Žurnalistas irgi žmogus

Virgilijus Juodakis

Oi  kas  sodai  do  sodeliai...

Tėtis prie savo namo Kretingoje augino nemažą sodą. Ir dabar dar pamenu skanią kriaušę netoli šulinio, geltonus agrastus... Nežinia kokiu būdu, kai mus 1941 metais išbogino tremtin, lenktas jo sodininkystės peilis iškeliavo kartu. Kai tėtį Naujojoje  Vilnioje atskyrė nuo šeimos, tas peilis liko pas mus. Kortkerose (Komijoje) pavasariais su „kiemo draugais" eidavau į pamiškę ir tas peilis buvo puikus instrumentas skusti nuo  jaunų pušaičių kamienų viršutinę žievę. Po ja rasdavosi naujai auganti jauna minkšta žievė. Mes  ją valgydavome. Kiekvienam - po vieną pušaitę. Po to vėl ratu. Tokia buvo mano pažintis su sodininkyste.

1981 metais, kai jau dirbau Žurnalistikos katedroje,  Vilniaus valdžia universitetui oficialiai išskyrė žemės sklypą už Žaliųjų ežerų Pagubės kaime naujam kolektyviniam sodui įkurti. Tai nutiko 1981 metais. Sodo įkūrimo reikalais rūpinosi prorektorius Pranas Eigminas, docentai Ignas Žeberskis ir Balys Gurklys. Sklypus sode burtų keliu išsidalino beveik 1000 narių. Vienas jų buvau ir aš. Sodas gavosi didžiulis. Vien elektros linijos priraizgė 15 km.

Fizikai, matematikai, teisininkai, ekonomistai, lituanistai, medikai. Docentai, profesoriai, lektoriai, mokslinių laboratorijų vedėjai, bibliotekininkai, istorikai, dekanai, prodekanai ir t.t. Tokia terpė natūraliai susiklostė sode. Įdomus ir turiningas pasaulis.

Ne virtuvė vertė šiuos garbingus žmones savaitgaliais kedenti velėną, ieškoti mėšlo ar durpių smėliukui patamsinti. Lietuvis, matomai, dar negali pamiršti iš kur kilę jo šaknys. Bet sėklą berti ar sodinuko šaknis tinkamai žemėn paguldyti toli gražu ne kiekvienas bemokėjo. Na, o kas link sodo augalų tręšimo, tai beveik visi buvo analfabetai. Keista buvo girdėti elementariausių klusimų. O buvo ir tokių, kurie nelietė žemės savo šešiuose aruos, bet užtat į kaimyno sklypą per visą žingsnį lindo, o viena miela moteriškaitė pusę kelio šalia savo sodo sukapstė ir topinambus pasisodino...

Tomis dienomis kažkaip užklydau į „Vakarinių naujienų" redakciją. Žiūriu - ant stalo guli ką tik iš spaustuvės atneštas naujas laikraščio numeris. O jame - visas puslapis patarimų ir pamokymų tiems, kas namuose augina šunelį ar katytę. Va, sakau vyriausiam redaktoriui Vytautui Žeimantui, kačių augintojams visą puslapį skiriate, o juk sodininkų mėgėjų ne mažiau yra. Vien mūsų universiteto sode arti tūkstančio. Kodėl sodininkams nieko neduodate? Mielai duotume, atsakė Žeimantas, bet neturime kas tokį puslapį ruoštų. Imkis ir daryk, paragino. O aš ėmiau ir sutikau. Taip prasidėjo dar vienas naujas mano užsiėmimų baras. Puslapį pavadinome „6 arai".  Buvo smagu sode iš artimesnių ir tolimesnių kaimynų girdėti kas kam rūpi, kas neaišku, ir po dienos kitos tas mėgėjiškos sodininkystės bei daržininkystės „problemas" narplioti „Vakarinių naujienų" puslapyje. Prisigraibiau populiarios literatūros lietuvių ir kaimynų kalbomis, prisifotografavau sode visokiausių gėlelių, medelių, uogelių, ir kitko kas sodui priklauso. Ir aiškinau smalsiems skaitytojams, kaip velėną patogiau draskyti, kaip iš piktžolių veiklios trąšos statinėje prisirauginti, kaip pomidorus genėti, kokių esama uogakrūmių ir vaismedžių veislių. „6 arai" greitai išpopuliarėjo. Todėl netrukus „Lietuvos rytas" pasiūlė - ateik pas mus. Žymiai geresnį atlygį pasiūlė. Ir sutikau. Pinigas paviliojo. Ir tiražas, kuris čia buvo kur kas didesnis, sklido po visą Lietuvą. „6 arai" čia gavo naują vardą ir tapo „Sodo lapu". Po kurio laiko dienraštis „Respublika" pasiūlė - pereik pas mus, mokėsime dvigubai nei „Lietrytyje" gauni. Nenuėjau. Kažkoks stabdis neleido.

