2018 m. rugsejo 24 d., Pirmadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Daumantas Čibas: tarsi vaikščiojanti Lietuva

2018-02-28
 
Daumantas  Čibas

Daumantas Čibas

Algirdas Butkevičius,
Biržai

 

 

Šitaip vaikams skirtų žurnalų redaktorių, beletristą, kraštotyrininką, fotografą, žurnalistą, psichologą, tautodailininką Daumantą Čibą 1970 metais JAV leidžiamo dienraščio „Draugas" kultūriniame priede „Mokslas, menas, literatūra" pavadino prozininkas ir publicistas Algirdas Gustaitis. Apie savo bičiulį Daumantą jis rašė: „Nepaprastas jo kuklumas daugelį gali suklaidinti. Jis kalba lėtai, švelniai, visad ramiu balsu, nepaprastai mandagus, niekad neis priekin neištemptas, niekad nepertrauks kito kalbos, visad nuošaliai stovės, niekados nepareikš griežtos nuomonės, atrodys poprasčių paprasčiausiai, niekad nesisakys ką gero padaręs, visad mažins savo nuopelnus ar juos bandys paneigti, bet kitų pastangas ar net mažus laimėjimus kels, jais gėrėsis, statys pavyzdžiu".
 
Gimė Ančiškių kaime
Daumantas Čibas gimė 1907 metų rugsėjo 20 dieną Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Ančiškių kaime. Krikštytas Dominyko vardu, tačiau vėliau pirmuosius savo spausdintus tekstus pasirašys Daumantu. Iš nutolusių vaikystės dienų prisimins ilgus švenčių vakarus, kada namuose būdavo sekamos pačios gražiausios ir laimingiausios pasakos. 1916 metais vokiečių žandarai paragins tėvus leisti vaikus į vienintelę visame valsčiuje mokyklą. „Senobiniai mokyklos namai, - rašys po dvidešimties metų dėdės Dominyko slapyvardžiu savo redaguojamame žurnale „Vyturys" , - per karą juose buvo vokiečių kareiviai apsistoję. Kiemo medeliai išlaužyti, darželis ištryptas, visur primėtyta pagalių, lentgalių, surūdijusių skardinių dėžučių, šiukšlių. Langai išdaužyti - kur sveikas stiklas, kur tik pusė, kur lentele užkalta, o kai kur - vėjai švilpia. Suolų - tik keletas, vaikų daugybė. Mokytojas - vokietis, kareiviškai apsitaisęs. Drūtas, viena koja šlubuoja. Taip mus tas vokietis kankino dvi žiemas".
Vokiečius išvijus, mokykla atsirado Ančiškiuose, kaimyno seklyčioje.

 

 

