2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2021-07-04
 
Geruta Paleckytė. 2012 m.

Geruta Paleckytė. 2012 m.

Geruta Paleckytė

 

 

„Pradėk šiandien!" - paragino brolis Justas. Pradedu šiandien - 2009-ųjų metų lapkričio 7 dieną, apniukusią, lietingą, nuobodžią.
Seniai ruošiausi parašyti apie mūsų Mamą - MAMULĮ, kaip ją vadinome visi - vaikai, anūkai ir proanūkiai. Tėtis, dar prieš karą, kai buvau dar visai maža, menu, pavadindavo ją Gene arba Muska. Pastarojo vardo kilmės nežinau - gal kad mus su sese Sigita kartais pavadindavo „Buska", tai Mama buvo „Muska"...
Pats pirmasis - net ne Mamulio veido, o jos kaip kažko suvokimas, matyt, buvo Palangoje, gal 1936 metų vasarą. Brendu baltu smėliu, ošia jūra, aš įsitvėrus ilgo frotinio bėž spalvos chalato skverno - viena rankele, kita laikausi už koralų spalvos sukto sutažo šniūro, kuriuo sujuostas chalatas... Karšta. Sunku eiti. Kad tik greičiau iš to smėlio... Neturėjau tada nė 3 metukų.

 

 

Jauną, aukštą ir liekną Mamulį prisimenu jau Kaune, mūsų bute Parodos gatvėje.
Pirmieji įspūdžiai, dar labai blankūs - kaip bardavo mane už tai, kad nuolat čiulpdavau dešinės rankos nykštį. „Suplonės pirštukas ir dantys bus negražūs, atsikišę," - sakydavo griežtai. Neklausiau, nesilioviau.
Vasarojame Panemunėje. Braidau Nemune, žaidžiu smėlyje. Netoliese žvejai smaluoja valtį. Mamulis paprašo jų smalos ir storai išmozoja mano pirštuką. Bliaunu, kiek tik galiu... Bet neilgai - prie upės smėliuku nutrinu smalą nuo nykščio, nuplaunu upėje - ir vėl pirštukas burnoje... Tai galėjo būti taip pat1936-aisiais, tada ėjau trečiuosius.
Regis, tą pačią vasarą (ilsėjomės Panemunėje), kai Tėtis grįžo iš Berlyno, o mes, vaikai - Vilnius, Sigita ir aš - pamatėme jį kitoje Nemuno pusėje. Mamulio nebuvo namuose. Brolis Vilnius pasodino mus su Sigita į valtį ir nusiyrė į kitą upės pusę paimti Tėčio. Aš pati prisimenu tik Tėtį, jo neįprastą, nematytą apsirengimą - gelsvai rudą languotą kostiumą golfo kelnėmis, languotą kepę ant galvos. Kaip kėlėmės per upę, žinau tik iš tėvų ir vyresniųjų brolio ir sesers pasakojimų. Buvo audringa, vėjuota diena - lyg pro rūkus matau tai raibuliuojantį, tai pašiurpusį bangelėmis platų Nemuną... Vaikai - Vilniui tada buvo 11 metų, Sigitai 8-eri - sunkiai besuvaldė valtį, o dar aš, visai mažiukė... Tėtis bėgo krantu, mostaguodamas rankomis ir kažką šaukdamas... Kur tada buvo Mamulis - nežinau. Tik atsimenu, kad ir pasakodama, prisimindama šiuos epizodus, sakydavo: „Na ir kas čia tokio, viskas gerai, viskas gerai pasibaigė, aš visai neišsigandau!"
Tokia ji buvo visada - optimistė, rami, linksma, pasitikinti savimi ir aplinkiniais - „Viskas bus gerai!" - jos mėgiamiausias posakis, kiek menu nuo ankstyvos vaikystės.
Dar vienas įsiminęs epizodas - jau Kaune, Parodos gatvės bute, Mamulis po pietų prigulė miegamajame (tai būdavo labai retai). Aš, mažiukė, čia pat žaidžiau, rengiau ir vyniojau Sigitos gražiąją lėlę Meilutę, atvežtą Tėčio iš Berlyno. Matau, kad Mamulis, vargšė, guli neužsiklojusi... Surinkau visus lėlių drabužėlius, antklodėles, skareles ir užklojau šitais lopinėliais Mamulį. Nežinau, ar tikrai ji miegojo. Bet kai ji, atsikėlusi, pasakė, kad ji sapnavo žiemą, jai buvo žvarbu, o paskui pasidarė taip malonu, šilta - pasijutau labai išdidi ir laiminga, taip „palepinusi" savo mylimiausią žmogų.
Tačiau kitą kartą pyktelėjau. Buvau gana tvarkinga mergytė, savo žaislus gražiai susidėliodavau, lėlytes paguldydavau nakčiai. Labai norėjau turėti vaikišką šluotelę su „šiupeliuku", apsišluoti savo kampelį. Paprašiau Mamulio, kad padovanotų man tai gimimo dienos proga. O gavau dovanų vaikišką loto su paveiksliukais... Buvau nusivylusi smarkiai. Dabar suprantu Mamulį: ji norėjo, kad aš lavinčiausi, o ne „valytoja" būčiau. Manau, kad taip pasireiškė jos pedagogės talentas - nors neilgai ji mokytojavo, bet Tėtis visada pasakodavo, kad jos klasėje būdavo drausmė ir tvarka, o jam pačiam mokiniai „lipdavę ant galvos". Mamulis jį gindavo: "Jukuli (taip ji vadino tada Tėtį), tu gi per pamokas rašydavai arba redaguodavai straipsnius į savo laikraštį..." (Abu jie buvo baigę Mokytojų seminariją Rygoje, lietuvių mokykloje Mamulis buvo geografijos ir kūno kultūros mokytoja, o Tėtis dėstė istoriją.)

