Teresė Kezienė,
LŽS narė
Didysis gyvenimo stebuklas - gimė žmogus. Gimė ir savo gimtinės žemėje įspaudė pėdutę. Pustė vėjai, plovė lietūs, bet pėdos nepalietė. Tai lyg įrašas į žemę ir gimusio žmogaus širdį. Nėra jėgos, kuri tą žymę ištrintų.
Apie tai mąsčiau ankstų Baltramiejaus dienos rytą. Vilniuje, prie Operos ir baleto teatro, rinkosi baltais marškiniais vyrai. Tai Visų šventųjų bažnyčios giedotojai ir kartu Mokytojų namų choristai. Jie laukė užsakyto autobuso, kuris juos nuveš į Radviliškio rajoną, nedidelį Pašušvio miestelį. Ne į tą Pašušvį, kuris Šušvės upės aukštupyje, prie Šiaulėnų. Ne į tą, kuris prie Krakių ir iš kurio teliko kapinės. Jie važiuos į Šušvės viduryje įsikūrusį, netoli Grinkiškio, kur į Šušvę įteka Žadikė - didžiosios pašušvėnų vaikystės upės. Juos į kelionę pakvietė šioje žemėje gimęs architektas, gražiabalsis dainininkas Edvardas Vytautas Beinortas - Pašušvėnų sambūrio vadas, prezidentas.
Šįkart diena ypatinga. Daug įvykių susiliejo į vienį. Pašušvyje - Šv. Baltramiejaus atlaidai. Miestelio aikštėje atidengiama Romano Kazlausko skulptūra. Todėl važiuoja ir jo žmonos Vidos Povilaitytės sesuo ir artimieji. Visi rinksis į didelės mokyklos salę, kur pristatoma Edvardo Vytauto Beinorto knyga apie sąvąjį gyvenimą, apie mokslus, projektus ir pastatytus pagal jo brėžinius namus.
Mokyklos pastatas didelis, bet tai nebe mokykla. Uždaryta. Pašušvys nebeturi vaikų. Laimė, kad salės neapleistos. Mes ten galėsime susirinkti. Čia vietą surado ir biblioteka, o joje - vietą ekspozicija apie šios mokyklos mokinę, žurnalistę Vidą Povilaitytę - Kazlauskienę ir jos vyrą skulptorių Romaną Kazlauską.
Prieš dvejus metus ji atgulė šalia savo senelių ir tėvų kapo - protėvių žemėje. Lyg nujausdama ateitį, ji viename eilėraštyje rašė:
Mes palikom, išėjom -
Kas į mokslus, kas šiaip,
Gal sugrįšim kada,
O gal bus ir kitaip...
Po kelių mėnesių, neištvėręs ilgesio ir skausmo, šį pasaulį paliko ir jos vyras skulptorius Romanas Kazlauskas. Dabar ir jo paskutinieji namai Pašušvio kapinaitėse greta Povilaičių giminės. Juos visus saugo Vidos tėvams skirtas, Romo išskaltas paminklinis akmuo ir Vidai, dar gyvai esant, dovanota angelo galva su sparnais. Dabar šis angelas šio ir anapusinio šeimos gyvenimo sargas čia, šiose kapinaitėse.
Menininko gyvenimas nesibaigia su jam likimo duotais metais. Jo kūriniai vis primena jo vardą, menininkas toliau gyvena savo darbuose.
Vidos gimtasis kraštas prisijaukino Romą. Štai dabar mes mindžiukuojame miestelio aikštėje, spėliodami, kurią Romo Kazlausko skulptūrą giminės padovanojo Pašušviui. Nukritus skraistei, išniro moteris. Iš akmens. Su iškaltu ant postamento užrašu: ,,Motinėle, saugok Pašušvio kraštą". Vien dėl šios skulptūros, vien dėl šio užrašo reikia važiuoti į Pašušvį. Reikia todėl, kad atsibustų širdis, kad pajustų: reikia dirbti savo kraštui, reikia jį globoti, kaip to nori Motinėlė. Tada bus ir graži , ir laisva Lietuva.