 
Panevėžio berniukų gimnazijoje
Savarankiškai pasirengęs namuose, Daumantas 1923 metais įstojo į trečiąją Panevėžio berniukų gimnazijos klasę. Gimnazijos direktorius buvo biržietis istorikas Jonas Yčas. Dar vaikystėje gražiai piešęs, Daumantas apsidžiaugė, kad gimnazijoje jam piešimą dėstys garsus skulptorius Juozas Zikaras. Po daugelio metų, pasakodamas apie gimnazijoje apsilankiusį Joną Basanavičių, prisimins, kad Zikaras, šalia sporto salės turėjęs skulptūros studiją, tomis dienomis nulipdė Basanavičiaus biustą. Nuo sporto salės studija buvo atskirta kartono pertvara. „Toje kartono pertvaroje, - rašė Daumantas Čibas, - aš suradau mažą plyšelį ir kiekviena proga pripuldavau pažiūrėti, kas naujo už sienos padaryta. Labiausiai traukė lipdoma Laisvės statula, kurią lipdė ilgai". Gimnazijoje ėmė bendradarbiauti spaudoje. 1926 metų aštuntajame žurnalo „Žvaigždutė" numeryje buvo išspausdinta Daumanto piešta Ančiškių koplyčia ir jo užrašytas pasakojimas apie Ančiškių kapines. Dar po poros metų tris jo apsakymus randame „Šaltinio‘ žurnale. Tikriausiai Daumantą rašyti paskatino dalyvavimas gimnazijos mokytojo, rašytojo J. Lindės - Dobilo įkurtos ir jo vadovaujamos Meno kuopos veikloje. Čia jis susipažino su Panevėžio mokytojų seminarijos moksleiviu Jurgiu Lebedžiu, vėliau - garsiu mokslininku, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoju. Po kelių metų, studijuodami Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jie taps ne tik geri draugai, bet ir turistinių kelionių po Lietuvą entuziastai.
Gimnazijoje Daumantas išmoko esperanto kalbą. 1937 metais „Kario" žurnale prisimins, kad dar trečioje klasėje su draugais susitarė mokytis esperanto kalbos. Užsidegęs nubėgo į knygyną vadovėlio pirkti. Knygyne buvęs kažkoks pirkėjas šyptelėjęs tarė: „Be reikalo perki. Daug tokių vyrų ryžtasi išmokti, bet po dviejų savaičių visi atkanda dantį". 
„Ši pašaipa, - prisimena Daumantas, - mane baisiai įžeidė. (...) Visi mano draugai neištvėrė, ir netrukus nubloškė vadovėlius, o aš, įžeidimui kerštaudamas, spyriausi, kalbą išmokau ir iki šiol naudojuos, kur man nepadeda kelios kitos mokamos kalbos".
Mokydamasis Panevėžyje Daumantas susidomėjo fotografija. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos (taip vėliau buvo pavadinta buvusi berniukų gimnazija) istorijos autorius, buvęs šios gimnazijos direktorius Vytautas Baliūnas rašo, kad pirmiesiems gimnazijos fotografams Stasiui Variakojui ir Petrui Babickui 1923 metais baigus gimnaziją, „pagrindiniu gimnazijos foto metraštininku tapo Daumantas Čibas. Jis, beje, buvo ir pirmasis gimnazistas, pagaminęs detektorinį radijo imtuvą. Baigęs gimnaziją, Čibas išvyko studijuoti į Kauną, ir jau ten pagarsėjo kaip puikus žurnalistas ir fotografas, priklausė Lietuvos foto mėgėjų draugijai, buvo jos valdybos narys".

 

 