Mano krikšto mama, Podė Abi, kaip ją vadinome (Albina Gaidukaitė-Grabauskienė, balerina), yra pasakojusi tokį epizodą. Jau Kauno laikais ji atėjo pas mus į svečius ir atnešė labai skanių, didelių, kvapnių geltonųjų slyvų - Grabauskai turėjo savo namą Žaliakalnyje su nedideliu stebuklingu sodu, kurio kiekvienas vaismedis derėjo keletu rūšių vaisiais - mat, jos vyras, nors ir buhalteris, buvo selekcininkas mėgėjas. Mes, aišku, norėjome griebti ir skanauti tas slyvas. Mamulis sudraudė: „Vilniau, tu vyriausias - padalink visiems po lygiai!" Kai padalinus liko viena slyva, paklausė: „O šitą kam teks?" „Tau!" - padavė jai slyvą Vilnius. Mamulis atidavė skanėstą mažiausiai iš mūsų tą dieną - Rytei, Podės Abi dukrytei.
Aš šito epizodo neatsimenu, bet labai gerai žinau, kad Mamulio pamokėlių dėka jau eidama šeštuosius mokėjau gerai skaityti ir krimtau storiausias knygas - „Laukinukę" - autoriaus nežinau, Karlo Mei „Winetu" ir „Sidabro ežero turtus", o „Mikę Rudnosiuką" ir „Joną pas čigonus" mokėjau mintinai. Skaičiuoti man mažiau patiko, o Mamulis skaičiuodavo mintinai labai greitai ir mokėjo daugybos lentelę puikiai, kuo stebindavo tada mane.
Mamulis turėjo savo priežodžius. „Barbora, šok per tvorą!" - ragindavo, kai ko nors nesiryždavau padaryti; „Duoda - imk, muša - bėk" - mokydavo. Dainuodavo mums, vaikams: „Погодите, детки, /дайте только срок, / будет вам и белка,/ будет и свисток!" Nesuprasdavau nė žodžio, o kai išversdavo - taip pat nesuprasdavau. Ir dabar nesuprantu. Tai, matyt, dainelė iš tų laikų, kai Jurgaičių šeima buvo Rusijoje Pirmo pasaulinio karo metu, pasitraukusi iš Rygos nuo vokiečių.
Mamulio vardai buvo Genovaitė Rozalija, pavardė Jurgaitytė. Prisimindavo, kaip jos tėvelis, Juzeps (latvių tarme), o iš tikro Juozas Jurgaitis, Petrograde apėjo keletą mergaičių gimnazijų ir susirado, kur uniforma buvo tamsiai raudonos, taigi „bordavos" spalvos - ten ir užrašė savo abi dukteris Mariją (vėliau vadinome ją teta Meri) ir Genę, mūsų būsimą Mamą. Pasiutusi ji buvo, gyrėsi, kad nuo laiptų ne nulipdavo, o nučiuoždavo turėklais, už ką ne kartą gaudavo pastabų ir blogų elgesio pažymių. Ir dar pasakojo, kad pavardę jos ir sesės rusiškai rašė „Юргайтис", o gimnazistės jas erzindavo „Юргайтис - неругайтесь!"
Pasakojo, kaip kartą, priėjusi prie siuvimo mašinos, sugalvojo pamėginti, ar adata atsimuš į rankos piršto nagą, ar persius kiaurai. Pabandė... Kiaurai. Ant nago visam gyvenimui liko rievė...
Matyt, Mamulis paauglystėje buvo žingeidi ir aktyvi - visur suspėdavo, nes ne kartą prisiminė, kad matė Leniną, kalbantį mitinge - gal gi su savo Tėveliu ten buvo, nes jis sakėsi esąs laisvamanis, kairiųjų pažiūrų. Dar vėliau, kai aš jau buvau suaugusi, man Mamulis pasakojo, kad Petrogrado laikais girdėjusi, kad Leninas buvo vokiečių šnipas ir gaudavo iš jų lėšų revoliucinei veiklai.