Apie ką kalba kitos Romo Kazlausko skulptūros, pasakoja vestibiulyje atverstas didelis, storas albumas - jo eskizų, skulptūrų nuotraukos. Yra ir kitų nuotraukų. Rodos, jos kalba apie judviejų gyvenimą. Abu jauni. Santuokos dieną. Darbo dieną. Įžengę į dabar labai švelniai imtą vadinti senjorų amžių. Tas visas nuotraukas surinko, sudėliojo Vidos brolis Eduardas Povilaitis. Inžinierius. Visą gyvenimą kūręs vandentvarkos projektus. O paskutinį kartą atsisveikinęs su seserimi, prabilo eilėmis ir nebegali sustoti.
Kam taip greit išėjai, sese?
Taip daug nebaigtų darbų palikai.
Nebebrandinsi plačių minčių gražiai,
Nebetaisysi klaidų, kurias suradai...
Sese, Tu per anksti mus palikai.
Ak, ta sesė Vida. Nemėgo klaidų - nei savų, nei svetimų. Mėgo sprendimą, atsakymo, tiesos ieškojimą. Likimas, sakytum, numetė mergaitę kryžkelėje. Kelių daug. Jie susibėga ir išsiskiria. O kuris tavo, mieloji?
Gabiai mergaitei patarėjų irgi daug. Ji literatė, įdomiai rašo. Poetė. Visos mokyklos pripažinta. Ji taip pat lengvai gliaudo matematikos uždavinius, pirmoji juos išsprendžia. Nebijo pasigalinėti ir su painesniais uždaviniais. Išspręsti, rasti atsakymą kaip tiesą - štai kur esmė! Jeigu randa kitą sprendimo būdą, negu siūlo mokytojas, nebijo tai pasakyti jam, pasiginčyti. Grinkiškyje mokytojavo universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus brolis Vytautas Kubilius. Užsispyrę vaikai jam patinka. Jis net neįsižeidė, kai mergaitė jį, įsismaginusį prie lentos, kreida rašantį lygtis lyg studentams, sulaiko: mokytojau, gal šiai pamokai jau gana teorijos.
Jis nužvelgia klasę, - taip iš tiesų užtenka, nes vaikai sėdi sutrikę, pavargę, nesuprasdami. Tai buvo jo pirmoji pamoka mokykloje po Universiteto baigimo.
Matematikos mokytojai vienu balsu tvirtina: gabiausia mokinė - Vida Povilaitytė. Pataria jai studijuoti tiksliuosius mokslus.
Su Vida viename suole visus 12 metų vidurinėje mokykloje sėdėjo Dalė, sesutė. Tėvai norėdami sustabdyti ašarų upę, mažylę išleido tik palydėti sesę. Dalė kaip įžengė į klasę, taip ir nebeišėjo. Nors buvo tik penkerių metukų, mokėsi ir neatsiliko nuo sesės.
Mokytojai rekomendavo Vidai studijuoti matematiką, o ją pasirinko Dalė. Baigusi universitetą kopė vis auksčiau, kur sunkiau. Ir vieną dieną atsidūrė to laikmečio matematikų šventovėje - Mokslų Akademijos Matematikos ir informatikos institute, dirbo greta geriausių Lietuvos mokslininkų.
O Vida - visų nuostabai - savo specialybe pasirenka žurnalistiką. Pabandys suderinti tuo metu nesuderinamus dalykus, savo rašiniais spręsti realaus gyvenimo problemas, taisyti negeroves, pasmerkti kvailybę. Uždavinių rebusus ji lengvai sprendė, kodėl čia turėtų nepavykti? Vida jautėsi drąsiai. Šeima lyg ir neturėjo didelių dėmių, kurios nepatiktų valdžiai. Tėvai 1944 m. atsikėlė iš Kauno. Antanas Povilaitis - šaltkalvis, darbininkas. Šeima galbūt būtų ir pasilikusi mieste, bet karas sujaukė jų gyvenimą. Povilaitis nutarė, pasiėmęs šeimą, bėgti. Kur? Aišku, į tėviškę į Pašušvį. Ir pasiliko. Ėmė dirbti žemę.
