2021 m. kovo 8 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Feliksas Marcinkus: žurnalistas, fotografas, menininkas

2021-01-19
 
Feliksas Marcinkus

Feliksas Marcinkus

Algirdas Butkevičius

 

 

Vis galvojau: pakalbinsiu Feliksą Marcinkų jo šešiasdešimtojo gimtadienio išvakarėse. Kaip tais nutolusiais metais, kuomet dar tik beldėsi jo penkiasdešimtmetis. Prisiminsim sukauptą darbų kraitį, naujus Felikso kūrybinius sumanymus, kurių jam niekada nestigo. Tikriausiai visada energingą ir optimistišką Felikso šneką nuspalvins liūdesys dėl mylimos žmonos mirties. Kaip ir tą paskutinį mudviejų susitikimą Biržuose, kuomet svarbiausias rūpestis jam buvo lemtingos ligos paliestos žmonos sveikata, pastangos ir galimybės įveikti ligą. Deja... Nepastebimai praėjo dešimtmetis, ir aš išgirdau, kad Feliksas po operacijos gydosi Santariškių ligoninėje. O netrukus pasiekė žinia apie jo mirtį.
Sunku buvo tai priimti kaip realybę. Veiklus, gyvybingas, entuziazmu ir ryžtu alsuojantis, sklidinas, rodos, pačių fantastiškiausių sumanymų ir idėjų, ir, svarbiausia, jas sėkmingai įgyvendinantis, - toks visuomet buvo Feliksas. Šis energingas užkrečiantis optimizmas jį lydėjo nuo pat jaunų dienų. Prisimenu, kaip Feliksas, dar vakarinės mokyklos moksleivis, atnešdavo į rajono laikraščio redakciją savo pirmuosius rašinius. Vėliau čia buvo spausdinami jo apsakymai ir novelės, o rajono tautodailininkų parodose pasirodė jo tapyti paveikslai.
Šiandien įspūdingai atrodo tai, ką suspėjo nuveikti ir paliko mums Feliksas. Daugiau kaip 30 parašytų ar parengtų knygų (tarp jų romanai „Prietrankos gyvenimo išpažintis," „Kerštas meile," pradėtas trečias - „Kada nebebijai mirties"), brošiūrų, katalogų. Keturi albumai „Gražiausios Lietuvos sodybos ir sodai," jo įsteigti ir redaguoti žurnalai „Rankdarbiai plius Visažinis" „Sodo kraitė," Rankdarbių albumas," „Tautodailė," Lietuvoje ir užsienyje surengta per 30 personalinių tapybos, karpinių ir fotografijos parodų, keli šimtai straipsnių Lietuvos, Lenkijos, JAV, Suomijos ir Vengrijos leidiniuose.
Jis buvo ne tik menininkas, rašytojas, tapytojas ir karpinių kūrėjas, fotografas ir žurnalistas (priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai), bet ir gražiausių sodybų Lietuvoje puoselėtojas, pats dvidešimt metų sklype netoli Vilniaus kruopščiai kūręs daugiau kaip šimto sumedėjusių augalų dendrologinę kolekciją, svajojęs ją įdėti į penktąją „Gražiausių Lietuvos sodybų ir sodų" knygą, o po to - atsidėti kitiems darbams.
Nebeteko... 2010 metų rugpjūčio 13 dieną vos keletą mėnesių su vėžiu kovojusio Felikso gyvybė užgeso jo namuose. Perskaitęs seną mudviejų pokalbį, supratau, kad jame - tikrasis Feliksas, pasišventęs darbui ir kūrybai, toks išlikęs iki savo išėjimo... Tikriausiai tai pajus ir skaitytojai?

 

 

Esate ne vienos knygos autorius, daugelio knygų, tautodailės leidinių leidėjas. Prie kokių knygų gimimo prisidėjote? Ar galite pateikti jų statistiką?
Knygų, brošiūrų, albumų esu parengęs ar parašęs gal dvidešimt, gal trisdešimt. Nesu statistikos surinkęs. Manau, kad dar anksti. Tai, ką protingo, turinčio išliekamos vertės esu padaręs, nėra procentinga išleistų knygų skaičiui. Greičiau atvirkščiai. Kartais užtenka parašyti vieną knygą, ir tave prisimins šimtmečius. Manau, kad dar turiu kūrybinio parako ir dar ką nors išleisiu geresnio už tai, ką esu sukūręs.Tačiau reikšmingesnės, gerai įvertintos šalies ir užsienio specialistų yra knygos „Pasaulio popieriaus karpiniai," „Lietuvių liaudies ornamentika," monografija „Liaudies meno draugija." Mano kūrybinėje biografijoje išliks ir „Raganų kalnas," ir „Pamiršk savo vardą."

