man niekuo negali padėti. Todėl vieną gražią dieną nulakdino mane į Santariškes. Čia vėl matavo, tyrinėjo, darė ekspress analizes, kišo gerklėn iki pat skrandžio kažkokius zondus, per juos link širdies siuntė kažkokių srovių impulsus, kol panaikino kažkokią aritmiją. Po to vėl grąžino į Raudonąjį Kryžių. Bet po kelių dienų vėl atsidūriau Santariškėse. Kardiologiniame skyriuje.
Čia patekau skyriaus kuratoriaus gydytojo Albino Karužos žinion. O iš jo rankų netrukus mane perėmė gerokai už mane jaunesnis kardiochirurgas Giedrius Davydavičius ir apie vidurnaktį pasiguldė ant operacinio stalo. Paklausė, ar norėčiau kai ką matyti operacijos metu. Žinoma, atsakiau, betgi narkozė...nemiegosiu?. Jokios narkozės, atsakė, nebus. Tik vietinė anestezija?, paklausiau. Ir tos nebus, išgirdau atsaką. Dabar nauja technologija. Per dešinės kojos kraujagysles į pačią širdį su zondu galime nukeliauti, pakeliui viską apžiūrinėdami.
Virš manęs palubėje kabojo nemažas monitoriaus ekranas. Jame mačiau kaip tarsi sliekas dirvoje kairėn-dešinėn kraipėsi zondas ir pamažu keliavo pirmyn, kol aptiko vietą, kurioje kažkokie tirščiai buvo beveik visiškai užkimšę kelią kraujui tekėti link širdies. Sukiodamasis zondas praurbino skylę tuose purvuose. Tada jį ištraukė, ant jo galo pritvirtino plastmasinį vamzdelį, kurį zondas nustūmė iki praurbintos skylės kraujagyslėje, paliko jį ten ir grįžo per kairiąją koją atgal į operacinę. Štai ir viskas. Truko apie valandą.
Tai patyriau 2005 metų rudenį. Po kelių dienų gavau popierius ir iškeliavai namo. Taip jau nutiko, kad išeidamas iš ligoninės nesimačiau nei su gyd. A.Karužiu, nei su gyd. G.Davydavičiumi. Paprasčiausiai išėjau kaip iš eilinės įstaigos ar parduotuvės išeiname. Tuo labiau, kad nuo pat šios istorijos pradžios, nuolat prisimindamas solenizantą baltu chalatu restorane „Sparnai" ir ne kartą girdėtas kalbas, kad be pakišos nėra ko nė žengti artyn prie gydytojo, akylai stebėjau - kaip ir kas duoda kokį nors ženklą, kad „reikia patepti"?. Absoliučiai jokio ženklo nepastebėjau. Jokios užuominos. Tad ir išėjau kaip iš kokio sveikatos serviso. O už jį juk daug metų mokėjau mokestį pirmyn iki prireiks.
Išeiti išėjau, bet kartu išsinešiau kažkokį kartelį širdyje. Jaučiausi kažką ne taip padaręs. Kiek palengvėjo, kai visą glėbį rudeninių gėlių sode priskynęs nunešiau ir padovanojau šeimos gydytojai V. Suzanovičienei, seselei J. Mazurkevič, palatos gydytojoms Z. Butkienei ir I. Šebekienei. Ir paprašiau visose palatose po žiedelį kitą pamerkti. Kodėl, už ką? Ogi už tai, kad nuoširdžiai rūpinosi, laiku nubogino į Santariškes. O štai Santariškių kardiologinį skyrių taip ir neprisiruošiau apsilankyti. Nei šis nei tas, galvojau, vyrams gydytojams po laiko nešti puokšteles gėlių, o po kamštelį nešti nesolidu, negi jie kokie pijokai. Tikriausiai tik įžeidimas būtų. Taigi, taip ir likau lig šiolei su kaltės jausmu prieš juos. Atsiprašau, kad ir labai pavėluotai dabar atsiprašau ir didžiai dėkoju Santariškių kardiologams A. Karužiui ir G. Davydavičiui už miklų ir profesionalų darbą. Gerbiamieji mano gelbėtojai, jau dešimt metų sėkmingai gyvenu po jūsų triūso.
Vienok nutiko taip, kad po trijų metų vėl užsikimšo kraujagyslė, tik visai kitoje vietoje. Vėl atsidūriau Santariškėse, bet kitame kardiologiniame skyriuje. Čia palaton atėjęs garbaus amžiaus linksmų plaučių gydytojas Eugenijus Kosinskis pasisiūlė būti mūsų mentoriumi. Ir perspėjo, kad už savo darbą jis gauna algą, todėl, sakė, jeigu norite, kad darbas gerai sektųsi, jeigu nenorite susipykti su manimi, nedėkite į mano chalato kišenes jokių pinigų. Taip taręs, ištraukė iš chalato kišenės ir tarsi rudens lapų saują tiesiog tėškė gniūžtę banknotų ant stalo. Šitai neturi jokios įtakos. Pasiimkit, kas kiek kieno. Tėškė ir išėjo. Palatoje stojosi spengianti tyla.
Netrukus aš vėl atsidūriau ant chirurginio stalo. Vėl naktis po operacijos reabilitacijos palatoje, vėl žinia, kad rytoj galėsiu namolei drožti. Vėl klausimas - o kaip derėtų atsisveikinti, kam kaip padėkoti, kad nebūtų graužaties kaip po pirmo karto.
Sūnaus Aleksandro paprašiau atnešti rožių. Atnešė visai gražų glėbelį. Dėkojau ir po žiedelį dalinau ir seselėms, ir sanitarėms, ir pažįstamiems ir visai nematytiems žmonės su baltais chalatais koridoriuje, ir valgį iš virtuvės gabenančioms, ir rūbininkei išeidamas ir spaudos kioskininkei. Buvo smagu ir gera. Jokios graužaties. Jokios skolos. Sveikata vis tik yra toks dalykas, kad kažkiek papildomai jos gavus, nors kruopelytę gauto dėmesio norisi atiduoti atgal. Tai ne padangos keitimas autoservise, nors ir iš čia išeidami pasakome mandagų padėkos žodelį.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Janina
2015-05-05 07:43
Buvo įdomu.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
dainius
2015-04-26 09:43
Virgiljau, saugok savo širdį. Jos šiluma taip reikalinga Tavo gerbėjams.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Vytautas
2015-04-24 10:12
Sveikinu, Virgilijau.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (3)