Bėgo nuo vilko, sutiko mešką. Čia atėjo jau kita - sovietų valdžia. Prasideda kolūkių steigimas. Žmonės varomi į susirinkimus, agituojami, lektoriai piešia šviesią ateitį ir prievarta reikalauja stoti į kolūkį.
Motina išeinančiam į susirinkimą vyrui dar spėja šūktelti: tik nepasirašyk! Vyras grįžta ir parsineša pluoštą popierių.
- Dar blogiau, brangioji. Mane išrinko pirmininku.
Šis pirmininkas lyg ir tobulos biografijos kadras. Net rusiškai laisvai kalba. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido Odesoje. Tik rajono valdžia nesitikėjo, kad darbo klasės atstovas bus toks nepaklusnus.
Pirmas atvežtas įsakymas - atimti iš valstiečių darbo padargus ir suvežti į krūvą. Suvaryti gyvulius į fermas (kurių nėra).
Prieš pat žiemą? Pirmininkas neklauso. Jį kviečia į rajkomą, svarsto, o jis savo:
- Jūs siūlot sunaikinti, o aš noriu išsaugoti.
Globėjai iš aukščiau siūlo kolūkiui gražius vardus - apie pergalę. šviesią ateitį. O pašušviečiai vėl savo giesmę traukia:
- Prie Šušvės užaugom, tai ir kolūkį taip vadinsim.
Laimi.
Pirmininkas grįžęs namo kartais prasitardavo: jaučiu, taip ilgai neištversime.
Šešerius metus šitaip dirbo, laikydamasis pareigos ir draskomas abejonių, baimės.
Duktė Vida ne arklą, plunksną pasirinko. Ji bandys tobulinti pasaulį savo rašiniais.
Kokios jėgos, kokios valios reikia, kad įveiktum sistemos pastatytus barjerus? Žodis, rodos, pats stipriausias ginklas. Išminčiai tiesos ieškojo disputuose. Jų teiginius žmonija kartoja tūkstančius metų. Kodėl mes negalėtume tiesos ieškoti be prievartos? - dienoraštyje užrašė Vida. Bet pasirodė, kad gyvenimas ne toks paprastas. Tėvą palaužė - liga. Turtų jis nesusikrovė, o skolų liko. Ši nelaimė su visom pasekmėm ištiko pirmaisiais Vidos studijų metais. Kaip ji rašo prisiminimuose, už paskutiniuosius rublius nusipirko bilietą ir nuvažiavo aplankyti motinos. Reikia grįžti į Vilnių, o motina neturi nė cento. Eina pas kaimynus, pažįstamus, prašo paskolinti. Žadėta lygybė tarp žmonių jau buvo įgyvendinta: pusė miestelio gyventojų neturėjo nė tų 3 rublių, gyveno be cento.
Taigi Vidai teko ieškoti darbo. Su entuziazmu įsijungė į Universiteto laikraščio leidybą. Dirbo neskaičiuodama valandų. Jos akimis visai nereikalingas konfliktas su cenzūra pakeitė viską. Triukšmas - didelis. Ją atleido iš darbo. Grėsė pašalinimas ir iš Universiteto.
Nepašalino. Vida baigė Universitetą. Įsidarbino ,,Valstiečių laikraštyje". Dėstė stenografiją Universitete ir Ministrų Tarybos organizuojamuose kursuose. Paskui vėl laikraščiuose. Žurnalistinį darbą tęsė „Komjaunimo tiesoje", ,,Tiesoje", „Dienovidyje". Universitete dėstė apybraižos kursą. Bendradarbiavo „Moksle ir gyvenime", „Literatūroje ir mene", „Švyturyje", „Personalo vadyboje" . Daugiausia rašė mokslo ir kultūros temomis. Įtikti laikraščių reikalavimams sunkiai sekėsi. ,,Nemokėjau prisitaikyti", - vėliau rašė biografijoje. O gal nenorėjo parduoti savo moralinių įsitikinimų, savo tiesos suvokimo?
