2018 m. rugpjucio 17 d., Penktadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Eugenija Vėlyvienė: MŪSŲ GYVENIMAS

2018-02-05
 
Eugenija ir Jonas Vėlyviai

Eugenija ir Jonas Vėlyviai

Eugenija Vėlyvienė 

 

Rašau, o už lango įsismagino vėjas, klevai skleidžia lapus. Jonas visada stebėdavo, kada sužaliuos beržai po langu. Šiandien jie pradeda skleistis. Tik jis nemato. O gal mato?
Pavasaris, jau kitoks pavasaris. Pirmas pavasaris be Jono.
Kartais prabėga visas gyvenimas prieš akis. Kartais užsimiršusi nueinu į kambarį kažką jam pasakyti. Bet Jo ten nėra. Lyg elektra mane visą nupurto... Sunku, labai sunku būna, bet iš visų jėgų stengiuosi nepasiduoti tokiam liūdesiui, kuris pereitų į depresiją. Gyvas į žemę neįlysi, ir nereikia. Tau duotas gyvenimas, ir privalai jį nugyventi. Mirsime visi, tik nežinome, kuris kada. Lemta buvo jam išeiti pirmam. Pragyvenome kartu 50 metų ir 11 dienų. Netrumpas laiko tarpas, bet dar tikrai galėjo pagyventi. 
Buvome kalbėję, kad bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį pažymėsime suruošę balių. Tačiau jis atsidūrė ligoninėje. Rugpjūčio 29 jubiliejinę dieną, ligoninėje besikalbant, tyliai man pasakė: „štai kokį bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį pakėliau". Na aš nukreipiau kalbą, tik pasakiau, kad dar bus laiko atšvęsti, nežinau, ar virpėjo balsas tai sakant, nes aš jau žinojau, kad to laiko nėra ir jau nebebus. Nežinau ir ką jis jautė. Turbūt buvo abiem labai sunku... Tačiau nė vienas to parodyti negalėjome.
O buvo taip...
Susitikome Šiauliuose, mano gimtajame mieste. Jis atvyko dirbti gavęs paskyrimą į Gelžbetonio gamyklą. 
Pirmą kartą jį pamačiau Šiaulių Gelžbetonio gamykloje. Aš dirbau Šiaulių Statybos treste. Reikėjo nunešti raštą į betono cechą. Pliaupė lietus, gamyklos teritorija skendo purve. Ieškojau cecho viršininko, užėjau į kabinetą. Sėdėjo jaunuolis. Pasakė, kad viršininkas išėjo, atsistojęs pasiūlė kėdę:
- Prisėskite, senjorita.
Aš pyktelėjau. Batai šlapi, kojos šąla, o jis - „senjorita". Todėl pastūmiau kėdę ir atrėžiau:
- Pasilaikyk sau, senjore! - Ir išėjau palikusi raštą.
Nežinau, kaip tada jam pasirodžiau. Vėliau tik yra prasitaręs: „na ir pasiutusi tu buvai".
Vėliau susitikome tresto susirinkime. Atėjo pavėlavęs ir prisistatė:
-Vėlyvis.
Pagalvojau: kaip kvailai pasiteisino pavėlavęs. Vėliau sužinojau, kad tokia jo pavardė.
Po to dažniau teko kartu dalyvauti susirinkimuose.
Jis rašydavo straipsnius apie statybas į miesto laikraštį. Įstojo į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą, ir buvo pakviestas dirbti į laikraščio „Raudonoji vėliava" redakciją. Kuravo statybas, todėl dažnai ateidavo į statybos aikštelę Vytauto - P. Cvirkos gatvių kvartale, kur buvo statomi pirmieji stambiaplokščiai namai. 