Turiu pasakyti, kad mano širdyje grūmėsi du dalykai. Iš vienos pusės buvo smagu gauti didesnę kapeiką, iš kitos pusės jaučiausi didžiai nusikaltęs prieš „Vakarines naujienas", kurios mane pagimdė ir gerokai paaugino, o aš ėmiau ir pabėgau į „Lietuvos rytą" riebesnio kąsnio paviliotas. Nesmagus tai jausmas. Ir dabar dar nesu to pamiršęs. Šiandien neretai pagalvoju, ar smagiai jaučiasi mūsų politikai šokinėdami iš vienos partijos į kitą.

Tuo metu Vilniaus universiteto Botanikos sodo Pomologijos skyriaus įkūrėjas, didelio entuziazmo selekcininkas, dr. Antanas Ryliškis subūrė nemažą būrelį selekcininkų mėgėjų. Čia ir aš atsidūriau. Jis Pomologijos skyriuje turėjo, tyrė, kryžmino 493 rūšis juodų, raudonų, auksuotųjų serbentų ir agrastų. O dar šaltalankiai, vynuogės, ir, žinoma, pasirodžiusi naujiena - svarainiai. A.Ryliškis kvietė mus degustuoti uogas, vertinti naujas veisles. Uogakrūmių selekcija apsuko galvą ir man. Nutariau apsistoti ties svarainiais.

Dalykas tas, kad sėklomis dauginami svarainiai neatkartoja motininio krūmo savybių (visi sėjinukai būna kiekvienas kitoks ir kaip taisyklė nukrypę į prastesnės kokybės pusę), o atlankomis ar žaliaisiais ūgliais dauginimui nepasiduoda. Tad kelią mums A.Ryliškis nurodė vienintelį - kryžminti ir iš gautų sėklų auginti hibridus turint vilties kad bent 1 iš 1000 pasirodys beturįs tris naujas reikalingas savybes - bus stambiavaisis, derlingas ir sėklos atkartos motininį augalą.

Ne didelis vargas buvo žiedus sukryžminti. Nesunku buvo ir pasirinkti stambiausią hibridinio svarainio obuoliuką, iš jo išimtas 100 sėklyčių stratifikuoti, sudaiginti, išpikuoti. Išauginti visą šimtą hibridinių sėjinukų. Tam pakako vieno kvadratinio metro žemės. Bet kai atėjo laikas sėjinukus pasodinti pastovion vieton, kad sulauktum hibridinio derliaus, kilo didžiulė problema - visi sode netelpa. Vietos yra tik ketvirtadaliui. O kur kitus dėti? Išmesti gaila -  gal jų tarpe kaip tik yra  tas vienintelis iš 1000. Dalį kaimynams ir tolimesniems pažįstamiems sodininkams išdalinau. Po metų kitų, kaip pradėjo derėti, vietoje padėkos prisiklausiau nemalonių priekaištų - ką tu čia man įkišai? Braškės uoga ir ta didesnė nei tavo hibridinis svarainis.

Nebuvo to 1 iš 1000 ir mano sode. Užtat buvo tikras vargas, kol iškasiau ir išroviau - šaknų sistema plačiai išsikerojusi, gilyn žemėn sulindusi, ir dar beveik guminė - nei kastuvas nei kirvis lengvai nenukerta. Tuo mano selekcinis azartas ir baigėsi.

 Bet pakeliui sužinojau kitą gudrybę, kuria galėjau pasigirti - „Aš turu, o tu neturu". Dalykas tas, kad, pasirodo, į svarainį lengvai galima įskiepyti kriaušes. Visas veisles. Gerai prigyja ir auga tik iki dviejų metrų. Tiesa, būtina prie greta įsmeigto kuolo pririšti, kad nenusvirtų ir nenulūžtų. Ir turi - viršuje kriaušės, o apačioje svarainiai. „Aš turu, o tu neturu".