Gaila, kad nesusiruošėm su Mamuliu į Leningradą, kad neparodė ji man, kur gyveno jų šeima Pirmojo pasaulinio karo metais. Kai 1988 m. vasarį drauge su dėde Liova Lapinsku buvau nuvykusi į Rygą, į Mamulio brolio - dėdės Juzės laidotuves, apie tuos laikus man pasakojo Mamulio pusseserė iš jos tėvelio pusės, Julija Jurgaitytė-Budreiko. Kiek daug progų praleista, daug daugiau galėjome sužinoti apie savo protėvius...
Vėl mano vaikiški prisiminimai...
Pasakų sekti Mamulis nemėgo ir nemokėjo, kai prašydavau prieš užmigdama pasekti pasaką, pradėdavo: „Seku, seku pasaką, vilks prarijo ašaką, išlindo ašaka pro kitą galą - ir vėl pasaka nuo galo... Seku, seku pasaką..." Ir juokdavomės abi. Užtat Sigita pasekdavo man pasakų su savo fantazijom į valias.
Pasakodavo man Mamulis, kaip dar Rygoje, lietuvių draugijoje „Rūta", jie su Tėčiu - tada dar nevedę - dalyvaudavo saviveikloje, vaidino pagal lietuvių istorinius įvykius sukurtus dramos vaizdelius, kuruos režisavo pats Tėtis. Prisiminė, kaip vaidino antiklerikalines pjeses - ypač įsiminiau, kaip vaidino davatkėlę, kuri neva bažnyčioje ant grindų pamatė sidabrinį pinigėlį, lėtai ant kelių ropojo, kad pasiektų jį, ištiesė ranką, tuoj pagriebs - o ten seilių dėmė nuo spjūvio... Man būdavo labai gaila tos davatkėlės... O Tukulis juokėsi, prisiminęs, kaip Mamulis scenoje dainavo duetą su Antanina Leimontaitę - ji sopranu, Mamulis altu - ir nusivažiavo, pabaigė abi unisonu... Mamulis tada, kai mes buvome maži, mėgdavo padainuoti, labiausiai mėgdavo lietuvių liaudies dainas „Oi jūs sodai do sodeliai - tai jūs žydit, tai jūs ne", „Pūsk vėjeli, nešk laivelį, nunešk mane į Lietuvą", latvių „Kur tu teci, kur tu teci, gailyt mans", rusų „Ой, полным полна коробушка, есть и ситцы, и парча" (nieko nesuprasdavau ir prašydavau išversti). Apskritai, kai Mamulis norėdavo kažką pasakyti, kad mes, vaikai, nesuprastume, tai kreipdavosi į Tukulį latvių arba rusų kalbomis. Beje, atsimenu Mamulio dažnokai naudojamus posakius: „Tvarka, kaip bažnyčioj!" (tai gal Babos Onos poveikis - vis tik Rygoje, po to, kai ištekėjo, netrumpą laiką gyveno jos namuose); mus, vaikus, ryte žadindavo, dainuodama: „Встaвай, поднимайся, рабочий народ!" - čia jau Petrogrado laikų atminimas, manyčiau. Beje, Mamuliui nepatiko madingas tais laikais Dolskio ir Šabaniausko repertuaras, sakydavo, kad tai poniučių muzika. Vėliau, jau karo ir pokario metais, nemėgo Klaudijos Šulženko, nelabai - Utiosovo, jų dainos, kaip ji sakė, lengvabūdiškos, lėkštos.