Aš tada dirbau meistre statybos valdyboje Nr.13 ir stačiau pirmuosius stambiaplokščius namus. Statant namus už „Palydovo" kino teatro ir „Jaunystės" restoraną, Jonas dažniau ateidavo į statybvietę. Kartą atėjo redakcijos fotografas ir mane su brigadininku nufotografavo. Tačiau laikraštyje nuotraukos taip ir nepamatėme, nes Jonas paprašė:
- Geriau nereikia.
Po mūsų vestuvių fotografas apie tai papasakojo, ir Jonas prisipažino nenorėjęs, jog kiti pagalvotų, kad saviškės nuotrauką laikraštyje išspausdino, nes jau tada jam patikau, nors dar nedraugavome.
Statybvietėje susitikdavome, kartais ateidavo per pietų pertrauką ir valgykloje papietaudavome. Kartą pietaujant pakvietė mane į kiną. Taip prasidėjo mūsų artimesnė pažintis.
1964 metais aš perėjau dirbti į Šiaulių miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyrių. Vykdžiau techninę objektų priežiūrą. Rečiau susitikdavome, tik po darbo ar paskaitų, nes aš studijavau Kauno Politechnikos instituto Šiaulių vakariniame skyriuje, tačiau Jonas dažnai man paskambindavo.
Besikalbant jis visada pabrėždavo, kad svarbiausia - mokslas, apie šeimą dar anksti galvoti ir jo tikslas - kopti toliau. Kartą vaikštant po miestą aš pasakiau, kad einu su kurso draugais į kiną. Jis nuėjo namo. Aš pagalvojau, kad daugiau gal jau nebeskambins, tačiau kitą dieną ir vėl paskambino. Susitikome, ir aš prakalbau, kad geriau jis tegul pas mane nevaikšto, o mokosi, nes aš galvoju apie šeimą, turiu kurso draugų, kurie siūlo draugystę, bet aš nenoriu susitikinėti su keliais, todėl ir prašau nebeskambinti man. Jis ilgokai tylėjo. Aš jau norėjau atsisveikinti, bet jis sulaikė.
Paskui paėmė už rankos ir tarė:
- Na tai nešame ryt pareiškimus į metrikacijos skyrių, geriau nesiskirkime, ar sutinki?
- O kaip mokslai? - paklausiau.
- Gal mokytis nedrausi?
Pokalbis vyko Tilžės (tada Lenino) ir Vytauto gatvių sankryžoje, prie saldainių fabriko „Rūta".
Rytojaus dieną nunešėme pareiškimus. Nurodė santuokos datą - 1964 metų rugpjūčio 22 diena. Tačiau tądien vyko renginiai kultūros namuose (ten vykdavo ir santuokos registravimas), todėl data buvo nukelta į rugpjūčio 29 dieną. Vestuvių pokylį surengėme Gelžbetonio gamyklos salėje. Gamykla mums, kaip statybininkams, leido ten atšvęsti vestuves. Prasidėjo šeimyninis gyvenimas. 
Apsigyvenau pas jį statybininkų bendrabutyje, davė mums atskirą kambarį. Bendrabutis buvo Draugystės prospekte netoli geležinkelio stoties. Bendrabutyje buvo linksma, nes beveik visi žmonės - pažįstami statybininkai. Įdomūs būdavo vakarai bendroje virtuvėje. Vienas vaikinukas kas rytą pakabindavo po gėlę ant mūsų durų, tačiau Jonas nepyko. Teko man prašyti, kad to nedarytų.
Jis paaiškino, kad nieko blogo negalvoja, šiaip atsidėkoja, kad patariu, kaip maistą gaminti.
Paskui gavome vieno kambario butą Vytauto gatvėje, viename iš stambiaplokščių namų, kuriuos aš ir stačiau.
Labai patiko, nes jau savas, ne bendrabutis. Tada jau ir šiokius tokius baldus įsigijome.
