Žurnalistas irgi žmogus

Birželis - kalendorinės vasaros pradžia, o ji prasidėjo Tarptautine vaikų gynimo diena. Bet aš šiandien ne apie vaikų gynimą nuo visokių pavojų, nors tai irgi labai svarbu. Man norisi garsiai pamąstyti apskritai apie vaikystę ir bėgantį laiką.

Vieną rytą į mano kabinetėlį įėjo redaktorius ir tarė: –Jonai, nueik į milicijos skyrių. Darys reidą po K. apylinkės kaimus, per degtindarius. Nori, kad kas nors ir iš redakcijos dalyvautų reide. Užduotis ne iš maloniųjų, bet jeigu reikia – tai reikia: pasiėmiau nuo stalo savo bloknotėlį, įsikišau parkeriuką į vidinę švarko kišenę ir nupėdinau į netoliese toje pačioje Vytauto (tada ji taip vadinosi – ne Vytauto Didžiojo, kaip vadinosi prieš karą Smetonos laikais) į rajono milicijos skyrių.

Martyno Mažvydo bibliotekoje vartau 1989 metų "Vakarines naujienas" ir štai pirmame puslapyje... ir vėl atradimas - randu mūsų bičiulį, žurnalistą, humoristą, įvairių sporto periodinių leidinių redaktorių, garsų įvairios sporto atributikos kolekcionierių Bronių Čekanauską...

Šį kartą kolega Česlovas Skaržinskas atsiuntė savo pamąstymus, kilusius rytais vaikštant po parką...

Vasarą miegodavau klėtelėje, kurios sienas tėtis buvo išklijavęs „Ūkininko patarėjo“ puslapiais. Pramokęs skaityti, griebiausi klėtelės sienų, ypač domino piešiniai, įvairūs paveiksliukai. Taigi galiu sakyti, tos sienos atskleidė pasaulį, sudomino žurnalistika. Pilviškių progimnazijoje tapau mokyklos sienlaikraščio redaktoriumi. Apie mokyklos gyvenimą, gimtojo kaimo naujoves bandžiau rašyti į rajono, respublikinius laikraščius. Neatsidžiaugiau, 1948 m. birželio 20 d. pamatęs išspausdintą „Tiesoje“, skyrelyje „Trumpai“ savo pirmą „kūrinį“.

Ankstų šeštadieno rytą 10 val. 08 min., kaip buvo prieš gerą savaitę nurodyta mobiliu telefonu iš poliklinikos, sustiprinęs savo organizmą žmonos paruoštais pusryčiais, išskubėjau į Centro polikliniką. Čia mane pasitiko kaip gėlės močiutės darželyje medikės, visos baltai pasidabinusios, viena už kitą malonesnės, viena už kitą rūpestingesnės ir nulydėjo nuo pat durų iki procedūrinio kabineto. Viena gražuolė paprašė asmens dokumento, kita – aiškino ir aiškino apie „Astrą“, trečia – net nepajutau kaip tą „Astros“ skystimą sušvirkštė į mano kūną.

Viena ryškiausių televizijos laidų kūrėjų ir vedėjų Edita Mildažytė vasario 28 dieną paminėjo 55-ąjį gimtadienį. „Kita mano stotelė – šešiasdešimt. Nuotaika labai gera, lėtai, bet užtikrintai judame dugno link“, – šypsosi Edita Mildažytė, perfrazavusi rusišką posakį. Gimtadieninėmis mintimis Edita pasidalijo su portalu Žmonės.lt.

Per koronaviruso pandemiją kaip niekad išryškėjo medikų pasiaukojamo darbo svarba. Tačiau niekur nedingo ir kitos ligos. Todėl būtina gerbti bei deramai vertinti tuos, kas ateina į pagalbą žmonėms sunkią ir lemiamą minutę. Tai ypač akivaizdu, kai ligos antpuolį tenka pajusti savo kailiu.

Feliksas Marcinkus buvo ne tik menininkas, rašytojas, tapytojas ir karpinių kūrėjas, fotografas ir žurnalistas (priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai), bet ir gražiausių sodybų Lietuvoje puoselėtojas, pats dvidešimt metų sklype netoli Vilniaus kruopščiai kūręs daugiau kaip šimto sumedėjusių augalų dendrologinę kolekciją, svajojęs ją įdėti į penktąją „Gražiausių Lietuvos sodybų ir sodų“ knygą, o po to – atsidėti kitiems darbams.

Universitete buvome trečioji žurnalistų laida. Baigus studijas, mane paskyrė dirbti į gimtąją Uteną. Keletą metų buvau rajono laikraščio redaktoriaus pavaduotoju. Kartu dirbo ir kurso absolventė Stefa Pupelytė. Vėliau išplaukiau į platesnius vandenis. Buvo numatyta mane siųsti į Raseinius dirbti laikraščio redaktoriumi

Įlindau į archyvus. Iš juose surinktos medžiagos atsirado daugiausia gimtojo Varėnos krašto istoriją atspindinčios knygos ir knygelės.

Šakių krašto gyvenimo pasakojimas fotografijomis – taip galima pavadinti visą fotografo Gedimino Jokūbaičio gyvenimą. Gediminą gerai pažįsta daugelis rajono žmonių, o ir jis puikiai pažįsta daugelį rajono gyventojų, kuriuos yra nufotografavęs ar nufilmavęs. Šiandien socialiniuose tinkluose kone kasdien Gediminas publikuoja nuotraukas – tikrą mūsų krašto istoriją. Pakalbintas fotografas sako, kad tarsi nori atiduoti duoklę žmonėms.

Beveik prieš šešiasdešimt metų, baigęs taikomosios dailės mokslus Kaune, senu motoroleriu „Viatka“ atvažiavau į Vilnių ir pradėjau naują gyvenimo etapą „Mokslo ir technikos“ žurnalo redakcijoje meno redaktoriaus pareigose. Buvau energingas ir veržlus. Buvo malonu, kad mano pieštuku išbraižyti žurnalo maketai, nupieštos iliustracijos, viršeliai, reklamos apsigyvendavo žurnalų puslapiuose ir tūkstančiais egzempliorių keliaudavo į skaitytojų namus. Atsivėrė ir platesni kūrybos vartai, mezgėsi pažintys. Tuo laikotarpiu Lietuvoje leidžiami pagrindiniai žurnalai – „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Moksleivis“ ir kiti – vis pakviesdavo iliustruoti

Antanas skaudžiai išgyveno 1990-ųjų įvykius Vilniuje. Ginkluoti sovietų desantininkai tuomet įsiveržė į Spaudos rūmus ir, grasindami susidorojimu, išvarė lauk ten dirbusius žurnalistus, spaustuvininkus. Kartu su kitų redakcijų darbuotojais Antanas rengė specialų laikraščio numerį (atspausdintą Panevėžyje) apie okupantų siautėjimą.

Šį kartą kolega Apolinaras Juodpusis mums atsiuntė tris miniatiūras iš natūros.