2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Gediminas Jokūbaitis: Išskirtinės fotografijos persikelia į virtualią erdvę

2020-12-23
 
Gediminas Jokūbaitis juostų skeneriu skaitmenina tūkstančius turimų negatyvų. Darbas reikalauja ir laiko, ir kruopštumo. D. Pavalkio nuotr.

Gediminas Jokūbaitis juostų skeneriu skaitmenina tūkstančius turimų negatyvų. Darbas reikalauja ir laiko, ir kruopštumo. D. Pavalkio nuotr.

Gintarė MARTINAITIENĖ,
„Draugas"
Šakių krašto gyvenimo pasakojimas fotografijomis - taip galima pavadinti visą fotografo Gedimino Jokūbaičio gyvenimą. Gediminą gerai pažįsta daugelis rajono žmonių, o ir jis puikiai pažįsta daugelį rajono gyventojų, kuriuos yra nufotografavęs ar nufilmavęs. Šiandien socialiniuose tinkluose kone kasdien Gediminas publikuoja nuotraukas - tikrą mūsų krašto istoriją. Pakalbintas fotografas sako, kad tarsi nori atiduoti duoklę žmonėms.
G. Jokūbaitis jau kone pusmetį, parimęs prie juostelių skenerio, kompiuterio, skaitmenina tūkstančius fotonegatyvų. Sako, tai pradėjo daryti paskatintas gero pažįstamo Rimanto Sinkevičiaus.
Visgi teiraujamės, kaip prasidėjo G. Jokūbaičio draugystė su fotoaparatu. Neseniai 78-erių sulaukęs pašnekovas nugrimzta į vaikystės prisiminimus. Jis gimė Sintautuose, 1945m. Būdamas trejų metų, su tėvais fronto linijos genami atsikraustė gyventi į Šakius, apsigyveno Miškų gatvėje (dabartinė P. Cvirkos gatvė).
„Bekasant lysvę darže, radau fotoaparato griaučius. Nuo to karto draugystė ir prasidėjo", - pasakoja vyriškis, prisimena ir pirmąjį savo fotoaparatą „Liubitel", tiesa, ne nuosavą, o kaimynas duodavo pafotografuoti, penktokui tėvai nupirko fotoaparatą „Maskva". Jis vardija ir kitus turėtus fotoaparatus - „Feda", „Zenitas", „Kijevas" ir daugelis kitų.
Vėliau Gediminas baigė Šakių vidurinę mokyklą, su malonumu prisimena laiškininko darbą Šakiuose, sako, pėsčiomis, su pilnu krepšiu dokumentų apeidavo visas miesto įstaigas. Kitas jo gyvenimo etapas - kino mechaniko mokslai ir darbas tuometiniame Tiesos kolūkyje (dab. Gotlybiškiai).
„Niekas nenorėjo žiūrėti žemės ūkio filmų, o planą reikėjo įvykdyti. Tuomet dar akordeonu grojau, tai šeštadieniais šokiams pagrodavau", - prisiminimais dalijasi Gediminas.
Kino mechaniko profesija, fotoaparatas bei pieštukas jį lydėjo ir tarnaujant sovietinėje armijoje Kalugos srityje Obninsko mieste, kur pastatyta pirmoji pasaulyje atominė elektrinė.
Pasakodamas apie savo gyvenimą, G. Jokūbaitis išskiria 20 metų trukusį fotografo darbą tuometiniam Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, kur būdavo kviečiamas fotografuoti laidotuves.
„Daugiausiai buvo fotografuojamasi šeimomis išsirikiavus prie karsto, o kita būtina nuotrauka - iš kapinių, sustojus prie kapo", - to laikmečio tradicijomis dalijasi Gediminas ir priduria, kad mada fotografuoti laidotuves nunyko.
20 metų G. Jokūbaitis atidavė darbui „Draugo" laikraštyje, pradėjęs dirbti nuo 1966 m. - pakeitė tuomet laikraštyje dirbusį fotografą Valentiną Ruzgį.
„Laikraščiui reikdavo vienos, dviejų nuotraukų, o pripyškindavau visą juostelę, jas ir kaupdavau. Taip išliko iki šių dienų", - aiškina pašnekovas.
Jau 53-eji metai Gediminas gyvena santuokoje su žmona Janina, užaugino du vaikus, turi tris anūkus, tris proanūkius.