Prasidėjo 1965 metų gruodis. Gruodžio trečią dieną parėjau iš darbo linksma, nes sužinojau, kad už kelių savaičių išeisiu į dekretines atostogas. Gruodžio penktos dienos vidury pasijutau blogai, buvo sekmadienis. Teko kviestis greitąją pagalbą, kuri išgabeno į ligoninę. Tai buvo gruodžio 5 diena 20 valanda. Budintis gydytojas apžiūrėjęs paklausė: 
- Kodėl per anksti sugalvojai gimdyti?
- Gal bus dvyniai? 
- Ar trijų nenori, maže? 
- Neblogai būtų.
Tuo baigėsi šneka. Tada nebuvo tokių prietaisų, jokių echoskopijų, tai ir nežinodavo, kas ten viduje dedasi. Priekyje buvo dar ilga naktis. Išaušo 1995 metų gruodžio mėnesio 6 diena. Sakau išaušo, nors buvo labai tamsu. Trys valandos trisdešimt minučių. Gimė sūnus. Nesuprasdama ką darau, bandžiau atsisėsti. Gydytoja sušuko:
- Ką darai, bus dar antras!
Trys valandos keturiasdešimt minučių. Į šį pasaulį atėjo dukra. Paprašiau, kad seselė paskambintų į namus ir praneštų šią džiugią žinią. Vėliau seselė juokėsi, kad mano vyras paklausė: ,,Ką jam dabar daryti?"
Kai kas gailėjosi, reiškė užuojautą: ką dabar aš darysianti? Bet mažai kas žinojo, kad tai mano didžiausios penkerių metų brandintos svajonės išsipildymas. 
Sūnus svėrė 1940 gramų, o dukra 1590 gramų. Išsaugojau ir lapelį, kuriame surašyta kas kada gimė. Tokius lapelius kabindavo ligoninės skelbimų lentoje. 
Tada paaiškėjo, kad iš ligoninės greit neišeisiu, kol jie nepriaugs maždaug iki 2,5 kilogramų. 
Į namus vaikus parsivežėme 1966 metų kovo 3 dieną.
Buvo sunku. Man jau reikėjo eiti į darbą. Jonas išėjo atostogų ir prižiūrėjo vaikus, kol susiradome auklę. 
Kiti tokio amžiaus vaikelius jau nešdavo į lopšelį. O mes negalėjome, nes gydytojai baiminosi, kad jie neišgyvens. Taip prabėgo Jono „atostogų" su vaikais mėnuo. Po to padėjo mano mama ir auklė, o mudu dirbome. Abiejų darbovietės pasirūpino ir gavome dviejų kambarių butą Žemaitės gatvėje prie turgavietės. Jau gerai įsikūrėme. Atrodė, jau viskas normalu. Gyvenimas tekėjo sava vaga. Dirbome ir studijavome abu.
1966 metų žiemą grįžo po sesijos namo susirūpinęs ir pasakė, kad Radijo ir televizijos komitetas kviečia jį dirbti pramonės, statybos ir transporto skyriaus redaktoriumi. Pažadėjo ir butą. Vaikams metukai. Kaip likti vienai su mažiukais. Į pagalbą atėjo mano mama. Ji perėjo dirbti į naktinę pamainą ir rytais ateidavo išleisti mane į darbą, vėliau ją pakeisdavo auklė. Buvo sunku, labai sunku. Turėjau paruošti maistą vaikams ir auklei, per pietus parbėgusi pamaitinu ir vėl į darbą. Pačiai pavalgyti laiko neužtekdavo. Teko nutraukti studijas. Dabar kai pagalvoju, tai net baisu darosi, kaip galėjau tiek patempti, viena pasilikusi su mažais vaikais ir dar dvyniais.
Po darbo auklė vaikus su vežimėliu atveždavo iki Vykdomojo komiteto ir aš keliaudavau su jais namo. Skalbinių krūvos, sauskelnių tada nebuvo. Miegoti tekdavo mažai, bet tada atrodė, kad ne taip jau ir sunku. Juokas ima, kai girdi dabar besiskundžiančias mamas. Jonas grįždavo penktadienio vakarais, sekmadieniais vėl išvažiuodavo. Žadėto buto vis dar nebuvo.