Beje, į kiną su aktorėmis Širle Templi ar Dina Durbin vaikščiodavau, kiek menu, su Sigita. O su Mamuliu, atsimenu, esu buvusi tarybiniame filme „Maksimo sugrįžimas" su Borisu Čirkovu (tada įsiminiau dainą „Крутится, вертится шар голубой..."), dar keliuose rusiškuose filmuose - juos dienos metu rodydavo ryšių su Sovietų sąjunga draugijos patalpose.
Mėgo Mamulis pakortuoti - kai gyvenome Kaune, su mumis, vaikais, žaisdavo „vežimą", „asilą", o vietoje pinigų būdavo fistaškos - taip vadinome žemės riešutus su kevalais. Azartiškai reagavome, džiaugdavomės, kai išlošdavom riešutų krūvelę! Beje, dažniausiai išlošdavo Vilnius, kartais kiek pasukčiaudamas, kuo baisiai piktindavosi Sigita. Žaisdavome stalo žaidimus: loto, „Rič-rač", šaškėmis.
Žiemą eidavome visa šeima važinėtis slidėmis ir rogėmis į Žaliakalnį ir toliau, kur dabar yra Kauno zoologijos sodas. Tėtis ir Vilnius su slidėmis, o mes visos trys - Mamulis, Sigita ir aš - ilgomis medinėmis suomiškomis rogėmis. Smagu buvo, ypač kai visos trys suvirsdavome besijuokdamos į minkštą, purią pusnį... Žiemos buvo tikros, su sniegu ir šaltuku, Kalėdos baltos ir mirgančios - kaip sakoma, anksčiau ir sniegas baltesnis buvo...
Kalėdas švęsdavome kukliai. Būdavo puošiama nedidelė eglutė svetainėje ant Tėčio rašomojo stalo, po ja rasdavome dovanėles. Kūčių neatsimenu. Jokių vaišių, nei kalėdaičių, nei kūčiukų (tada vadinome plotkelėmis ir šližikais). Vis tik mes - laisvamanių šeima buvome. Na ir kepti šližikų neturėjome kur: krosnis (tada vadinome plyta) buvo erdvioje virtuvėje, bet jos nekūrendavome, virėme viską ant primuso. Krautuvėse tada šližikų nepardavinėjo. Atsimenu, kad ne visada ir dovanėlių sulaukdavome. Kartą teta Ada Višinskaitė, kuri tada gyveno pas mus, tiesiog pasiuvo Sigitos lėlytei naują suknutę ir kepuraitę - tai ir buvo kalėdinė dovanėlė, kuria labai džiaugėmės.
Beje, apie virtuvę - ji buvo didelė, bet ne kvadratinė, o pailga, iš kiemo pusės buvo galima įeiti į ją tiesiog pro „juodasias" duris. Senuose namuose visada būdavo „paradinis" ir „juodasis" įėjimas - šiukšles išnešti, malkas atnešti. Tiesa, Parodos gatvės name jau buvo centrinis šildymas, su radiatoriais, pečkurys darbavosi pusrūsio patalpose - nepamiršau, kaip ėjau ten su Mamuliu įmesti į ugnį savo pirmąjį iškritusį dantuką...
Virtuvėje sukosi Emilija Višinskaitė, Tėčio pusseserė, Ados - pilnas vardas Adelina - Višinskaitės jaunesnioji sesuo. Vadinome ją tiesiog Ema. Ji gamino valgį, kaip minėjau, ant primuso.