Taipogi žemaūgės kriaušės gaunasi jas įskiepijus į aroniją (juodąjį šermukšnį). Tai irgi buvo įdomi naujiena. Bet ir jai reikia atramos. Po keturių metų kuolai tebestovėjo, o kriaušės jau buvo nugaišusios. Šitai irgi priklauso sferai „Aš turu, o tu neturu".

Tai buvo metas, kai iš užsienio pradėjo mus pasiekti geranoriška pagalba sėklomis. Gavau ir aš tokių. Pasirinkau kelis pakelius gėlių ir retesnių daržovių. Jų tarpe buvo ir morkų sėklos. Pasėjau jas, ravėjau, laisčiau. O išaugo nedidukės, trumpos, apvalios, visai kaip ankstyvieji ridikėliai. Pasirodo, tai buvo specialiai išvesta morkų veislė garnyrui prie kepsnio iš ryklio peleko... Kai ryklio nėra, kam man tokios morkos?

Teko ir trešnių atsisakyti, nes paukščiai dar nesunokusias patvarko. Įprastas avietes lengvai nukonkuravo atsiradusios rudeninės veislės. Ilgai gaišau ieškodamas iš ko gyvatvorę protingiausia auginti, kad ir derliaus galėtum gauti. Išbandžiau ir gudobelę, ir erškėtrožes, kol apsistojau ties gervuogėmis. Įdomu buvo su šilauogėmis susidraugauti. Nuostabi sodo kultūra. Patogu ir į vieną medelį įsiskiepyti penkias obelų veisles. Ankstyvą, vasarinę, rudeninę, žieminę ir saldinę. Nuo vieno medžio vis šaką po šakos aplink eidamas skabai.

Ir bičių prasimaniau. Ne prasimaniau, o vienas studentas atvežė avilį ir padovanojo. Iš vieno kelmo iki penkių pramokęs išaugau.

A.Ryliškis taip įsiūbavo sodininkystės dalykų propagandą, kad per visą Lietuvą nuvilnijo kelios susižavėjimo ir nusivylimo bangos. Pavyzdžiui, pasklido gandas, kad japonai mielai pirktų juodojo šermukšnio - aronijos - uogų iš mūsų. Puolėme daiginti ir auginti. Laimei - laiku sustojome. Paaiškėjo, kad japonai pirktų ne pintinėmis, ne kilogramais, o ištisais vagonais, visą ešeloną. Tiek priauginti ir priskinti buvo beviltiška.

Kita vilionė - avietės. Reikia, sklido gandas, aviečių užsieniui.  Kodėl ne - jos lengvai ir greitai dauginamos, turime gerų veislių. Bet, pasirodė, neturime tokios, kurios užsienis pageidauja. Jiems reikia tokių, kurios užšaldytos ir atšildyto išliktų kietos ir nesubliūkštų. Tortams ar dar kam ten papuošti. Tokių neturėjome. Neturėjome ir kur jas sušaldyti. Juk neveši Prancūzijon du ar tris kilogramus...

Daug vilčių ūkininkams teikė svarainių bumas. Masiškai priauginsime sėjinukų, ūkininkai užsodins hektarų hektarus ir konkuruosime su, berods, latviais, kurie didžiulėmis cisternomis svarainių sultis veža į Europos šalis. Ten iš jų limonadus ir kitokius gėrimus gamina, tik duok tų sulčių. Prisėjome, priauginome, ne vienas ūkininkas hektarais svarainynus užsiveisė. Bet dar prieš pirmąjį derlių paaiškėjo, kad neturime kuo tuos kietus svarainių obuoliukus tarkuoti ir sultis išspausti. Planšetiniai plūgai išlaisvino ūkininkų žemę kitoms kultūroms auginti...

Atgavęs Žemaitijoje tėčio namą ir gabaliuką žemės, pardaviau juos ir ėmiausi rimtos statybos sode. Pirmame aukšte - man su žmonele žieminis variantas, antrame - keturiems vaikams keturi kambariai vasarą nuo miesto cemento ir asfalto atsipūsti. Darbus vykdėme, kaip sakoma, savomis rankomis, tik vieną meistrą pasisamdę. Darbams vadovavo vyriausias sūnus Donatas, mat buvo pakankamai  patirties įgijęs talkindamas dviem klasės draugams namų statybose.