 
Po gimtąjį kraštą
Baigęs gimnaziją ir panoręs šiek tiek atitrūkti nuo mokslų, metus pagyvenęs tėviškėje, Daumantas 1930 metų rudenį išvažiavo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti pedagogiką ir psichologiją. Greitai pamėgo keliones po Lietuvą. Jos keliais takeliais išvaikščios apie 7000 kilometrų. 
Apie pėsčiojo keliautojo pranašumus 1932 metais „Studentų balse" rašė: „Takeliais eidamas visą laiką gali grožėtis bėgančiais upeliais, tekančiomis upėmis, vilnijančiais ežerais, ošiančiais miškais bei vėjyje pasišiaušusiais kalnais. Takeliuose nėra dulkių. Nes abipus žydi vasaros darželiai. Taip ir vaikščioji paskendęs kvepėjime, mokaisi džiugaus paukščių čiulbėjimo, prausies gurgždančiu upelio vandeniu, nardais peršviestose plataus ežero bangose". 
1932 metų vasarą, „ po aštuonių mėnesių trynimosi auditorijose ir skaityklose, egzaminų sesijos su kolega (turbūt Jurgiu Lebedžiu) nusprendžia iš įkaitinto miesto keliauti vėsesnę vietą - Šiaurę". Stabtelėję Šiauliuose, pradeda kelionę į Biržus. 
„Užėję platūs debesys suvijo mus į siaurąjį Biržų traukinėlį, - rašo Daumantas. - Keleivių prisirinko tiek, kad jis vos pagali pavežti. Susikimšimas nesvietiškas! Čiuku - čiuku - čiuku ropojame molėtais pažliugusiais laukais. Protarpiais nelyjant iššokame ir bėgame paskui tą šniokščiantį ežį, kad bent kiek atsikvėptumėm ir išsimangučytumėm. Pagaliau visa tai labai įgriso ir mes po aštuonių tokios kelionės valandų išlipom Pajiešmenės stotelėje". 
Ir toliau taip pat nuotaikingai Daumantas Čibas pasakoja apie kelionę pro Dagilynę, žaliais Tatulos krantais, nuo Trečionių prasidedančias gipso įgriuvas, Kirdonyse gipso kalnelyje aptiktus kapus, nakvynę palapinėje miške, Smardonės upelį, Likėnų kaimą, iki pat vidurnakčio pliaupiantį lietų. Iki vakaro tikisi prieiti Biržus, bet pusiaukelėje netikėtai užeina nedidelį aukšto miško plotelį, ir susigundo ten nakvoti, atsisakydami tariamų Biržų smagumų. Naktis su nuotykiais, o rytą paaiškėja, kad nakvojo ne miške, o apleistame Mantagailiškio dvaro parke. 
O Biržuose - Joninės. „Smagaus jaunimo be galo! - džiaugiasi Daumantas. - Jo pilna salėse, gatvėse, pilyje, ežere. Mus tuojau apsupo porą tuzinų studentų, prikalbėjo pričiauškėjo, apsuko mums galvas ir vedžiojo po salas ir po paežeres, parodė visus paminklus, muziejus, pilį, senas patrankas, požeminius urvus, saulės sėdimą ežere, jaunimo žaidimus pilyje ir daug kitų įvairybių, dėl kurių Biržai pasirodė nemenkesni ir už patį Kauną. O biržietės kaip moka šypsotis ant pilies pylimų sėdėdamos!"
 

 

 

Kaimo menininkai
„Man beekskursuojant po savo gimtąją Biržų apskritį netyčia teko kelis tokius kaimo menininkus užeiti, - rašė D. Čibas žurnalo „Naujoji Romuva" 1932 metų 41 numeryje išspausdintame tekste „Kaimo menininkai." - Jei būčiau jų tyčia ieškojęs - tikriausia būčiau daugiau ir gal žymesnių radęs. Tuo tarpu papasakosiu apie vieną kitą, pripuolamai rastą Vabalninko valsčiuje". 
Daumantas Gataučių kaime aplankė Pranutę Petrulytę, kuri ne tik drobeles audžia, bet ir mėgsta dainuoti savo sukurtas dainas. Apylinkėje plačiai dainuojamos keliolika jos lyriškesnių dainų. Ji rašo ne tik dainas. Prieš keletą metų vietos jaunimui vaidinti Pranutė parašė 5 veiksmų dramą „Likimo audra" ir porą komedijų. Savo eilėraščius, pasirašytus Audros Duktės vardu, siunčia ir laikraščių redakcijoms.
Ančiškių kaime ūkininkaujantis Antanas Gribikė žinomas kaip laimingas medžiotojas ir iki ašarų kitus prajuokinantis išdaigininkas bei kupletistas, be kurio neapsieina nei vienas kaimo balius.Gribikė savo linksmų kupletų neužrašinėja, juos greit pamiršta, bet dėl to nesuka galvos, jam tai nesvarbu, nes prireikus be jokio vargo naujus „išmislija".
Tame pačiame Ančiškių kaime devyniolikmetis Antanas Gatautis, nors apie literatūrą nieko nėra girdėjęs, rašo įdomią apysaką „Likimas ir valia", siunčia korespondencijas laikraščiams, kurios yra mielai spausdinamos. Kol keliai sausi - dviračiu nurieda pas senus apylinkės žmones rinkti tautosakos arba pasakojimų apie senų laikų gyvenimą. 
Daumantas Čibas aptiko ir Samsoniuku vadinamą (nes tikros pavardės ir vardo niekas nežino), 50 metų Puteikių kaime pas ūkininką Pilių bernaujantį velniadirbį. „Dienos metu, - rašo Daumantas, - jis dirba ūkio darbus, o naktį eina į jaują, užsidega mažą žiburėlį, sėdasi ant kaladės ir tašo, drožinėja, skaptuoja iki pat aušros visokius velniukus, baidykles ir moteris. (...) Kartais tos statulėlės būna beveik natūralaus augumo. Pasakojama, tokių savo darbelių jis buvo pridirbęs pilną jaują, bet jam susirgus, supuolė viso kaimo vaikai ir viską išnešiojo. Jam beliko tik kelios baidyklės ir nuo susilenkimo bedrožinėjant įsimetusi kupra. Nuo to laiko jis jau nebeturi daug noro dirbti". 
O Natiškių kaime rado tai, ko nesitikėjo. Vieno vienkiemio gonkose ant suolelio pamatė džiūstantį kunigaikščio Vytauto biustą. Seklyčioje buvo kitos skulptūros: Antano Smetonos, Lietuvos kunigaikščio Gedimino, penkios raguotos briedžių ir stirnų galvos. Šias skulptūras nulipdė Pranutė Vaitekūnaitė. „Jei pasimokytų, - giria ją Daumantas, - taptų antruoju Zikaru". Ir ragina: „Kaime talentų yra, nepalikime jų skursti ir pranykti"!