Jau buvo sugalvojęs grįžti atgal į Šiaulius. Supratau, kad jam darbas Vilniuje svarbu, supratau, kad kažkuriam iš mūsų teks aukotis.
Pasvarstę nutarėme, kad aš nebedirbsiu. Taip bus geriau visiems, o svarbiausia, vaikams. 1967 gegužės mėnesį išėjau iš darbo. Neatrodė, kad gausim Vilniuje butą, tad ėmiausi iniciatyvos. Ieškojau, kas norėtų butą Vilniuje keisti į butą Šiauliuose. Kartą skelbimų lentoje radau, ko ieškojau. Pranešiau Jonui, kad eitų pažiūrėti, nes buvo tik adresas. Telefonus mažai kas turėjo. Mums pasisekė. Į Šiaulius kraustėsi kariškių šeima, o mūsų butas - prie karinio komisariato, kieme darželis. Jiems labai patiko ir mes pasikeitėme. Jie gavo dviejų kambarių atskirą butą, o mes - pusantro kambario su bendra virtuve, pečius malkomis apkūrenamas M. Gorkio gatvėje (dabar Didžioji).
Buvome patenkinti, kad vėl būsime visa šeima kartu, negąsdino net bendra virtuvė. 1968 metų lapkričio mėnesį persikraustėme. Gyveno puiki rusė moteris Galina su sūnumi, kuris mokėsi internate, todėl namuose mažai būdavo. Ji buvo invalidė, sunkiai vaikščiojo. Pažiūrėdavo mano vaikus ir išleisdavo mane į parduotuvę apsipirkti, aš sau ir jai nupirkdavau maisto. Abi buvome patenkintos, labai gerai visi sugyvenome. Aš stengiausi padėti jai, o ji - man. Kai reikėjo mums išsikraustyti, net apsiverkėme.
Tada sugalvojau tęsti studijas, tačiau į Kauno politechnikos institutą negrįžau, nors jau buvo likę tik diplominį apsiginti, buvo nebaigtas aukštasis, pagal dabartinę klasifikaciją būtų bakalauro laipsnis. Vilniaus Universitetas buvo šalia. 1968 įstojau į pramoninių prekių mokslo ir prekybos organizavimo specialybę. Ir vėl pradėjau studijas nuo pradžių neakivaizdiniu būdu. Studijas baigiau 1972 metais įgydama aukštos kvalifikacijos prekių žinovo kvalifikaciją. Darbo neieškojau, nes vaikų nebuvo kam palikti, mamos arti jau nebuvo. Tik vasaras dažniausiai leisdavom Šiauliuose pas mano mamą, nes kol buvo mažesni palikti kaime pas Jono mamą negalėjome. Baiminomės, kad upė - keli žingsniai nuo namo. Ji jau buvo pasiglemžusi ne vieną auką. 
Su vaikais nueidavome į Jaunimo sodą (dabar Bernardinų). Jie ten žaisdavo, paskui pietūs, miegas ir laukimas pareinančio iš darbo tėtės. Labiausiai vaikai laukdavo šeštadienio ir sekmadienio. Tos dienos buvo tik mūsų. Lankydavome parodas, teatrą, kiną. Bet labiausiai laukdavo pietų, nes sekmadienį, eidavome pietauti į kokią kavinukę ar restoraną. Vaikams tai buvo didelė šventė. Mokėsi kaip reikia gražiai elgtis ir valgyti tokioje vietoje.
Mes dažnai lankydavome parodas. Kartą paskambino draugai ir pasakė, kad mūsų nuotrauka yra ŠEIMOS žurnale. Nusipirkau, ir pamatėme fotografo Algimanto Žižiūno atsitiktinai užfiksuotą mūsų šeimą, apžiūrinėjančią eksponatus Parodų rūmuose.
Labai nustebome, nes nuotrauka buvo daryta, kai vaikams buvo penkeri, o žurnale pasirodė, kai jie buvo dešimtoje klasėje.