Tai buvo artimos giminės, mūsų baba Ona Paleckienė ir jų mama Emilija Višinskienė buvo seserys. Ada buvo baigusi siuvimo kursus jau gyvendama pas mus ir gana gražiai pasiūdavo mums su Sigita suknutes, prijuostėles, naktinukus, patalynę. Kad Mamuliui būtų siuvusi - neatsimenu. Jos abi nakvodavo toje pačioje erdvioje virtuvėje: Ema metalinėje lovoje, galva į durų pusę, kojos prie plytos. O Ada, mano didžiam pavydui, antresolėse, į kurias reikėjo palipėti kopetėlėmis. Man būdavo šventė, kai Ada leisdavo pažaisti, o kartais ir nusnūsti tame guolyje.
Kaip dabar suvokiu, tai buvo savotiška abipusė pagalba - Tėtis, vienintelis „mokytas" didelėje šeimoje, kaip sakydavo kaime, pasikvietė jaunesnes giminaites į didmiestį, davė Adai amatą - išleido ją į siuvimo kursus, Emą įrašė į tarnaičių bendriją, kur taip pat buvo kulinarijos, siuvinėjimo, mezgimo pamokėlės.
Ema buvo graži mergaitė, šviesių plaukų, ilgakasė. Ir dabar man akyse vaizdas: išsipraususi, išplovusi savo ilgus - žemiau liemens - plaukus, sėdi ji ant savo lovelės virtuvėje ir kažkodėl virbalu skiria skyrimą per vidurį galvos, pina kasas...
O Ada buvo pasiutus, tamsiaplaukė, tamsios ceros, trumpai, beveik vyriškai kirpta, rūkė pasislėpus, pasakodavo man - ką reikia, ir ko nereikėtų...
Ema ištekėjo, kai mes dar gyvenome Parodos gatvėje, o Ada persikėlė į Telšius, pasidarė labai dievota, padėdavo bažnyčioje siūti ir tvarkyti šventikų rūbus, bet sklido gandai, kad draugavo su klierikais...
Teta Ema dar karo metais, 1943-čiaisiais, pagimdė dvynius Jūratę ir Kastytį, vėliau dar sūnų Algimantą. Ji gyveno Vilniuje, turėjo didelę ir draugišką šeimą. Atsimenu, kaip pasimatėme, kada, regis 1971 metais, Antakalnio karių kapinėse perlaidojome brolio Vilniaus palaikus - urną, kuri buvo saugota Maskvos kapinėse kolumbariume. Tada Tėtis sukvietė visus, kas bendravo su Vilnium, atsiminė jį. Tada dalyvavo ir teta Emilija Dobrovolskienė. Vėliau, kai šeimoje likau vyriausia, bendravau su teta Ema ir su savo kita giminaite, antros eilės pussesere Regina Petrauskyte-Domarkiene, Tėčio dėdės Kazimiero Petrauskio dukra. Teta Ema mirė palyginti neseniai, sulaukusi, rodos, 95 metų (1918-2013). Jau po jos mirties tragiškai žuvo jos anūkas, Teodoras (Tomas) Dobrovolskis (2015), žinomas kompozitorius perkusininkas, palaidotas Antakalnio kapinėse, menininkų kalnelyje. Kitas anūkas, taip pat žinomas žmogus, Robertas Kvaščiauskas, neurochirurgas - Neurochirurginės klinikos Santaroje vadovas. Nors teta Ema niekada nedirbo, kaip sakoma, valdiško darbo, ji buvo be galo darbšti, turėjo auksines rankas - jos mezginiai, makramė, siuvinėti paveikslai, augalai - butas, lyg muziejus. Kai buvo jaunesnė, turėjo didelį gražų sodą, tačiau man jau neteko jo pamatyti. Jos vyras, Teodoras Dobrovolskis, mirė palyginti anksti, rodos, 1971 m.