 

 

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų buvo išspausdintos pirmosios Felikso Marcinkaus apybraižos, novelės, vaizdeliai. Ar tai ir buvo literatūrinio žurnalistinio kelio pradžia?
Rašytinė kūrybos pradžių pradžia, matyt, buvo septintoje ar aštuntoje klasėje, kai, išrinkęs iš pluošto mano eilėraščių, moksleivių laikraštis išspausdino ketureilį. Aš jį kišenėje nešiojau tol, kol visiškai susitrynė. O kai suaugusiųjų gyvenime kojas sušilau, pirmasis mano prozos mokytojas buvo rašytojas P. Skodžius, žurnalistikos - A. Butkevičius. Čia norėčiau pabrėžti tai, jog labai svarbu, kad rajono žurnalistai skatintų moksleivių kūrybą, paremtų jų pirmuosius žingsnius. Taip gali atsiskleisti talentai. Šiuo keliu eina ir „Rankdarbių" redakcija, leisdama vienintelį šalyje moksleivių redaguojamą respublikinį laikraštį „Nenuorama."

 

 

Biržiečiai dar prisimena Felikso Marcinkaus tapytus paveikslus. Ar dabar tam lieka laiko?
Jau dešimt metų nesu paėmęs į rankas teptuko. Tiesa, pernai mano paveikslai buvo eksponuoti respublikinėje parodoje, bet tai praeitis. Manau, kad tapyboje pasakiau viską, ką galėjau. Toliau reikėjo arba studijuoti tapybą, arba nueiti nuo arenos. Pasirinkau antrąjį variantą. Reikėjo drąsos prisipažinti pačiam sau, kad esi vidutinybė. Tuo metu jau turėjau pakankamai plačiai išaręs kūrybos dirvonų: rašiau apybraižas apie talentingus šalies menininkus, apsakymus, noveles ir istoriografinius straipsnius, karpiau, organizavau tarptautines mokslines konferencijas. Dailės nepamiršau. Iliustruoju knygas, kuriu viršelius.

 

 

Kaip prasidėjo kelias į tautodailę? Ar tai meilė visam gyvenimui? Ką reikšmingesnio nuveikėte šiuose baruose? Kaip gimė mintis leisti „Tautodailę?" Ar konkurentų nebuvo?
Tautodailė - tai iš tiesų meilė visam gyvenimui. Čia suradau gyvenimo prasmę ir bandau save išsakyti, nors tai labai nelengvas kelias. Kiek talentų turi kiekvienas miestas, miestelis, kaimas! Kažkam juk reikia juos surasti, padrąsinti, paskelbti jų kūrybą. Žmogus išeina iš gyvenimo, o tai, ką jis sukūrė, išsidalija artimieji.Taip dingsta mūsų tautos lobiai. Bet jeigu jau paskelbei spaudoje, tas žmogaus kūrybos trupinėlis išlieka šimtmečiams.
O konkurentai lieka konkurentais. Jų buvo gerokai daugiau negu dešimt. Šiuo metu liko tik du. Konkurencija - geras dalykas, priverčia geriau dirbti.
O žmonės patys atsirenka, ko jiems reikia. Skaitytojai pasirinko žurnalą „Rankdarbiai." Šiandien leidžiame jį 11000 egzempliorių tiražu. Dar daugiau pasakysiu. Šis žurnalas gavo išskirtinę teisę parengti šventinį numerį apie pasaulio lietuvių Dainų šventę. Jame bus spausdinama talentingiausių Lietuvos autorių kūryba. Žurnalą ne tik galės skaityti Lietuvos skaitytojai, bet jį gaus ir kiti tautiečiai, atvykstantys į šventę, o jų bus daugiau kaip tūkstantis. 
Iš tautodailės turtų nesusikrausi, tačiau gali be galo praturtėti dvasiškai. Kokia laimė matyti, tarkim, močiutę iš Druskininkų, kuri, sulaukusi garbaus amžiaus, kuria puikius raštus, tarytum būtų baigusi aukštuosius mokslus. Tokių žmonių yra ir Biržuose. Mes jau kartą pristatėm Biržų menininkus, šįmet dar kartą jų kūrybą publikuosime. Kirba mintis, gal reikėtų išleisti mezgėjų, nėrėjų, gal ir karpytojų biržiečių atskirą albumėlį?