Po dviejų su puse metų gavome trijų kambarių butą, nors ir seną, bet gerą. Šalia Vingio parko. Vėl vaikams buvo gera, dažnai žaisdavo Vingio parke. Išleidžiame ryte tėtį į darbą ir laukiame, kol sugrįš. Ypač laukdavo Novelė. Išgirdusi, kad duryse apsisuko raktas, pripuldavo, apkabindavo ir vis kartodavo: čia mano tėvelis, tu, Daivi, eik pas mamą.
Kartą jiems susipešus, padaviau kailinukus, nes buvo žiema, dar duonos įdėjau ir pasakiau, kad man nusibodo jų peštynės, tegul kraustosi lauk. Daivis atėjo atsiprašyti, o Novelė tris valandas prasėdėjo už portjerų užlindusi, tik tėčiui grįžus išlindo ir verkdama pasiskundė, kad juos aš norėjau iš namų išvaryti.
Tėtis, kaip visada, paguodė, įtikino, kad niekas jų neišvarys, o mamą pavadino pamote. Ir juokais pridūrė: jūsų mama gyvena Australijoje. Daivis neužmiršo, ir gal po kokių ketverių metų paklausė: tu mums mama ar ne mama?
Liepiau abiem su tėte važiuoti į Australiją, o man už jų auginimą atlyginti. Ir dabar kartais pasijuokiame. Neseniai Daivis gavo kengūros kailį ir neužmiršo man ir kitiems paaiškinti: 
- Mama iš Australijos atsiuntė.
Taip sulaukė ir mokyklinio amžiaus. 1972 metais pradėjo lankyti 21-ąją vidurinę mokyklą Skroblų gatvėje. Mokykloje buvo žemiausio ūgio. Jiems iki septynerių metų dar trūko trijų mėnesių, bet į mokyklą norėjo eiti. Kai vaikai buvo antroje klasėje, 1973 rugsėjo mėnesio 17 dieną, aš pradėjau dirbti Lietkoopsąjungos sutarčių, sąmatų ir projektų ekspertizės skyriuje vyresniąja inžiniere. 
Tuo metu Jonas dirbo „Darbo ir poilsio" redakcijoje vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. A. Ferensas padėjo mums gauti butą su nepereinamais kambariais naujame name Žirmūnuose. Ir dabar čia gyvenu. Vaikams taip pat reikėjo keisti mokyklą. Ketvirtą klasę jie jau lankė Žirmūnų 7-oje vidurinėje mokykloje.
Priešais mūsų namą buvo Metalo pjovimo staklių mokslinis institutas su „Precizikos" gamykla. Aš pagalvojau, kad būtų gerai dirbti arti namų. Pasitaikius progai perėjau į tą institutą. 1981 metų gegužės mėnesį pradėjau dirbti vyresniąja ekonomiste instituto planavimo skyriuje. Kai mūsų institutas buvo reformuotas ir sukurta bendra Lietuvos - JAV įmonė „Brown and Skarpe - Precizika", joje dirbau iki pensijos. Į pensiją išėjau 1997 lapkričio 2 dieną, kai man suėjo penkiasdešimt šešeri.
Jonas nemažai laiko praleisdavo su vaikais, lavino juos prigalvodamas įvairių užduočių. Dėl mokslo nebuvo jokių nuolaidų. Jei vasarą išvažiuodavo pas vieną ar kitą močiutę, į stovyklą ar prie jūros, liepdavo aprašyti ką veikė, kur buvo, ką matė. Novelė stropiau atlikdavo užduotis, o Daivis gudravo, rašė didelėm raidėm, tarp eilučių palikdamas didelius tarpus. Keletas sakinių - ir užduotis baigta, nes puslapis jau visas prirašytas. 
Aš jau buvau pamiršusi, o dabar radusi net nustebau, kiek buvo prirašyta. Yra Novelės sukurtų eilėraštukų. Visai neblogai rašė būdama aštuonerių - dešimties metų. Vis apie Daivį kūrė, gal ir tėtis jai padėdavo.
