Žurnalistas irgi žmogus

Juozapas Vytas Urbonas: Susitikimai gyvenimo kelio vingiuose (su Marcelijumi Martinaičiu, Antanu Kubiliumi, Sigitu Geda, Viktoru Alekna, Algimantu Valentinu Indriūnu, Romualdu Kalonaičiu, Virgilijumi Juodakiu, Skirmantu Valiuliu, Žygintu Pečiuliu, Povilu Sigitu Krivicku, Stasiu Šilingu).

Mokyklos pastatas didelis, bet tai nebe mokykla. Uždaryta. Pašušvys nebeturi vaikų. Laimė, kad salės neapleistos. Mes ten galėsime susirinkti. Čia vietą surado ir biblioteka, o joje – vietą ekspozicija apie šios mokyklos mokinę, žurnalistę Vidą Povilaitytę – Kazlauskienę ir jos vyrą skulptorių Romaną Kazlauską.

Juozapas Vytas Urbonas: Susitikimai gyvenimo kelio vingiuose (su Marcelijumi Martinaičiu, Antanu Kubiliumi, Sigitu Geda, Viktoru Alekna, Algimantu Valentinu Indriūnu, Romualdu Kalonaičiu, Virgilijumi Juodakiu, Skirmantu Valiuliu, Žygintu Pečiuliu, Povilu Sigitu Krivicku, Stasiu Šilingu).

Juozapas Vytas Urbonas: Susitikimai gyvenimo kelio vingiuose (su Marcelijumi Martinaičiu, Antanu Kubiliumi, Sigitu Geda, Viktoru Alekna, Algimantu Valentinu Indriūnu, Romualdu Kalonaičiu, Virgilijumi Juodakiu, Skirmantu Valiuliu, Žygintu Pečiuliu, Povilu Sigitu Krivicku, Stasiu Šilingu).

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalisto darbą žurnaluose “Žemėtvarka ir melioracija”, “Aplink pasaulį”, laikraštyje “Žvaigždikas” .Vėliau kelerius metus darbavausi leidybos firmose, kartu su kolegomis įkūrėme vieną pirmųjų laikraščių kompiuterininkams “Monitorius”, kuriame dirbau vedančiuoju redaktoriumi.

Neseniai į paskutinę kelionę palydėjome kolegą Juozą Elekšį. Apie save prieš pat išėjimą Anapilyn jis parašė šiuos prisiminimus...

svarbiausiais mano žurnalistinio darbo mokytojais iki šiol ir laikau Kęstutį Andziulį ir jo bendradarbį, reiklų profesionalą, žurnalistą Algimantą Balčiūną, per kurių rankas perėjo dešimtys mano reportažų, vaizdelių. Įsitraukti į darbą spaudoje patariau ir savo bičiuliams Algimantui Semaškai, Aleksui Krukauskui, Algimantui Jukštui, vėliau tapusiems žinomais Lietuvos žurnalistais.

Tai LŽS nario Broniaus Vertelkos paskutinis rašinys „XXI amžiui“. Liepos 2 dieną jis mirė su žoliapjove pjaudamas žolę staiga sustojus širdžiai.

Gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje lemtingų 1939-ųjų metų pabaigoje (gruodžio 6 dieną), kai pasaulyje, Europoje ir pačioje Lietuvoje jau plėtojosi nepaprasti įvykiai.

Neseniai mes š paskutinę kelionę palydėjome kolegą Antaną Račį. Dabar dukra, tvarkydama jo literatūrinį palikimą, rado šį niekur neskelbtą rankraštį.

Pirmoji darbovietė – žurnalas „Jaunimo gretos“. Būdama dar III-jo kurso studentė patekau ten, nes dekretinių atostogų išėjo laiškų skyriaus vedėja Marija Macijauskienė. Ji išvažiavo į Kauną. Ilgainiui ten įkūrė lietuvių literatūros muziejų, vėliau gavusį Maironio vardą.

Dar mokykliniame suole tvirtai apsisprendžiau būti žurnalistu. Tą gerai žinojo ir bendraklasiai, ir mokytojai. Net ir griežti tiksliuosius dalykus dėstę mokytojai buvo nuolaidūs, parašydavo vietoj dvejetų geresnius pažymius, sakydami, kad ateityje studijuojant žurnalistiką matematika, fizika ar chemija gal nebus reikalingi...

Tokios kalbos pasiekdavo ir redaktorių. Jis baisiai vengė blatų, pažinčių su prekybininkais, pats vaikščiojo su nudriskusia kepure, kuri turbūt buvo senesnė už jo ilgą ilgą partinį stažą. Jis iš milicijos gaudavo žinių apie kokioje nors parduotuvėje slepiamas prekes, tai tuoj pat skambindavo rajkoopsąjungos pirmininkui, atskaitydavo jam moralą ir pats parašydavo į laikraštį.

Dirbo „Mokslo Lietuva“, „Gydytojo žodžio“ redakcijose, rašė apie sveikatos apsaugos problemas, blaivybę, sveiką gyvenseną. Bendradarbiavo su „Gintaro gimtinės“, „Lietuvos aido“, „Karšto komentaro“ redakcijomis. Beveik visi straipsniai – apie kultūrą, iškilius Lietuvos žmones, taip pat apmąstymai, recenzijos apie perskaitytas knygas. J. Elekšis buvo aktyvus LŽS Senjorų klubo narys.

Baigiame kolegės Gerutos Paleckytės prisiminimus apie motiną.