Žurnalistas irgi žmogus

Antanas skaudžiai išgyveno 1990-ųjų įvykius Vilniuje. Ginkluoti sovietų desantininkai tuomet įsiveržė į Spaudos rūmus ir, grasindami susidorojimu, išvarė lauk ten dirbusius žurnalistus, spaustuvininkus. Kartu su kitų redakcijų darbuotojais Antanas rengė specialų laikraščio numerį (atspausdintą Panevėžyje) apie okupantų siautėjimą.

Šį kartą kolega Apolinaras Juodpusis mums atsiuntė tris miniatiūras iš natūros.

Kolega Jonas Paulauskas klausia Kaip mes išgyvenome... Jei buvote vaikais 60 - ais, 70 - ais ar 80 - ais metais, sunku patikėti, kaip mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Nes...

"Bevartydamas senus archyvus, radau nuotaikingą studentišką kursioko Algirdo Sabaliausko nuotrauką. Joje būrelis Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentų - mano grupiokų. Nuotrauka daryta apie 1972 metus. Jei kas save atpažins - parašykite, - sako kolega Česlovas Iškauskas.

„Šviesiai žiūrėjau ir žiūriu į gyvenimą, nors už tiesą daug teko kariauti ir anais, ir šiais laikais, tad ne kartą buvau skaudžiai už nepaklusnumą valdžių muštas, – apie gyvenimą po tremties pasakojo R. Greičius. – Pensininku tapau ir su žurnalistika atsisveikinau būdamas septyniasdešimt penkerių metų, tačiau vis dar jaučiuosi esąs žurnalistas.“

Vasara, bet jau baigia nužydėti liepos. Buvo gražu – kai kur jų šakos linko nuo vaistingųjų žiedų. Žiniasklaidoje pasipylė pranešimų apie gausų baravykų derlių, nors tradicinė Grybų šventė Varėnoje atšaukta dėl galimo COVID-19 viruso plitimo. Pavojus turbūt šiek tiek atslūgo, nes Vilniaus gatvėse ir įprastinėmis, ir poilsio dienomis žmonių labai daug. Įvairiakalbė minia – vilniečiai, miesto svečiai ir, žinoma, turistai užplūdo ne tik senamiesčio gatves, gatveles, aikštes, skverus, klega jie susiradę pavėsį, vaišinasi, diskutuoja. Panašu, manau, ir kitur Lietuvoje.

Kolega Apolinaras Juodpusis siūlo mums įdėmiau pažvelgti į vasaros grožybes.

Tęsiame projektą "Kūrybos džiaugsmas", kuris yra 2017 m. ir 2018 m. įgyvendinto projekto "Senjorų menas" tęsinys. Projekto trukmė - penki mėnesiai (2020 m. kovas, birželis, liepa, rugpjūtis ir rugsėjis). Projekto metu kiekvieną penktadienį 14 val. kviečiame Senjorus sudalyvauti vis kitame kūrybiniame užsiėmime visiškai NEMOKAMAI.

Kalbu apie karantininę informaciją, kad vyresnio amžiaus žmonės priklauso rizikos grupei. Daugelis tai suprato (kaip ir norėjo tos informacijos bejausmiai skleidėjai), kad reikia saugotis vyresnių žmonių, vengti, kaip keliančių pavojų, savo tėvų, senelių, pasitaikė atvejų, kai garbaus amžiaus žmones gujo iš savo tarpo priklausantys „gerajai“ visuomenės grupei.

Kolega Apolinaras Juodpusis atsiuntė vaizdelį "Ech, tas karantinas..."

Taigi karantinas… Gyvenimą savo namuose, tylai ūžiant prikimštam šaldytuvui, matant šalia savęs artimuosius, lyginti su kalėjimu – didelė nuodėmė. Kitas dalykas – mes nemokame išnaudoti savo gyvenimo Laiko.

Kolega Ipolitas Skridla eiliuotai sveikina visus su artėjačiu pavasariu.

LŽS Tarybos narys, LŽS Senjorų klubo pirmininko pirmasis pavaduotojas Alfonsas Kairys tęsia savo pasakojimą apie gimtąjį Svylionių kaimą.

Vievyje gimusi ir užaugusi, Vievio vidurinę mokyklą baigusi Meilė Jančorienė (Rinkevičiūtė) mina ryškią brydę žurnalistikoje. Ji įkūrė du leidinius, parašė biografinę knygą „Pasivaikščiojimai su Larisa Kalpokaite“ (2008) ir tris žurnalistines knygas – „Nerimo akmuo“ apie depresijos gydymo būdus, „Raganų klubas“, kurioje kalbina bioenergetikus, ekstrasensus ir kitus alternatyvios medicinos ir psichologijos specialistus, ir „Ilgaamžiškumo paslaptys“, kurioje nagrinėja sveiko gyvenimo ir senėjimo klausimus su žymiausiais šalies medikais. Su Meile Jančoriene kalbamės apie jos vaikystę, jaunystės svajones ir kelią jų link.

Dėkingas už susitikimą su buvusia minimo kaimo gyventoja Alfreda Valašinaite-Kobzik, jos dukra Laimute Valickiene... papasakojusioms apie savo brolį Povilą Valašiną, baigusį aukštuosius mokslus Vilniuje ir vis sakydavusį (rašau, sakydavusį, nes Jis jau Anapilyj): „noriu į Svylionis, noriu atsigert gaivaus vandens iš savo namų šulinio“.