Atsitiko taip, kad tuo metu susitiko du labai gabūs žmonės, besigalinėją su gyvenimu. Vida blaškėsi savo profesijos labirintuose, Romas jautėsi lyg būtų atstumtojo vaidmenyje. Gimė Kaišiadoryse. Septynerių metų būdamas liko visišku našlaičiu. 1942 m. mirė tėvas, o po dvejų metų ir motina. Romas nebežinojo, kur jo tikrieji namai. Ar yra tokie? Priglobė motinos brolio šeima. Bet ėmė skraidyti gandras, vis ant stogo nutūpdavo. Ir ėmė gimti vaikai - vienas, antras trečias, ketvirtas. Šiuose namuose darėsi ankšta. Septynmetė mokykla toli, už 7 kilometrų. Kur eiti ją baigus? Nuvažiuoja į Kauną, į Stepo Žuko dailės technikumą. Gal paauglys išsigando miesto, o gal priėmimo komisijos? Užuot ruošęsis egzaminui, susimąstęs sėdėjo ir piešė. Piešinį paliko ten, kur piešė. Pakilo ir išvažiavo namo.
Atradę piešinį, mokytojai stebėjosi, kur dingo tas piešėjas, tas keistas vaikis? Visi sutarė: talentingas. Ima jo ieškoti. Suradę kviečia mokytis. Kai Romas baigia Stepo Žuko dailės technikumą, dėstytojai rekomenduoja stoti į Dailės institutą. Čia pamatę jo darbus irgi neabejoja: talentingo jaunuolio darbai. Nenusivylė ir jį mokydami. Sutikę Vidą Romui dėstę Antanas Tauras, Juozas Mikėnas kartojo:
- Vida, tau atidavėme talentingą skulptorių. Saugok jį.
Romo bendrakursis Vytautas Mačiuika buvo vyresnis ir kitokią mokyklą baigęs - sunkaus, baisaus gyvenimo mokyklą. Dar paauglys per kalėjimus nukeliavo į Sibiro lagerius. Pasirodo, jis Sovietų Sąjungos priešas. Šis priešas atsidūrė tarp kitų ,,priešų" - nuteistų Rusijos inteligentų - dėstytojų iš aukštųjų mokyklų, profesorių. Jie ėmė globoti vaikiną, vertė Vytautą mokytis, dalinosi išsilavinusiam žmogui būtinomis žiniomis. Išėjęs tokią gyvenimo mokyklą, grįžęs į Lietuvą, Vytautas instituto studentams tapo autoritetu, o pats jautė pareigą globoti jaunesnius. Pirmiausia jo akiratyje atsidūrė kurso draugai, ypač Romas. Ir piršliaudamas, ir per vestuves Vidai dėstė savo nuomonę:
- Būk jam viskuo. Tau gal sunku suprasti vaiką, kuris nuo mažumės ilgisi savų namų, tėvų apkabinimo, žmogaus, į kurio petį galėtų atsiremti, kai apima kūrybinės abejonės. Būk jam viskuo. Viskuo. Supranti?
Tada ėjo 1964 metai. Romas ir toliau piešė eskizus, minkė molį, stukseno kaltu, kalė akmenį. Iš dirbtuvių, iš kūrybinių stovyklų jo skulptūros keliavo į Klaipėdą, Palangą, Vilnių, Šiaulius, Mažeikius, Visaginą, Panevėžį, Švenčionėlius, Birštoną, Šeduvą, Anykščius... Tarp jų paminklai kunigams, įžymiems tėvynainiams, žuvusiems partizanams atminti. 2OO8 m. Romanas Kazlauskas buvo apdovanotas ordinu ,,Už nuopelnus Lietuvai".
Vida vyrą lydėjo ir dirbo savo kaip žurnalistės darbą.