Vaikai užaugo, baigė Žirmūnų vidurinę mokyklą. Prieš akis jau kitas kelias. Laukė stojamieji egzaminai į aukštąsias mokyklas.
1983 metais Novelė įstojo į VISI statybos fakultetą. Pasirinko pramoninės ir civilinės statybos specialybę. O Daivis - į Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultetą. 
Dar būdama studentė Novelė ištekėjo. Jonui buvo smūgis, nes jis nekeitė savo pažiūrų, kad pirmiausia reikia baigti mokslą. Tačiau mokslų ji nenutraukė, nors pirmojo sūnelio susilaukė būdama studentė. Abu vaikai aukštuosius baigė 1988 metais. Jonui tai buvo šventė. Jis norėjo, kad jie dar ir toliau mokytųsi, bet tie jo lūkesčiai neišsipildė.
Daivis apsivedė tik 1990 metais. 
Mes turime anūkus Giedrių, kuriam jau dvidešimt aštuoneri ir Audrių, kuriam dvidešimt šešeri. Tai Novelės sūnūs. Jie abu baigė Vilniaus universitete informatiką.
Ir anūkę Indrę, kuriai dvidešimt ketveri. Tai Daivio dukra. 
Vasaras leisdavome dažniausiai kaime pas Jono mamą. 
Senojoje Varėnoje vasaras leisdavo kitas Vėlyvis - Stasys. Lyg ir ne giminė, o gal tolimi protėviai ir buvo giminės, bendravome lyg tikri giminės. Važiuodami į kaimą, pakeliui aplankydavome ir Stasį.
Jonui sulaukus penkiasdešimties, pradėjo kamuoti podagros skausmai. Vėliau mano prašomas nuėjo į Artrito asociaciją. Klausydavosi paskaitų, ilsėjosi su tokio pat likimo draugais Birštono sanatorijoje ir Šventojoje. Daugiau sužinojo apie tą ligą.
Kaime būdami sužinojome, kad mirė mūsų šeimos draugas žurnalistas, žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausissis redaktorius Juozapas Laucius. Parvažiavę namo nuėjome į kapines aplankyti jo kapą. Jonas labai pergyvendavo, kai išeidavo draugai ar pažįstami. Atsidusęs sakydavo „štai ir dar vieno nebėra". Daug draugų palaidojo. Ir jaunesnių, ir vyresnių. 
Buvo gyvenime ir juokingų nutikimų. Karta Jonas grįžo iš ekskursijos po Vokietiją. Jo mamos brolis Vincas vokiečių buvo išvežtas į Vokietiją darbams, todėl prašė ateiti ir papasakoti, kokia Vokietija dabar. Jonas mėgo klausytis dėdės pasakojimų, kaip jis iš nelaisvės pėsčias parėjo, kaip slapstėsi, kad į Sibirą neišvežtų, ir visa kita.
Tad nuėjome vieną vakarą į svečius, kad Jonas papasakotų ką matęs. Dėdė paklausė, ar Brandenburgo vartai dar yra? Jonas pasakė, kad už jų suarta žemė. Dėdei, kaip žemdirbiui, įdomu ar suakėta, ar ten kas pasėta. Jonas rimtai atsakė: „nėra ten jokių raketų". Dėdės klausa jau buvo prastoka, bet ir Jonas vietoj „pasėta" kažkodėl išgirdo „raketą." Na, pokalbis tęsėsi, abu liko patenkinti - Jonas paaiškinęs, kad nėra raketų, o dėdė sužinojęs, kad žemė nėra suakėta. O mes su teta iš juoko vos nesprogome. Nieko nesakėme, tik namuose aš Jonui papasakojau ir abu prisijuokėme. Sakoma, kad taip ir atsiranda anekdotai.
2013 metais sausio mėnesį Jonui padarė stuburo operaciją. Buvo užspaustas stuburo nervas. Operacija pasisekė. Daugiau stuburas rūpesčių nekėlė.