 

 

 
Žurnalistas, redaktorius, fotografas, keliautojas
Dar studijuodamas universitete Daumantas susipažino su žurnaliste Maryte Nemeikšaite, žurnalo „Motina ir vaikas" redaktore. 1934 metais šiame žurnale pasirodo pirmieji Daumanto Čibo tekstai - įtaigiai parašyti patarimai tėvams, kaip ugdyti geriausias vaikų savybes, kad jie užaugtų darbštūs, jautrūs, Tėvynę mylintys žmonės. Keliasdešimt talentingo psichologo ir beletristo plunksna parašytų straipsnių, manau, nepraradę vertės ir šiandien, sudėti vienam leidiny galėtų tapti puikiu patarėju ir pagalbininku ne tik vaikus auginantiems tėvams, bet ir pedagogams bei vaikų darželių auklėtojoms. „Motinos ir vaiko" žurnale randamos ir D. Čibo parašytos vaikams skirtų knygų recenzijos. Šalia kitų autorių pristatomos ir Biržų krašto poetų Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio), Kazio Jakubėno, Kazio Binkio knygelės, Biržų gimnazijos auklėtinio kunigo Alfonso Sušinsko knyga „Maršas jaunystei". 
1937 metais Daumantas tampa faktiniu dvisavaitinio žurnalo „Vyturys" redaktoriumi. Iki 1940 metų ( birželio 15 dieną išeina paskutinis, 11 - asis numeris) jame išspausdina daug straipsnių, meninių nuotraukų, savo piešinių. Pasirašinėja ne tik įvairiais savo pavardės variantais (Daumantas Čibas, D. Čibas, Dmt. Čibas, D.Č.), bet ir Daumantėlio, dėdės Donato, dėdės Dominyko, Donato, Daumanto ir kitais slapyvardžiais. 1940 metais suredaguoja leidinį „Aklųjų dalia". Straipsnius bei savo nuotraukomis iliustruotus kelionių po Lietuvą įspūdžius spausdina „Jaunosios kartos" žurnale, bendradarbiauja „Kario", „Naujosios Romuvos", „Akademiko" žurnaluose. 
Visą gyvenimą Daumantą Čibą lydės meilė fotografijai. Jis buvo vienas iš Lietuvos foto mėgėjų sąjungos kūrėjų, jos valdybos narys, dalyvavo visose šios sąjungos surengtose parodose, buvo vertinamas kaip puikus psichologinio portreto meistras. Šiandien Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose saugoma daugiau kaip pusantro šimto D. Čibo nuotraukų. Daugelyje jų atsispindi Lietuvos gamta, Pamario krašto žmonės, eilinio kario gyvenimas. Baigęs universitetą, Daumantas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, todėl nestebina, kad jo nuotraukose ypač šiltai, neretai su lengvu humoru, įamžintos kario tarnybos, pratybų ir laisvalaikio akimirkos. 
Jo neapleidžia ir kita aistra - noras geriau pažinti gimtąjį kraštą. Keliauja po Lietuvą, vis fotografuodamas tai, kas jam atrodo vertingiausia. Dar studentas būdamas keliavo 500 kilometrų pagal Lietuvos - Lenkijos demarkacinę liniją. Rašė, kad pasakojęs sargybiniams apie „tolimą šiaurę, ramius, lygius Biržų apylinkės laukus". Keliaujant pėsčiomis per kopas, Juodkrantėje, žvejys, sužinojęs, kad Daumantas iš Biržų, pakviečia jį pas save sušilti, pailsėti, pavalgyti. 1936 metų žiemą kartu su bičiuliu Jurgiu Lebedžiu leidžiasi į kelių dienų bandomąją kelionę slidėmis. Kelionės aprašymą „160 km. slidėmis" iliustruoja savo nuotraukomis. Tekste yra Daumantui Čibui, meniškos sielos žmogui, ypač vertinusiam dvasinį ir materialųjį kultūros paveldą, būdingos eilutės: „Ties Panoškių kapais du puošnūs kryžiai su žalčiais, žvaigždėmis, su saule ir mėnuliu guli nulūžę. Čia pat puriame sniege turso iš savo koplytėlių iškritę šventieji. Nebegalėdami fotografuoti, sugrubusiais pirštais, greit piešiame tuos kryžius į savo knygeles. Saugoti ir gelbėti juos reikia".
Keliaudamas po Lietuvą Daumantas rinko muziejinius eksponatus, aprašė kraštotyros paminklus. Reikšmingiausias tų aprašų yra apie Kaišiadorių apylinkių lopšius, kūdikių stovynes. Tuos eksponatus ir aprašus D. Čibas atidavė įvairiems muziejams. Daugiausia eksponatų atiteko Pedagoginiam muziejui Kaune.
 