 

 

Ar yra laisvalaikio? Kuo jis užpildomas?
Kas yra laisvalaikis bent truputį prie kūrybos prisišliejusiam žmogui, sunku pasakyti. Važiuoji autobusu - matai, kaip turėtų atrodyti būsimosios knygos, žurnalo ar albumo viršelis. Žiūri televizorių, o galvoje kirba mintis apie rašomą straipsnį ar maketuojamą leidinį. O tikrąjį laisvalaikį praleidžiu sklype. Prie Vilniaus esu nusipirkęs 30 arų žemės. Su šeima sodiname sodą, auginame bulves, žirnius ir gėles. Jau turime daugiau kaip pusšimtį medelių, kurie jau veda vaisius ir yra valgymui skirti arba net gydantys nuo įvairių ligų. Sklype nuostabu. Pamojuoji kastuvu, kauptuku iki devinto prakaito, įsiklausai, kaip vakaro tyloje skambčioja dalgis, kaip čiulba miško paukščiai...

 

 

Duktė Kristina - jauniausia Lietuvoje periodinio leidinio moksleiviams „Nenuorama" redaktorė ir leidėja. Kiek pasirinkti šį kelią lėmė paties dvasinė, materialinė ar kitokia įtaka?
To klausti reikėtų jos pačios. Aš jai sudariau tokias sąlygas, kokių neturėjau paauglystėje. Ji gabi žurnalistė. „Nenuoramą" redaguoja nuo 13 metų. Jai jau septyniolika, ir ji pati sprendžia savo kūrybines problemas. Jos laikraštį šįmet pradėjo remti Vyriausybė. Svarbiausia yra tai, kad mes, suaugusieji, nenuslopintume vaikų kūrybinio prado. Visi vaikai kuria, juos reikia skatinti. Ir visai nesvarbu, kad vaikas iš dviejų dviračių ar motociklų sumeistrauja keistą važiuojantį daiktą. Nesijuokim iš jo, neįžeiskim, nes taip reiškiasi jo kūrybinės galios.
Jeigu jis rašo eilėraščius ir pasakas, tegu. Ir visai nesvarbu, kad užaugęs jis netaps dailininku, rašytoju ar konstruktoriumi. Svarbu, kad jo asmenybė bus kūrybinga. Kaip aš mėgstu sakyti: kūrybinga šeimininkė niekada neišvirs tokios pat bulvienės du kartus. Ji kiekvieną kartą kuo nors kitu pagardins ar kokią kitą daržovę, vaisių įmes, ir skonis bus vis kitoks. Laimė turėti tokią žmoną.

 

 

Kas pačiam yra gyvenimas? Kas lemia jo sėkmę?
Gyvenimas yra negailestingas. Kuo anksčiau tai suvoki, tuo greičiau gali jam įsikibti į atlapus ir ko nors pasiekti. Verkšlenti, guostis, koks esi nesuprastas ir nelaimingas, kasdien keiksnoti valdžią ar likimą - kūrybingas žmogus taip nedaro. Reikia mąstyti ir veikti žmonėms, šeimai, pagaliau sau, kaip mąstančiai būtybei. Gyvenimas - tai nuolatinis ko nors siekimas. Tol, kol ką nors darai, nors kartais kruvinom panagėm, spardomas likimo, tol gyveni. O sėkmę lemia žinios, darbas ir intuicija. Ir dar. Yra viena gyvenimo taisyklė, kuria aš vadovaujuosi. Prieš ko nors imdamasis, pagalvoju, kas bus, jeigu įvyks geriausias ar blogiausias variantas. Tai man padeda.

 

 

Ką Tau reiškia Biržai?
Biržai man užaugino sparnus, subrandino darbui, kūrybai. Jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvenu Vilniuje, o be Biržų savęs neįsivaizduoju. Gal esu sentimentalus. Dirbi, eini, kažką darai, ir ateina toks metas, kai viskas ima kristi iš rankų. Atidedu visus reikalus į šalį, sėdu į automobilį ir maunu į Biržus. Pavaikštinėju prie Širvėnos, užeinu į muziejų, aplankau gimines ir artimuosius, išgeriu bokalą biržietiško alaus - ir vėl į sostinę. Tada jau galiu žaliuoti lyg augalas, palaistytas gaivaus lietaus.