Jonui po stuburo operacijos patarė numesti viršsvorį, ir jam neblogai sekėsi, tačiau jam numetus apie 20 kilogramų, man pasidarė neramu. Ar ne per greitai, ar ne perdaug... O jis pasiryžo numesti dar penkis kilogramus. Sakydavo, kad pavalgius graužia rėmuo, bet pas gydytojus nėjo. Liepos mėnesį dar aplankėme Jono tėviškę, su Šiauliečių klubu liepos 23 dieną lankėmės Kaune. Vėliau išvykome į dukros sodą Rastinėnuose, Jonas skaitė knygas. Perskaitė Levo Tolstojaus „Karą ir taiką". Komentavo, kad dabar visai kitaip nei mokykliniais metais supranti tokius kūrinius ir kad juos reikia skaityti vyresniems. 
Pavalgius jam vis darėsi sunkiau, skundėsi, kad maistas lyg įstringa gerklėje. Aš susirūpinusi įsakmiai liepdavau važiuoti pas gydytoją. Jis ilgai nenorėjo, pagaliau sutiko su sąlyga, kad jokių ligoninių, tik pasitikrins ir grįšime atgal į sodą. 
Parvažiavome šeštadienį, rugpjūčio 9 dieną, tačiau pirmadienį pas šeimos gydytoją nepatekome, ji atostogavo.
Kreipėmės į Diagnostikos centrą. Rugpjūčio 14 dieną per porą valandų buvo padaryti visi tyrimai. Aptiko skrandyje auglį. Gavome siuntimą į onkologinį institutą. Rugpjūčio 18 dieną prasidėjo gyvenimas šioje ligoninėje. Iš Anglijos grįžo dukra Novelė. Pirmą savaitę - tyrimai, o 25 rugpjūčio paguldė į ligoninę. Taip ir lankėme jį paeiliui: dukra, sūnus, aš. Jonas prašė, kad niekas daugiau jo nelankytų, nenorėjo kitiems pasirodyti toks silpnas. Tyrimai nebuvo guodžiantys. Vėžys jau apėmė kepenis. Skausmų nejautė, bet valgyti negalėjo, silpo staigiai, kasdien vis silpnyn ir silpnyn. Apie blogiausia nekalbėjome. Po dviejų savaičių, rugsėjo 6 dieną, Joną išrašė iš ligoninės, paaiškino, kad bus chemoterapija po dviejų savaičių. Jonas lyg ir apsidžiaugė, o man - nors verk. Man buvo pasakyta, kad Naujųjų metų jis nesulauks, renkasi vanduo vidaus organuose, reikės nutraukti, apimtos kepenys, plaučiai. Šeštadienį grįžome namo, bandėme apie bet ką kalbėti, kad tik nespengtų tyla. Dukra atsisveikino, nes sekmadienio rytą turėjo išvykti į darbą Anglijoje. Lėktuvas išskrenda šeštą valandą ryto. Sekmadienio rytą Jonas atsikėlė ir nuėjo į saloną, atėjusi radau sėdintį prie lango ir žiūrintį į dangų. Paklausiau, kodėl atsikėlė. Pasakė norįs palydėti dukrytę, tuoj praskris lėktuvas. Ir tikrai - danguje sublykčiojo švieselė. Pro mūsų langą matyti kaip parskrenda ir išskrenda lėktuvai, žybsi liepsnelės. Jis lydėjo žvilgsniu lėktuvą, kol tasai dingo už horizonto. Kai po poros valandų dukra paskambino, kad sėkmingai nusileido Anglijos žemėje, jis jai pasakė: „dukryte, lydėjau tave, kol mačiau lėktuvą". Toks buvo paskutinis palydėjimas. Pirmadienį abu praleidome namuose, o antradienio rytą Jonas pasijuto visai blogai, pradėjo dusti. Iškviečiau greitąją pagalbą, nuvežė į Antakalnio ligoninę. Pastatė lašelinę, jį pylė šaltas prakaitas, o jis skundėsi, kad karšta. Taip diena praėjo ligoninėje. Vakarėjant Jonas paprašė, kad aš ir sūnus eitume namo. Labai šiltai atsisveikino. Gal nujautė mirties valandą... Daiviui liepiau eiti namo, o aš nusprendžiau pasilikti. Tada Jonas paprašė, kad palydėčiau Daivį. Grįžusi po 20 ar 30 minučių Jono neberadau. 