 

 

Pabėgėlių stovyklose ir Bostone 
1944 metų vasarą su žmona Adele ir vienerių metų sūneliu Kantrimu pasitraukė į Vokietiją. Iki 1949 metų gyveno įvairiose pabėgėlių stovyklose. Būdamas Hanau stovykloje sužinojo, kad nedidelėje Ofenbacho stovyklėlėje yra profesorius Ignas Končius, Daumantui pažįstamas dar iš Kauno laikų, jam artimas kaip etnografas ir fotografas, 1911 metais fotografavęs Žemaitijos kryžius. Nutarė jį aplankyti. Kelionė nebuvo paprasta. Teko subombarduoto tilto sijomis peršliaužti plačią Maino upę. Profesorių rado drožinėjantį iš medžio kryželius ir koplytėles. Ignas Končius Daumantui paaiškino, kad drožinėjimas ramina, gydo ir teikia sveiką malonumą. Sakė: „Jei nepatiks drožinėti - piešk, rašyk, dainuok, muzikuok! Niekuomet nebūk be darbo".
Šis patarimas pravertė. „Kai vėliau Hanau stovyklos tvarkytojai, - prisimena Daumantas, - visus jos nesuskaitomus gyventojus varė į darbus, kai vyrai kasdien - sninga ar lyja - turėdavo važiuoti į laukus ir sunkiai dirbti už vokiškas popiermarkes, tai aš prisiminiau Končiaus patarimą, stojau į organizuojamą drožinių dirbtuvę. Ten kartu su kitais lietuviais, latviais ir estais, šiltoje pastogėje, čia pat namie, lengvai pradrožinėjau kelerius metus". 
1949 metais atplaukęs į Bostoną, Daumantas vėl sutiko Končių, kuris ragino nepamiršti drožinėjimo. Prie Končiaus ir Daumanto dar prisidėjo inžinierius Eugenijus Manys ir visi trys, sudėję menkus uždarbius, nusipirkę įrankių, mašinas, vertingo medžio lentų, gavę veltui Stepono Dariaus veteranų namų rūsyje patalpas, pradėjo drožinėti. Tačiau kai kas pradėjo pavydėti. „Net apskundė įstaigoms, - prisimena D. Čibas, - kad mes darom didelį biznį, o nemokam mokesčių. ( Iš tikro iš to darbo neturėjom jokių pajamų). Pagaliau, vieną vakarą atėję radom rūsio duris išlaužtas ir viduje viską sujaukta. Nuo to laiko kiekvienas dirbom atskirai. Tik pasitarti susitikdavom. Končius dirbo savo įprastas koplytėles, inž. Manys - kryžiukus ir vyčius, o aš - lėkštes".