Šakiuose esančiame bute visi G. Jokūbaičio per keliasdešimt metų sukauptų foto juostelių negatyvų ir filmuotos medžiagos archyvai, kurių šiandien jau nesuskaičiuoja ir sako, kad „fotonegatyvų prikrauti keturi bulviniai maišai". Kiekviena juostelė kruopščiai suvyniota, ant jos užrašyta data ir fotografavimo vieta. Štai 1989 m. respublikinės chirurgų konferencijos Šakiuose, 1991 m. „Draugo" taurės varžybų negatyvai ir kiti.
Gediminas rodo, kaip vyksta skaitmeninimo procesas: juostelių skeneriu nuskenuoja negatyvus, nuskenuotus failus perkelia į kompiuterį, jau kompiuterio ekrane nuotraukas peržiūri, atrenka tik kokybiškas ir publikuoja internetinėje erdvėje.
Jau kone pusmetį, „Facebook" naudotojai su įdomumu jo profilyje stebi, peržiūri, komentuoja G. Jokūbaičio keliamas nuotraukas. Čia ir evangelikų bažnyčios Sudarge atidarymas (1997 m.), geriausi 1998 m. sportininkai, 1996 m. Šakiuose surengtų lengvųjų automobilių varžytuvių akimirkos, įvairių švenčių, vykusių kolūkiuose, apylinkėse, daugelio žmonių asmeninės šventės, liūdesio akimirkos ir kita.
„Ačiū už prisiminimus. Ypač, kai tarp nuotraukų pamatai ne tik pažįstamų, bet ir artimųjų veidus... tėtuko, dėdės... Išties stulbinami lobynai", - rašoma komentaruose.
Pasiteiravome, kodėl jis nusprendė sukauptus negatyvus suskaitmeninti.
„Aš noriu atiduoti tarsi skolą... jaučiuosi skolingas, daug žmonių šventėse fotografavau, tačiau neparodžiau jiems to", - sako G. Jokūbaitis.
Tiesa, suskaitmeninta senųjų negatyvų tik nedidelė dalis, pastarųjų metų fotografijos skaitmeniniu fotoaparatu jau sutvarkytos ir archyvuojamos jo asmeniniame kompiuteryje, jos kažkada taip pat taps istorija. Gediminas atvirauja, kad yra surengęs vos kelias fotografijų parodas, svajoja dar vieną surengti.
„Noriu, kad eitų pabaigti suskaitmeninti, kad dar biskį sveikata būtų. Kad dar galėčiau su žmonėmis daugiau pabendrauti, į renginius valiočiau nueiti. Anksčiau taip mėgdavau savo sode krapštytis ir savo cibulį, ridiką, salotą, bulvę užsiaugindavau", - kalba Gediminas ir sako, kad šią mūsų krašto istorijai svarbią medžiagą, užfiksuotą fotografijose bei video juostose, nori perduoti Šakių bibliotekai bei Zanavykų muziejui.
Ne tik fotografavo Gediminas, bet ir filmavo. Filmuotoje medžiagoje gyvi žmonės, jų išsakytos mintys. Iš viso sako turįs 300 vaizdajuosčių, kiekvienoje po 2-3 valandas įrašo. Yra sukūręs tris vaidybinius filmus bei dokumentikos, kurioje kolūkių, parapijų, meno kolektyvų jubiliejai, rajono tautodailininkų parodos, miestelių šventės, sporto varžybų, kalbos dienų akimirkos ir kita.
Pokalbio pabaigoje G. Jokūbaitis dar pamini, kad Šakiai 1997 m. turėjo ir savo televiziją, kurios operatoriumi jis buvo.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-19 12:12
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Virgilijus Juodakis

2020-12-24 13:09

Nuoširdžiai dėkoju ir sveikinu Gediminą Jokūbaitį suskatusį tvarkyti savo ilgametį fotoarchyvą. Tai nepaprastai reikalingas darbas. Ir toko darbo prasmė. Ačiū Tamstai.
Dar didesnį AČIŪ siunčiu gerb. Gintarei Martinaitienei už tai, kad surašė ir aprašė Gedimino veiklą su fotoaparatu, dabartinį sumanymą ir to sumanymo tikslus. Labai reikia. Ačiū litauskai ir ARIGOTO japonskai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media