Čia jau nelabai ką suvokiau. Atrodo, lyg perkūnas trenkė. Pasirašyti reikėjo kažkokius dokumentus, tačiau nežinau ką ir kur pasirašinėjau. Atsimenu, kad gydytoja vis kartojo: guoskitės, kad dar nebuvo skausmų, kad nematėte artimo žmogaus kančių. Tuo ir guodžiuosi.
Žinojau, kad padėtis bloga, kad nėra išeities, bet kad tokia staigi mirtis gali būti, nesitikėjau, todėl buvo labai sunku ir skaudu. 
Kažkas nutrūko, nutrūko visiems laikams. Tokią akimirką suvoki, kad gyvenimas kaip siūlas gali labai greitai nutrūkti. Tada suvoki, kokie beprasmiai būna ginčai ar nesutarimai, bet ir be jų tikriausiai gyvenimas būtų nuobodus. 
Penkiasdešimt bendro gyvenimo metų prabėgo labai greitai. Atrodo lyg ir negyventa. Lauki, kol vaikais užaugs, mokslus baigs. Nori sulaukti anūkų, pamatyti kaip jie auga. 
Tačiau vieną dieną pamatai, kad nebėra ko laukti. Užaugo vaikai, išėjo, susuko savus lizdus. Jau užaugo ir anūkai. O tu ir vėl lauki. Dabar lauki kada paskambins, aplankys. 
Dabar vis dažniau susimąstai ir pagalvoji, kad visas gyvenimas praėjo kaip vienas ilgas, labai ilgas laukimas. Atrodo lyg negyvenai, o tik laukei.
Bet štai ateina diena, kai lyg ir nebeturi ko laukti, nes jau tavęs laukia ten kažkur, kur - tau nežinoma. Ir tu nežinai, kada būsi ten pakviestas į tą tau tolimą nežinomą amžinybę. 
Gerai būtų, jei išeitum ramiai, nekankintas skausmų. Bet čia neturi pasirinkimo. Už tave kažkas kitas nusprendžia kaip tau reikia palikti šį gyvenimą. Kai gimei, tavęs niekas neklausė ar norėjai, kur norėjai ir kada. Taip pat neklausia ir išeinančiojo, ar jis jau pasirengęs, ar dar ne. Niekas neduoda tam laiko. Atrodo yra suskaičiuoti tavo žingsniai. Žengei paskutinį tau skirtąjį ir kritai.

 

 

Norėčiau šiuos savo atsiminimus baigti tokiu Pauliaus Širvio posmu:
Gyvenimas mano - degimas
Troškimas - toliau ir daugiau.
Bet laukia vienodas likimas -
Kažkur pasakysiu: „Baigiau..."

 

 

Kas dega, tasai ir užgęsta,
Palieka tiktai pelenai.
Bet nieks ir po to nuo šio krašto
Manęs neatskirs amžinai

 

 

Taip visi užgesime, kaip užgęsta sudegusi žvakė. Ir liks iš žmogaus tik pelenų saujelė. 
Bet tikiuosi, kad liks Jono prisiminimas. Liks jo darbai, parašytos knygos primins, kad gyveno toks žmogus.
Tikriausiai ne kiekvienas paskutiniąją mums skirtą minutę spėsime ištarti tą žodį „baigiau".

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-02-05 12:31
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Albertas

2018-03-01 22:13

Tu, Eugenija, tikra šaunuolė. Puikią šeimos kroniką sukūrei. Gaila Jono, nors prisiminti gera. Tavo dėka ypač gražūs ir jautriai surengti atminai šiemet. Ačiū.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2018-02-25 09:25

Gaila Jono, geras vyras buvo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media