 

 

Kada jautiesi laimingas?
Tai labai sudėtingas klausimas. Meluosiu, jei sakysiu, kad svetimas šis jausmas. Iš tiesų, ar kada buvau laimingas? Aišku, laimė jau tai, kad gyveni, laimė, kad vaikai sveiki ir gabūs... Laimė, kad gali ir turi ką pasakyti kitiems, kad parašai knygą ar išleidi albumą, kuris pristatomas net užsienyje. Laimė, kad šeimos stalas kasdien kvepia duona... Nežinau, ar turiu teisę kalbėti apie savo laimę, kai man labai artimas žmogus jau keleri metai serga, o aš jam padėti neįstengiu.

 

 

Ar sunku šiandien išleisti knygą?
Išleisti knygą visai nesunku. Cenzūros nebėra, taigi turėk tik proto, pinigų ir leisk. Tačiau parašyti, parengti reikšmingesnį leidinį be galo sunku, nes mums atsivėręs pasaulis kasdien pateikia dešimtis knygų.

 

 

Ar knygas rašyti pelningas užsiėmimas?
Tokią prabangą - rašyti knygas - gali leisti tik talentingas arba turtingas, arba turintis gerų rėmėjų žmogus.
Yra dar vienas būdas. Parengti knygos programą. Jeigu ši programa bus aktuali, ją gali finansuoti vyriausybė arba koks nors fondas. Kaip rodo praktika, gal kas penkta šešta knyga gali būti pelninga. Praėjo tas metas, kai eilėse stovėdavome, norėdami įsigyti įdomesnį leidinį. Dabar žmogus žiūri, kaip čia sukrapštyti centų butui, paslaugoms, maistui, drabužiams. Iš mano parašytų knygų pelno atnešė tik „Raganų kalnas." Kitoms suradome rėmėjų.

 

 

Kaip vertini pragyventą gyvenimo etapą?
Padariau tiek, kiek galėjau ir sugebėjau. O jeigu vertinčiau pagal dešimtbalę sistemą, sau parašyčiau šešetą.

 

 

Kokia didžiausia svajonė?
Tikiuosi turėti vaikaičių, dar dirbti savo mėgstamą darbą, gal galėsiu daugiau laiko skirti kūrybai.

 

 

Ateities planai, svarbiausi darbai ir sumanymai? 
Pastaruosius porą metų kelia nerimą nepermaldaujamai greitai artėjantis pusės šimto jubiliejus. Velniškai greitai senstu. Atrodo, dar tik pradėjau susivokti, kas aš esu, o jau metai kužda: neskubėk, nes gali suklupti. Nebegali, kaip anksčiau, naktimis dirbti. Na, kaip ten būtų, tačiau tikiuosi, kad savo didžiąją svajonę įgyvendinsiu. Išleisiu nedidukę savo prozos rinktinę.

 

 

Ką tik grįžai iš Varšuvos knygų mugės. Kokios mintys ir įspūdžiai?
Jau penkeri metai mūsų leidyklos išleistos knygos, žurnalai, albumai pristatomi tarptautinėse parodose Vokietijoje, Baltijos šalyse, daugelyje kitų mugių. Mūsų leidiniais domisi Baltarusijos, Rusijos leidyklos. Gavome užsakymų net iš Indijos. Manau, kad metas parengti lietuvių autorių kūrybos albumų seriją, skirtą ne tik lietuvaitėms, bet ir užsienietėms. Lietuvių tauta labai kūrybinga. Mes turime ką parodyti pasauliui.

 

 

Ką norėtum palinkėti Biržams ir biržiečiams?
Džiaugiuosi, kad po truputį miestas gražėja. Mylėkite savo namus. Niekas kitas neateis ir jų nesutvarkys, neišpuoš. Biržai - gamtos apdovanotas miestas, tik pridėkite savo rankas, širdį, ir čia važiuos ne tik lietuvaičiai pasigrožėti. O visiems kraštiečiams - pažįstamiems ir nepažįstamiems - linkiu sveikatos. O kai esi drūtas - kiekvienas obuolį nuskina pagal savo sugebėjimus.

 

Rašinį norėčiau baigti Felikso dukros žurnalistės Kristinos Černiauskienės, redagavusios jos tėvo įsteigtą žurnalą „Rankdarbiai plius Visažinis" žodžiais: „ Jis neįsivaizdavo, kaip galima gyventi siaurą egoistišką gyvenimą vien sau, savo šeimai. Jis nuolat skaitė, mąstė, rašė, paliko daug knygų, kurios turi didelę išliekamąją vertę. Aplinkiniai žavėjosi jo dvasios stiprybe, proto jėga, kūrybine energija ir ramiu nusiteikimu ateičiai. (...) Dėkoju likimui už dovanotą galimybę turėti tokį tėvą."

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-02-22 11:04
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media