 

 

 
Toluvos sodyboje
Keliolika metų gyvenęs Niujorke, Bostone, Čikagoje, bėgdamas nuo žiemos speigų Daumantas su šeima persikraustė į Los Andželą, kuriame, jo žodžiais „ per naujus metus gali vaikščioti vienmarškinis, bet naktį nemėgink būti be švarko". Todėl po kelerių metų (1963 m.), ieškodamas dar šiltesnės vietos, apsigyveno švelniausio Kalifornijos klimato zonoje - tarp Vista ir La Jolla. Su jam būdingu švelniu humoru rašė, kad „kai nusibodo Los Angeles dūmai ir lietuviškos apkalbos, viską mečiau ir išvažiavau į kaimą ūkininkauti". Šiam žygiui ruošėsi iš anksto: skaitė ūkiškas knygas ir žurnalus, ilgai su pieštuku ant balto popieriaus „ūkininkavo" - skaičiavo būsimą pelną. Aplankė daug smulkių ūkininkų. „Gaila, - rašė Daumantas, - niekur neradau lietuvių, nes visi lietuviai buvo sulindę į dulkėtas dirbtuves sveikatos žudyti. (...) Vieni žmonės mane drąsino, kiti baugino. Bet Amerikoje aš jau seniai nustojau ko nors bijoti. Taigi, lengvai ryžausi mesti „ponišką" miesto gyvenimą su visais jo bosais, formanais ir ėdikais. Prisipažinsiu: nors esu ūkininko vaikas, bet arti nemoku. Tiek to, man arti nereikės - auginsiu gyvulius". (Daumantas augino kalakutus, žąsis, antis, ožkas, avis, vertėsi bitininkyste - kalnuose laikė 200 bičių avilių)
„Koks malonumas gyventi Pietinės Kalifornijos vienkiemyje! - apybraižoje „Santana" (Draugas, 1974m. lapkričio 16 d.) džiaugėsi Daumantas Čibas. - Pirmą rytą, prieš aušrą nubudus, girdžiu: žvengia tolimų kaimynų arkliai, bliaubia (bliauna + baubia) avelės ir karvės, šūkauja vištos, loja šunys. Medžiuose čiulba daugybė paukštelių, palaukėje karkena fazanai. Kai išeini į kiemą, junti, kaip nuo pat Havajų atkapsnoja gaivus Pacifiko vėjas. Čia nėra žiemos, o tik ilgas pavasaris, ilga vasara ir ilgas ruduo". 
Savo sodybą Daumantas pavadino Toluva, nes ji buvo toli nuo Daumantui mielos Lietuvos. Visi keturi (Daumantas su žmona Adele, jos seserimi ir sūnumi Kantrimu) triūsdami nuo tamsos iki tamsos, ant pliko kalno stovinčią sodybą pavertė, Algirdo Gustaičio žodžiais, puikiai žaliuojančiu botanikos sodu. „Įvairių žalumynų, - rašė Algirdas, - spygliuočių, dygliuočių, akmenimis atitvertų, medinėmis tvorutėmis apvestų, smėliu išbarstytų, žvirgždais išpluktų, žalia veja pasivaikščiotinų, vėjo gaimaruojamų pilnas Daumantų sodelis". 