Toliau grįžtu į vaikystę.
Kai jau buvo sausa ir dar ne perdaug karšta, savaitgaliais eidavome žaisti tenisą į Parodos gatvės viršutinį galą ir kairėn - ten buvo nedideli parodų paviljonai ir, jei gerai menu, dvi teniso aikštelės. Tėtis su Mamuliu žaisdavo, kartais įsijungdavo ir Vilnius, nors jis dažniausiai su draugais būdavo aeroklube arba prie Nemuno. O mes su Sigita padavinėdavome teniso kamuoliukus.
Jau vėliau, kai buvau mokinukė ir daugiau viskuo domėjausi, papasakojo man Mamulis savo šeimos pasaką - ne pasaką, legendą - ne legendą apie tai, kad jos tėvai kilę iš Aukštaitijos, močiutė Rozalija iš Bardiškių kaimo Pakruojo valsčiaus, kur pusė kaimo buvo Lapinskai, o pusė - Požėlos. Rozalijos tėvų - Lapinskų šeima buvo gana pasiturinti. „Mama dvarininkaitė, - sakydavo Mamulis, - o Tėvelis tai paprastas arklininkas pas juos buvo." Ir susimylėjo tas arklininkas Juozas Jurgaitis su dvarininkaite Rozalija Lapinskaite, pasiėmė patyliukais porą žirgų ir brikelę - pabėgo į Rygą. Ten apsigyveno ilgam, ten ir gimė visi trys jų vaikai - vyriausioji Marija (teta Meri ją vadinome) - 1900 metais, Genovaitė - 1902 metais ir sūnus Juozas 1904 metais. Tėvas (mums - Diedukas Juozas) dirbo vežiku (dar ir man teko jo gražia brikele odiniu gaubtu pasivažinėti po Rygą prieš pat karą, jo gražuoliais juodais žirgais su baltomis kaktomis ir baltomis „kojinaitėmis" pasigrožėti). Mama (Babytė Rozalija) vaikus augino ir namuose šeimininkavo - gera šeimininkė buvo, tvarkinga, švari, visada pasipuošusi. Tik Pirmo pasaulinio karo metais persirgo šiltine, pasveikus plaukai nuslinko ir nebeataugo, tai ji visada buvo arba su skarele, turbanu užrišta, arba su kukliu peruku. Dėdė Juozas dirbo tramvajaus vairuotoju, kas mums, vaikams, irgi labai imponavo. Teta Meri man atrodė didelė ponia - labai graži, elegantiška - mano akyse - kaip nebyliųjų filmų žvaigždė. Ji, visų manymu, buvo panaši į savo Mamą, tikinčiąją katalikę, o Mamulis - Tėvo dukra ir veidu, ir būdu, ir pažiūromis - laisvamanė.
Kaune gyveno Babytės Rozalijos brolis, Antanas Lapinskas su šeima, nelabai toli nuo Parodos gatvės, gražiame skverelyje prie miesto kapinių. Namas, kiek atsimenu, medinis, dviejų aukštų (panašus į Gulevičių šeimos Pavilnio namą, kur dabar vasarojame), rudai dažytas, skardiniu stogu. Dėdė Antanas buvo teisininkas, rodos, advokatas. Jo žmonos visai neatmenu. Vienas sūnus, kiek žinau, sirgo psichine liga, jo niekada nemačiau. O kitas, Leonas - mes jį vadinome dėde Liova - nors dar gimnazistas tada buvo, matydavau jį tik su gimnazisto uniforma - linksmas, aukštas, greitas, žaisdavo kamuoliu su mumis kieme. Vėliau dėdė Liova tapo taip pat, kaip tėvas, advokatu, su juo bendravome iki pat jo mirties.
