Žurnalistas irgi žmogus

Po to, kai 2017 metų vidurvasarį į mane „trenkė žaibas“ ir persmelkė skausmas, tarsi aš būčiau pušis, kurią nori nužievinti ir pakabinti skardines taureles sakams surinkti...

Myliu, nes gerbiu kiekvieną, kas padėjo ir padeda gyventi, ir skatina prasmingo Gyvenimo kūrybai. Iki šios dienos. Dabar. Šiandien. Rytoj. Šiemet. Ir kitąmet. Gal... dar kažkiek, bent iki anūkų vestuvių.

Šį kartą kolega Apolinaras Juodpusis atsiuntė keletą miniatiūrų iš natūros.

1944-1947 m. jis dirbo laikraštyje “Tiesa” techniniu redaktoriumi, be to studijavo Villniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. “Tiesos ” redakcijos vyr. redaktorius Genrikas Zimanas suranda archyvuose “Vilniaus balse” rašytą straipsnį ir perduoda sovietiniam saugumui. P. Averkai teko 8 metus patirti sovietinio lagerio kančias. Tačiau jo nepalaužė nei lenkai, kurie vertė užsirašyti lenku, nei kagėbistai, kurie kalbino bendradarbiauti.

Kurianti žmonių fantazija tesuvienija žemę, jūrą, dangų ir darbščiųjų širdis, – vertybių, kurioms skiriamos ir stebuklinių pasakų knygos.

Vėjai nuo Baltijos vis dažniau supučia margiausių prisiminimų iš nueitų, nuvažiuotų gyvenimo kelių, takiukų. Jie praskaidrina ne tik žiemišką nuotaiką. Optimistiškai žvelgiu į širdimi išjaustus visus dešimtmečius, į kiekvieną pasišnekėjimą su žmonėmis, kurių sutikta „tiek ir tiek“, keliems „dirgėliškiems“ ar „balzakiškiems“ romanams.

Vai, kiek daug jautrių atminimų iš 2002–2005 metų vasarinių darbų Gelbėjimo stotyje atgaivino šių metų vasarį pastebėtoji, visus aplink krūmynus, net mažaūges pušaites praaugusi palangiškių vadinama „Vigelio kopa“. Pustė. Pustė visi pasaulio vėjai ir supustė smėlius. Čia prisimenu draugus.

Beje, lotyniškas maldeles aš sau „išsiversdavau“, „suritmuodavau“ į lietuvių kalbą ir, kaip, ką supratau, tuo ir tikėjau. Ypač knygomis sofos apačioje, kurias „ryte rijau“. Ir ... draugais.

1964 metais Lietuvos radijo ir televizijos komitete buvo įkurta tarptautininkų apžvalgininkų grupė. Dirbome keturiese. Česlovas Juršėnas, Vladas Burbulis, Bronius Petravičius ir aš. Jie trise buvo vedę, turėjo žmonas, o aš ne. Tai Česlovas visą laiką mane gundė gražiomis panelėmis.

Susirengus rašyti šį žmogiškai meditacinį viduržiemio tekstą iš užatlantės ataidėjo žinia apie tai, kad „silpo – silpo ir, gražiai per gyvenimą ėjęs, net kai kada šokdamas, galop visam nutilo vaikiškai smalsus stebėtojas, galvotojas, laisviausias kūrėjas, biržietis Niujorke Jonas Mekas“.

Einant pajūrio smėlynais, jie mane persekioja lyg vampyriški vaiduokliukai, jau ... 12 metų. Juos jau įtartinai aplojo ir mūsų „Mirta – auksinis paukštis“, ir daug anksčiau – link Olandų kepurės pro Šaipių–Karklės klifus šuoliuojant – bordelkolė Lita. Jie – tai du, jau pažaliavę, liūdintys, savo šeimininko tebelaukiantys aulinukai batai – tokius „branavykus“ nešioja komunalininkai, statybininkai arba madingieji žygeiviai.

Aš į kilometrinius-kabinetinius Klaipėdos (ir Palangos) poliklinikų „spąstus“ pirmąsyk papuoliau lygiai prieš 10 metų, 2008 metų gruodį. Ar kvailai padariau, laisvai sutikęs užsukti į urologo priimamąjį? Ne. Gyvenime dėl nieko nesigailiu ir nieko negaila. Nes...

Štai jau antrą mėnesį mūsų šalies prekijai – komersantai šitaip kviečia mus atrasti save ar įvairius daiktus: „Atraskite save Kalėdose !“, „Atraskite savo malonumą !“, „Atrask Lietuvą“, „Atraskite savo skonį, kavą, šokoladą ir kitus daiktus ir t.t.“.

Vai, nenuobodūs 2018-ieji metai mūsų Palangoje! Nebuvo laiko rietis, reikėjo tik vaikščioti ir gėrėtis.

Netikėti man pačiam, tačiau stebuklingai dėsningi gyvensenos pokyčiai ir visokeriopas stiprėjimas prasidėjo 1999 metų rugsėjį, kai, išeidama į atsakingą darbą „Sodros“ Palangos skyriuje, kurį ir bendradarbius vis šiltai prisimena mano 47 metai žmona Vladislava Marija ištiesė man dirželį – svarbiausiąjį „šunvadybos“ atributą: „O štai nuo šiol, – imk! – mūsų Litutį rytais vedžiosi tu.