Daumanto svajonė buvo Toluvos sodyboje kurti lietuvišką pasaulį. Tradicinę lietuvišką sodybą puošia kryžius. D. Čibas savo sodyboje pastatė septynis aukštus kryžius. Penkis - sodybos viduryje, du prikalė prie gyvenamo namo sienos. Bibliografas ir kultūros istorikas Albertas Ruzgas, tikriausiai turėjęs galimybę susipažinti su šiais kryždirbystės šedevrais, rašė, kad „Daumanto sukurti kryžiai yra labai gražūs, meniški, papuošti koplytėlėmis, statulėlėmis, ornamentais, metalinėmis savitomis kryžių viršūnėmis - saulės simboliais. Senųjų dievdirbių patyrimą Daumantas panaudojo kūrybiškai, ne aklai kopijuodamas, ne kartodamas, kas anksčiau kitų sukurta. Priešingai, pasitelkęs savo didelį išmanymą, išradingumą ir meilę kryžių kūrybai, jis praturtino lietuvių liaudies meną naujomis formomis, temomis, kompozicijomis". 
Iš laiškų, rašytų dar nuo studijų metų Kaune pažįstamam Broniui Kvikliui matyti, kad Daumantas domėjosi medžio meistrų kūryba Lietuvoje, teigiamai vertino jų ieškojimus. 
Erdvus Toluvos sodybos gyvenamasis namas taip pat buvo pilnas Daumanto išdrožinėtų skulptūrėlių, bareljefų, lėkščių, statulėlių. „Visos dėmesio vertos, - apie jas rašė Bronius Kviklys, - ir reikia tik stebėtis, kad iki šiol žinomiausias išeivijoje drožėjas - dievdirbys su savo kūryba nebuvo pristatytas lietuviškajai, gal ir amerikiečių visuomenei, kai kiti drožėjai turėjo net po keletą parodų.". 
Daug laiko Daumantas praleisdavo savo fotolaboratorijoje, kaupdamas archyvą, kurį sudarė iš daugybės vertingų leidinių turėjusių asmenų kolekcijų, Harvardo universiteto bibliotekos įvairiakalbių knygų apie Lietuvą perfotografuotos nuotraukos. Jų buvo padaręs apie 12000. Bostone leistoje „Lietuvių enciklopedijoje" išspausdinta daugiau kaip 3200 daugiausiai retų, kitur nebeaptinkamų nuotraukų iš D. Čibo archyvo. Vėliau Daumantas panašiai talkino Broniui Kvikliui, leidusiam keturis enciklopedinius „Mūsų Lietuvos" tomus, septynių tomų leidinį „Lietuvos bažnyčios". 
Rašė mažiau. Su sūnumi Kantrimu, užkietėjusiu keliautoju, išvažinėjusiu dykumas Kalifornijoje, Arizonoje, Nevadoje, Meksikoje ir kitur, išsiruošė kelionėn į dykumoje stūksančius kalnus, po kurios „iš pusėtino automobilio bebuvo likęs apdaužytas kledaras, akmenynuose apverktinai išnarinęs visus ratus, o motoras pasibaisėtinai kniukštė". Šį ir kitus kelionių aprašymus (pas kaimynus - šošonų genties indėnus), iliustruotus savo nuotraukomis, Daumantas dažniausiai spausdindavo „Draugo" laikraštyje. 1965 metais pasirodė jo apysaka jaunimui „Žaižaras". 
Mirė Daumantas Čibas 1982 metų gegužės 15 dieną savo išpuoselėtoje sodyboje, palikęs visą gyvenimą kauptus dailės ir kultūros lobius sūnui Kantrimui. Rašytoja Alė Rūta Daumantui skirtame nekrologe rašė: „Kaip laimingi buvom visi, kurie arčiau jį pažinojom ir kurie jautėm jo tylų draugiškumą". 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-02-28 12:03
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

domas

2018-03-08 10:42

Labai įdomus straipsnis, pagarba autoriui. D. Čibą esu įsidėmėjęs nuo vaikystės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media