Palocius reikėjo išbandyti - o kaip žiemą bus, ar pakaks šilumos, kiek malkų prireiks, ar langai bus sandarūs? Vaikai suvežė iš miesto visą mano mantą, visas knygas, užrašus, ilgus metus rinktus duomenis, iškarpas iš laikraščių bei žurnalų, kompiuterį ir kitką. Ruošiausi žiemoti ir patikrinti, ką kur reikės dar pataisyti, kad būtų pilna tvarka, kai kitąmet žmonelė čia irgi atsikraustys. Buvo lapkritis. Su meistreliu skubėjome šį bei tą užbaigti, kol sniegai su šalčiais neužgriuvo.

Žiemodamas rengiausi rašyti Lietuvos fotožurnalistikos istoriją, nes reikiamų duomenų buvau prisirinkęs devynias galybes. Nuo caro laikų, per tarpukario metus ir ištisai apie pokario laikotarpį iki pat savo pensijos. Bet likimas patvarkė kitaip.

Vieną gražią pavakarę namas netikėtai užsiliepsnojo. Ugnis įsižiebė lubose ties vonios kambariu ir momentaliai pasklido per visas medines sienas, apėmė visą mano dvarą. Atšvilpė net dvi gaisrininkų mašinos. Gaisrininkai dirbo labai profesionaliai. Vieni vandeniu laistė kaimynų namus, kiti maudė manąjį. Bet ne tai man labiausiai įsiminė.

Nors bitės yra būtinas komponentas tvarkingame sode, bet vis vien atsiranda kainynų, kurie pyksta ant jų. Mat nereta žmonių, kurie alergiški bičių įkandimui. O jos laikas nuo laiko ima ir įgelia  tokius. Arba kieno vaiką ar vaikaitį pasveikina. Jeigu jas kas užmina arba šiaip kur netyčia prispaudžia. Taigi. Buvo tokių ir mano kaimynystėje. Viena miela moteriškaitė kartą net ligoninėje atsidūrė. Bet kai kilo gaisras ir karštis nuo jo sklido net už keliolikos metrų, tie patys pikčiurnos nešė, tempė kas skardos lakštą, kas šiferio gabalą ir... dangstė nuo ugnies mano avilius. Nuostabu buvo tai matyti.

Po dviejų valandų neliko nieko. Nei mano rinkinių, ruošinių moksliniam darbui rašyti, nei kambarių vaikams, nei pirmo aukšto žmonelei, nei nuotraukų. Neliko nieko, ką ugnis geba praryti. Žuvo visas mano archyvas. Bet aviliai išliko sveiki.

Didžiai nustebau, kai gaisro priežastis tyręs inspektorius manęs ėmė klausinėti ar yra sode pelių. Žinoma yra, atsakiau, ne tik pelių, bet ir kurmių yra. Kaip kovoju su pelėmis? Ogi nuodų pabarstau. Kokių? Nežinau. Sovietmečiu buvo tik vieneri, o dabar privežta visokiausių. Kokius užtinku, tokius ir perku. Tuo apklausa ir baigėsi. O paaiškino inspektorius man štai kaip. Matai, sakė, atvežtiniuose masaluose yra tokių, kurių paragavusios pelės pasijunta tarsi kokių narkotikų prisirijusios ir puola graužti bet kokią plastmasę. Lėkštes, virdulį graužia, tame tarpe ir elektros laidus. Matomai, taip bus nutikę ir čionai. Taip ir užrašė apžiūros protokole. Protokolas nukeliavo į draudimo kompaniją.

Vėliau girdėjau, kad dėl pelių buvo sugriežtinti statybų sode reikalavimai. Visus elektros instaliacijos laidus pradėjo reikalauti įverti į specialius metalinius vamzdelius. Nežinau, ar tai tiesa, nes daugiau statybomis sode nebeužsiėmiau. Ir žemelės nebekapstau. Už abu čia pluša vien mano miela žmonelė.

Metai bėga, jau į devintą dešimtį įbridau. Sveikata ne į jaunystės dienas žvalgosi. Sodus perrašiau vaikams. Anksčiau jie man sakė - tėvai, priskink uogyčių ir atvežk. Dabar aš sakau - priskinkite ir atvežkite.