Kai gyvenome Parodos gatvėje, kartais eidavome į svečius pas Mamulio „prietelkas", kaip ji pati sakydavo. Dažniausiai pas Grabauskus, Gricius, Šarauskius. Kuklios vaišės, ne pietūs, o arbatėlė su saldumynais. Mes, vaikai, žaisdavome kitame kambaryje arba kieme.
Esu jau rašiusi anksčiau, kaip įsmukau į gana gilų griovį žiemos metu, su šiltais batais, vilnoniais getrais ir cigeikos kailinukais, kai viešėjome pas Grabauskus - mano krikštamotės Podės Abi šeimoje - ir žaidėme gana tylioje, ramioje Vileišio gatvėje Žaliakalnyje. Vėlgi Mamulio reakcija, kai parbėgau, varvanti visa, - nesibarė, greitai nurengė, plekštelėjo per sėdynę, įsupo į pledą ir pasodino prie šilto pečiaus.
Šventė man būdavo, kai Mamulis vesdavosi mane pas savo gerą draugę dar nuo Rygos laikų, Dramos teatro aktorę Antaniną Leimontaitę - Tetą Tosę (Mamulis ją vadino „Toska"). Prabangus butas miesto centre, veidrodžiai, kilimai, gražūs baldai... Labiausiai man patiko voliotis ant baltojo lokio kailio, patiesto prie židinio, patampyti lokio ausis, įkišti pirštuką į nasrus... Teta Tosė vaišindavo selteriu, pyragaičiais „iš Konrado"... Tai būdavo tikra šventė.
Beje, apie mūsų su Sigita krikštą. (Brolį Vilnių pakrikštijo Baba Ona Paleckienė mažiuką, dar Rygoje, kai šeima gyveno savo name Mažosios Altanavos gatvėje.) Ne kartą Mamulis pasakojo, kad Sigitą ir mane pakrikštijo jau Kaune gana vėlai, kai sesei reikėjo eiti į V. Kudirkos pradinę mokyklą - sužinojo, kad nekrikštytų vaikų ten nepriima. Tai galėjo būti 1935 m., Sigitai buvo septyneri, aš ėjau antruosius metus. Dar juokėsi, kad aš sučiupau kunigui už nosies... Mano krikšto tėvai buvo geri draugai dar nuo Rygos laikų: krikštamotė Podė Abi, kaip ją vadinau visą gyvenimą, o iš tikro Albina Gaidukaitė-Grabauskienė, Operos ir baleto teatro balerina. Krikštatėvis - Albinas Gerutis, publicistas ir diplomatas. Kas buvo Sigitos krikštatėviai - tikrai neatsimenu, kažkaip nebuvo apie tai kalbos.
Esu skaičius spaudoje, kad neva slaptai buvome pakrikštytos auklės Emilijos - tai neatitinka tikrovės. Jau aprašiau, kad žymiai vėliau, nuo 1937 ar 38 metų gyveno pas mus teta Ema (Emilija Vyšniauskaitė), Tėvelio pusseserė, tik ji greičiau buvo virėja ir gana greitai ištekėjo.
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-04 12:04
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Aurelija

2021-07-15 09:10

Įdomu. Laukiu tęsinio.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Gražina

2021-07-04 12:40

Komentaras pašalintas administratoriaus kaip šiukšlė

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media