2019 m. liepos 19 d., Penktadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Pirmasis 2019 metų Palangos klausimas: „Kodėl žmonės neklauso... savo batų?

2019-01-23
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

Einant pajūrio smėlynais, jie mane persekioja lyg vampyriški vaiduokliukai, jau ... 12 metų. Juos jau įtartinai aplojo ir mūsų „Mirta - auksinis paukštis", ir daug anksčiau - link Olandų kepurės pro Šaipių-Karklės klifus šuoliuojant - bordelkolė Lita.
Jie - tai du, jau pažaliavę, liūdintys, savo šeimininko tebelaukiantys aulinukai batai - tokius „branavykus" nešioja komunalininkai, statybininkai arba madingieji žygeiviai. Telieka spėlioti ir fantazuoti, kodėl kai kurie „šūstri" vyrai našlaičiais palieka jų gyvastingąsias kojas stiprinančius, į priekį per gyvenimo balas, net pelkes žvyrtakiais vedančius batus, nes basam smulkiais žvyriukais sprygčioti žygiuose - labai jau nelengvas, net keblus uždavinys. Tada jau patogiau basam bristi jūra - geras padų gaivinimas ir „relaksas" visam kūnui. Su saiku. Gyvenimas - styga, persitempus - trūksta arba neskamba.
Čia ūmai prisiminiau 2005 metais Birutės kopkalvės papėdėje besitreniravusius Kauno „Žalgirio" krepšininkus. Bėgiojimai Meilės alėja ir iki „Kariuomenės tvoros", prie pat „Auskos" baigdavosi kelis kartus „perskaičiuojant" medinių Birutės kopkalvės laiptelių pakopas - „Aukštyn-žemyn", o po to pasigirsdavo legendinio „Žalgirio" krepšinio komandos masažuotojo nuo 1992 metų, tapusio visų gerbiamo krepšinio pergalių simboliu, malonybiškai Juozuku vadinamo J. Petkevičiaus balsas: „O dabar - marš į jūrą!" Išsirikiuoja kaip pavasario gervės Anaičių priemiškiuose krepšininkai (dar ir dabar atsimenu brolių Lavrinovičių siluetus), šnekučiuojasi ramiausiai, įbridę į Baltiją gal tik sprindžiu aukščiau kelių... Tik tiek. O kodėl „tik tiek", parūpo mūsų „Mėlynosios vėliavos" posto gelbėtojams, tarp kurių ten per štormą ir štilį rugpjūtį tekdavo atbudėti ir šio tekstuko autoriui.
„Sveikatingiausia metodika. Tik kvailiai, o dar perkaitę brenda į jūrą giliausiai. O mums kaip tik jūroje reikia ataušti, nusiraminti. Tam būtinas protas. Stovi, įsibridęs virš kelių sūrokame jūros vandenyje, smėliukas ir mažos žuvytės kutena, masažuoja kojų pėdas, padus, jūros vanduo sveikas kraujagyslių sistemoms, harmonizuoja kvėpavimą, oras - pilnas jodo. Terapinė gamta! Juk būtent čia ir yra sveikiausia kurortinė teritorija ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje SSRS teritorijoje. Palangos priejūrių hidrometeorologinės ir medicininės analizės, tyrimai buvo geresni net už žinomų Kaukazo, Krymo, Baikalo kurortų tyrinėjimų rezultatus. Čia dabar - prezidentinė „Ozono zona". Maskva veltui savo rublių milijonų maišais nebūtų sukišusi į „Prabangos namų" savo pirmiesiems šulams statybą „kažkur Palangos kaimelyje". Jiems nerūpėjo Birutės koplyčios restauravimas. Ją vadino... transformatorine. „Auska" tarptautiniame pasaulyje sužėrėjo, tik 99 kartus pasvėrus, o vieną - apsisprendus. Čia - gydyklos ir dar su pašildomu gelmių jūros vandeniu. Mes tai jaučiame patys - va, po sunkių treniruočių, jūroje pastovėję, aptarę treniruočių klaidas ir būsimas varžybas, jaučiamės taip lengvai, kad galėtume eiti į šokius", - gelbėtojams atviravo krepšininkai, gerbiamas Juozukas Petkevičius draugiškai pridėjo: „Visur teisingus sprendimus sudiktuoja karalius Protas".
Ramiai pradėjus naujus, 2019 metus, aš pritariu: „Be proto mes logiškai visur būtume bepročiais, kaip tie paskendėliai, ant jūros kranto palikę savo jau nuo laiko pažaliavusius aulinius batus. Nubridę ir nubridę gilyn - neišgelbėjamai. Saiką visame kame praradę, neklausom karalių karaliaus - Proto. O batai, tie pažaliavę žygeiviški „branavykai" (tai - ne pasaka vaikams!), atmetę odinius liežuvius, vienas per kitą tarsi norėtų išsisakyti apie savo liūdnumą, taip kvailai ir neapgalvotai netekus savo šeimininko, ir man, kiekvieną sykį žygiuojant smėlynais, vis labai gaila tų vis ašarojančių batų: „Mes jam šaukėme, šaukėme, šaukėme... Kad nereikia gerti alaus. Kad išgėrus nereikia iš viso maudytis. Kad su šeimininku eitume toliau. Kad jam linkime taip gero, kaip ir žmonos. Kad nebristų į jūrą per giliai, kad atsigaivintų Baltijos vandenyse, kaip tie „Žalgirio" krepšininkai, kurie pelnė visos Europos sirgalių pagarbą. Šeimininkas paliko mus vienus. Gal per daug buvo prispangęs alaus, ir mūsų visai nebesiklausė. Būtume dar daug kur nuėję sykiu. Gaila", - kaskart einant krantais apgailestauja batai, amžinesni už žmogų. Gal 2019-aisiais būsim protingesni. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-01-23 11:53
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media