Daugiau kaip 50 metų jiedu ėjo kartu. Vidos draugės sakydavo, kad ji pildo visus Romo dėstytojų ir bendrakursių patarimus ir prisakymus. Bet savo darbo apleisti irgi negalėjo. Keisdama, plėsdama savo straipsnių tematiką, priartėjo prie mokslo, mokslininkų darbų. Ir atsitiko taip, kad jos gyvenime pasikartojo Romo gyvenimo epizodas. Kai jis palikęs piešinį pabėgo, gelbėdami jo talentą, dėstytojai ėmė jo ieškoti. Mokslininkai Vidos neieškojo, o tiesiog pakvietė į Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą dirbti kartu. Būna gi taip, kad žmogus ilgai ieško savo kelio ir neranda. Vida surado. Įsijungė į ekspedicijas, mokėjo prakalbinti žmones. Kai ekspedicija pasuko į Grinkiškio kraštą, šįkart Vidai buvo svarbiausia ne tai, kad ji čia mokyklą lankė, kur kas svarbiau buvo surinkti tikslius faktus apie atskleistą paslaptį, dabar jau tapusią vieša. Juk šis įvykis - jos žemėje, kolūkyje, kuriame tais laikais pirmininkavo jos tėvas. Tai buvo tarsi ir jos gyvenimo dalelė. Čia įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Balandiškyje, pas Sajus, buvo rengiama, o Minaičiuose, pas Miknius, 1949 m. vasario 16 d. buvo pasirašyta Lietuvos nepriklausomybės deklaracija. Knygos verti faktai. Ar spės parašyti knygą?
Apklausos, surinktos medžiagos apibendrinimas ir analizė dabar buvo jos darbo ir gyvenimo prasmė, kurios taip siekė. Tai buvo lyg kompensacija už tuos praradimus, patirtus žurnalistinio darbo pradžioje, kai negalėjo prisitaikyti prie propagandos, susikertančios su tikruoju gyvenimu. Nors pati gerai žinojo kodėl, kalbėdama su draugėmis klausdavo: kodėl negalima būti savimi? Kas sugalvojo taisykles?
Skaitau paskutinius parašytus Vidos Povilaitytės - Kazlauskienės straipsnius, sudėtus į knygą ,,Prie Šušvės ir Žadikės". Tai knyga apie Pašušvį, visą parapiją, čia gimusius ir gyvenančius. Tarp jų ir Povilaičių šeimos istorija. Iš Kauno karo atblokštų vaikų čia gimusi meilė šitam kraštui.
Architektas E. V. Beinortas sako: pašušvėnai turi savitumą, kurį geriausiai mato čia gimę. Šis plotelis turi geografinį atskirtumą, nubrėžtą upių, todėl ir gamtos aplinka, gyvenimo būdas, žemdirbystė, amatai turi savų potėpių, savų ypatumų. Visa tai, ką jo tėviškėnai jaučia, ką mato, jis pabandė sudėti į keraminį lipdinį - ženklą. Šio ženklo nuotrauka puošia knygos viršelį. ,,Ne herbą kūriau", - juokauja Beinortas, bet pašušvėnai, visai rimtai nusiteikę, jį taip vadina.
Vida Povilaitytė - Kazlauskienė - knygos ,,Prie Šušvės ir Žadikės" sudarytoja prisiėmė sunkiausią darbo dalį - surinkti knygai medžiagą. Reikėjo ir prašyti rašyti, kartais užrašyti prisiminimus ir pačiai papasakoti, ką matė, girdėjo, ką patyrė. O norėjo Vida labai daug - žodžiu, sakiniu, nuotraukomis parodyti visas šios žemės gabalėlio spalvas.
,,Pradėję nuo Pašušvio miestelio, ėjome per kaimus taip, kaip Saulė eina", - rašė Vida Povilaitytė - Kazlauskienė. Taigi ėjo iš šiaurės rytų į pietus, tada vakarų link - ratu. Kol apėjo. Kol visus pakalbino.
Ar gali kas labiau sujungti ir išgarsinti bendruomenę, kaip kova už laisvę? Apie tą bendrystę pašušvėnai seka legendas. Su viena legenda siejama Pašušvio miestelio kūrimosi pradžia. Gal todėl ja ir pradedama knyga.
Pasakodama šią istoriją Vida Povilaitytė - Kazlauskienė labai detaliai aprašo Pašušvio gamtovaizdį, panoramą nuo Klerijono kalno, tą vietovę, kur į Šušvę įteka Grindupys ir kur vyko ta didžioji drama.
