Žurnalistas irgi žmogus

1944-1947 m. jis dirbo laikraštyje “Tiesa” techniniu redaktoriumi, be to studijavo Villniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. “Tiesos ” redakcijos vyr. redaktorius Genrikas Zimanas suranda archyvuose “Vilniaus balse” rašytą straipsnį ir perduoda sovietiniam saugumui. P. Averkai teko 8 metus patirti sovietinio lagerio kančias. Tačiau jo nepalaužė nei lenkai, kurie vertė užsirašyti lenku, nei kagėbistai, kurie kalbino bendradarbiauti.

Kurianti žmonių fantazija tesuvienija žemę, jūrą, dangų ir darbščiųjų širdis, – vertybių, kurioms skiriamos ir stebuklinių pasakų knygos.

Vėjai nuo Baltijos vis dažniau supučia margiausių prisiminimų iš nueitų, nuvažiuotų gyvenimo kelių, takiukų. Jie praskaidrina ne tik žiemišką nuotaiką. Optimistiškai žvelgiu į širdimi išjaustus visus dešimtmečius, į kiekvieną pasišnekėjimą su žmonėmis, kurių sutikta „tiek ir tiek“, keliems „dirgėliškiems“ ar „balzakiškiems“ romanams.

Vai, kiek daug jautrių atminimų iš 2002–2005 metų vasarinių darbų Gelbėjimo stotyje atgaivino šių metų vasarį pastebėtoji, visus aplink krūmynus, net mažaūges pušaites praaugusi palangiškių vadinama „Vigelio kopa“. Pustė. Pustė visi pasaulio vėjai ir supustė smėlius. Čia prisimenu draugus.

Beje, lotyniškas maldeles aš sau „išsiversdavau“, „suritmuodavau“ į lietuvių kalbą ir, kaip, ką supratau, tuo ir tikėjau. Ypač knygomis sofos apačioje, kurias „ryte rijau“. Ir ... draugais.

1964 metais Lietuvos radijo ir televizijos komitete buvo įkurta tarptautininkų apžvalgininkų grupė. Dirbome keturiese. Česlovas Juršėnas, Vladas Burbulis, Bronius Petravičius ir aš. Jie trise buvo vedę, turėjo žmonas, o aš ne. Tai Česlovas visą laiką mane gundė gražiomis panelėmis.

Susirengus rašyti šį žmogiškai meditacinį viduržiemio tekstą iš užatlantės ataidėjo žinia apie tai, kad „silpo – silpo ir, gražiai per gyvenimą ėjęs, net kai kada šokdamas, galop visam nutilo vaikiškai smalsus stebėtojas, galvotojas, laisviausias kūrėjas, biržietis Niujorke Jonas Mekas“.

Einant pajūrio smėlynais, jie mane persekioja lyg vampyriški vaiduokliukai, jau ... 12 metų. Juos jau įtartinai aplojo ir mūsų „Mirta – auksinis paukštis“, ir daug anksčiau – link Olandų kepurės pro Šaipių–Karklės klifus šuoliuojant – bordelkolė Lita. Jie – tai du, jau pažaliavę, liūdintys, savo šeimininko tebelaukiantys aulinukai batai – tokius „branavykus“ nešioja komunalininkai, statybininkai arba madingieji žygeiviai.

Aš į kilometrinius-kabinetinius Klaipėdos (ir Palangos) poliklinikų „spąstus“ pirmąsyk papuoliau lygiai prieš 10 metų, 2008 metų gruodį. Ar kvailai padariau, laisvai sutikęs užsukti į urologo priimamąjį? Ne. Gyvenime dėl nieko nesigailiu ir nieko negaila. Nes...

Štai jau antrą mėnesį mūsų šalies prekijai – komersantai šitaip kviečia mus atrasti save ar įvairius daiktus: „Atraskite save Kalėdose !“, „Atraskite savo malonumą !“, „Atrask Lietuvą“, „Atraskite savo skonį, kavą, šokoladą ir kitus daiktus ir t.t.“.

Vai, nenuobodūs 2018-ieji metai mūsų Palangoje! Nebuvo laiko rietis, reikėjo tik vaikščioti ir gėrėtis.

Netikėti man pačiam, tačiau stebuklingai dėsningi gyvensenos pokyčiai ir visokeriopas stiprėjimas prasidėjo 1999 metų rugsėjį, kai, išeidama į atsakingą darbą „Sodros“ Palangos skyriuje, kurį ir bendradarbius vis šiltai prisimena mano 47 metai žmona Vladislava Marija ištiesė man dirželį – svarbiausiąjį „šunvadybos“ atributą: „O štai nuo šiol, – imk! – mūsų Litutį rytais vedžiosi tu.

Likimas mane su Algimantu Zurba suvedė jau pačią pirmąją studijų Vilniaus universitete dieną –apgyvendino tame pačiame Stuokinės bendrabučio (Universiteto g.1) 62 kambaryje. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo būsimasis Lietuvos intelektualų žiedynas: akad. Algirdas Gaižutis, filosofai prof. Česlovas Kalenda ir Antanas Rybelis, rašytojas satyrikas Eugenijus Valotka, sporto žurnalistas Vytautas Saulis, Algimantas Zurba, na, ir dar vienas, būsimasis pedagoginės literatūros leidėjas, vertėjas su garsia pavarde – Vytautas Venclova apsigyveno zuikiu

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną vyko įvairūs renginiai. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai profesinės šventės proga pasikvietė žurnalistus į taktinius mokymus, kurie vyko policijos taktinių mokymų centre, įsikūrusiame buvusios Pietinės nuovados pastate. Žurnalistai turėjo galimybę susipažinti su aplinka, kurioje grūdinami policijos pareigūnai, patys drąsiausieji dalyvavo imitaciniame apiplėšime, susišaudyme, išmėgino šaunamuosius ginklus.

Pirmosios mano žinutės pasirodė Daugų rajono laikraštyje 1953 m. rugpjūčio 22 d., kai man buvo penkiolika ir buvau baigęs Onuškio vidurinės mokyklos šeštą klasę. Tai buvo man artimiausias laikraštis, nes jame vis rasdavau publikacijų apie savo gimtąsias apylinkes, pažįstamus žmones. Tačiau aš nieko nepažinojau iš redakcijos žurnalistų.