Esą, tada kraštą valdęs kunigaikštis Kudra. Matyt, jautė, kad kryžiuočių antpuoliai nesiliaus, todėl sumanė, kaip užpuolusius priešus galėtų pražudyti. Kudros įsakymu kariai kasė Šušvės pakrantę ties Grindupiu. Ilgus metus kasė. Ant įleistų į upę ąžuolų pylė žemę.
Ir atėjo ta baisioji diena - vėl užpuolė kryžiuočiai. Jų daug. Daug daugiau negu Kudra turi karių. Matydami gresiantį pralaimėjimą, lietuviai išjudino krantinės žemę laikančius ąžuolus, o Kudros kariai, atsitraukdami, bėgdami ėmė vilioti priešus į paslėptus spąstus. Griuvo ąžuolai, smego supiltoji žemė ir smegdama nusinešė kryžiuočius. Žuvo ten ir pats kunigaikštis Kudra.
Žmonės vėl gyveno ramiai. Kūrėsi Pašušvio miestelis.
Emocinė įtampa. Kelio į laisvę paieškos. Tikslumas, tiesa, kurių siekia mokslininkai. Sujungti rašinyje šiuos elementus - emociją, vaizdingumą ir mokslinį požiūrį - V. Povilaitytės - Kazlauskienės rašinių savybė. Dar reikėtų pridėti griežtas autorės dorovines normas. ,,Vis galvojama, kaip susitvarkyti, kaip atkurti žmogaus savigarbą, kaip rasti save savyje‘‘, - rašė Vida. Manau ji rado.
Istoriko plunksnai reikėtų prilyginti į knygą įdėtą jos straipsnį ,,Šventovė, skaičiuojanti šimtmečius". Tai apie Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčią, pastatytą 16 a. viduryje ir ko tik nepatyrusią. Medinė. Degusi. Perstatyta. Padidinta. Medinį rūbą pakeitusi į mūrą. Mačiusi katalikų ir reformatų (kalvinų) susirėmimą dėl įtakos, dėl nuosavybės. Archyvai. Varpų istorija. Vienas, Baltramiejaus Miežinio padovanotas, kai suskamba, reikia gerai įsiklausyti, ką jis skelbia. Gražiai, labai gražiai kalba: ,,Gyvuosius šaukiu, šventes papuošiu, žaibus sutramdau, mirusiuosius apraudu". Taip ant jo lotyniškai ir užrašyta. Gal todėl pašušvėnai ir nori, kad varpas garsiau skambėtų ir dar labiau garsintų jų miestelį ir bažnyčią.
Iš knygos informaciją galima semti ir neišsemti. Labai brangintinos knygos sumanytojų pastangos medžiagą tvarkyti moksliniu požiūriu, papildant schemomis. Eduardas Povilaitis pagal savo ir kitų prisiminimus schemoje atgaivino 1944-1954 m. Pašušvio miestelio planą su visais pastatais, su ten gyvenusių žmonių, savininkų pavardėmis. Toliau seka kiekvieno kaimo schema. Jų bene 12. Dvi upės, valdžiusios pašušvėnų gyvenimą, - Žadikė ir Šušvė su savo intakais - irgi pagerbtos dailia schema.
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, laiške dėkodamas Vidai Povilaitytei - Kazlauskienei rašė: ,,Jūsų į knygą sudėti prisiminimai, kūryba, meilė ir pagarba Pašušvio žmonėms, gamtos įdomybės, herbinis ženklas, dainos prisiminimais guodžia ir džiugina vyresniųjų širdis, o jauniems primena šaknis ir skatina didžiuotis savo tautos, tėviškės, giminės istorija".
Radviliškio rajono savivaldybė ir jos Viešoji biblioteka skelbė konkursą Jono Marcinkevičiaus literatūrinei premijai laimėti. Premija paskirta knygos ,,Prie Šušvės ir Žadikės" sudarytojai Vidai Povilaitytei - Kazlauskienei (po mirties).
Laikas trynė neištrynė pėdos, įmintos gimtinėje. Pasodintas bendruomenės atminties medis nenudžiuvo, išleido gražų ūglį - knygą, nes buvo pamaitintas meile ir atsiminimais.
.jpg){kind=logo}
.jpg)
Komentarai (44)