2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2021-07-21
 
Mūsų šeima 2010 metais

Mūsų šeima 2010 metais

Tęsinys. Pradžia 2021 07 04

 

Geruta Paleckytė

 

Menu Mamulį jauną, gražią liekną, aukštą - kai su Tėčiu ruošdavosi į Spaudos balių dar prieš karą, Kaune, mūsų sename bute Parodos gatvėje. Labai jai tiko tamsiai mėlyna su pilkšvu atspalviu, taftos audinio liemenuota balinė ilga suknia su kukliu papuošalu - rožės žiedu, taipogi šviesiai melsvai pilku, ant kairiojo peties. Vėliau, jau po 1940 m., įsigyta abrikosų spalvos nežymiais pilkais langeliais, raukta nuo juosmens, balinė suknelė man nepatiko, atrodė, kad stambina jos liekną liemenį. Plaukus Mamulis šukuodavo į viršų, kukliai, be jokio sklastymo. Neatsimenu, kad būtų dariusi šukuosenas. Niekada nedažė plaukų, o natūrali spalva buvo tamsiai kaštoninė.
Jau vėliau, kai buvau suaugusi, Tėtis ne kartą man pasakojo, kokia graži Mamulis buvo jaunystėje, kaip ji grakščiai šoko, kaip baliuose ją vesdavo šokti generolai... (Beje, iki šiol didžiuojuosi, kai prisimenu, kaip kartą, seniai, seniai, kai dar studenčiokė buvau, Jonas Šimkus, poetas ir mūsų šeimos draugas, sutikęs mane Černiachovskio aikštėje, pasakė, kad aš „Paleckienė jaunystėje"...)
Meilėje ir santarvėje gyveno mūsų tėvai, svarbiausia, draugiškai bendravo. Mama, kol nedirbo, tik visuomenine veikla buvo užimta, daug mums dėmesio skirdavo, ypač man, mažiausiai. Beje, neprieštaravo, kai aš, paveikta trumpai viešėjusios Kaune Babos Onos, Tėčio mamos, kuri pamokė mane maldų - laisvamanė Mamulis, ko gero, jų ir nemokėjo - poteriavau. Įsiminiau, kaip prieš miegą klaupdavausi ant kilimėlio prie savo baltos lovytės, kur kabėjo Angelo Sargo abrozdėlis, ir sukalbėdavau maldelę tam savo Angelui Sargui.
Tėtis tkrai mažokai namie būdavo, bet kai būdavo - linksmas, energingas. „Pamėtyk, Tukuli!" Ir mėtydavo virš sofos - taip, kad apsiversdavau ore ir vėl atsidurdavau Tėčio rankose.
Niekada negirdėjau piktų žodžių, priekaištų, nesutarimų. Minėjau, kad kalbėdavosi tėvai latviškai ar rusiškai, kai nenorėdavo, kad mes, vaikai suprastume, tačiau tonas ramus, draugiškas. Idealizuoju? Ne, aš tik taip įsiminiau mūsų vaikystę/
Nepasimetė mūsų Mama ir tada, kai pasodino į kalėjimą Tėtį. Man regis, buvo moraliai, psichologiškai tam pasiruošus - pati buvo veikli, bendravo su MOPR‘o veikėjais, ne kartą skatindavo ir jį politinei veiklai. Tėtis tardavosi su ja, žinojo, kad kritiniu momentu Mamulis nesupanikuos, nepasimes, pasirūpins vaikais. Tikrai, kai Tėčio nebebuvo su mumis, kai jis buvo nutremtas į sunkiųjų darbų stovykla, Mamulis pradėjo dirbti - nežinau tiksliai, kur, tik atmenu, kad kažkokį administracinį darbą, susijusį su Lietuvos geografija, kažkokiomis siuntomis - tada man tai nebuvo svarbu. Dūkau, viena likusi namie... Gal tada teta Adelė Vyšniauskaitė, Tėvelio pusseserė, mums padėdavo namuose - menu, kaip priruošėme visą kibirą kiaulienos taukų su spirgiais, aprišom drobele ir mes su Mamuliu traukiniu vežėm į Telšių kalėjimą, kur pakeliui į Dimitravą buvo uždarytas Tėtis.
Atsimenu dar vieną kelionę - į Vilnių, išsvajotą sostinę. Važiavome tik su Mamuliu, traukiniu, gana ilgai. Tai galėjo būti 1940-ųjų ankstyvas pavasaris. Diena ūkanota, mes dar su žieminiais paltais. Sostinė man gero įspūdžio nepaliko - pilkos, nelabai švarios gatvės, net Gedimino kalno neatsimenu. Tik įsiminė, kad siaurais laiptais lipome bažnyčioje - ir staiga Aušros vartų Marija - lyg dabar matau tą vaizdą. Ko gero, prieš tai niekada ir nebuvau jokioje bažnyčioje - gal Mamulis draudė mane ten vedžioti? O dabar pati nuvedė. Tas šventas paveikslas man įsiminė. O tada tą pačią dieną ir grįžome.

 

 

1940-tieji - lemtingieji ar nelemtieji?
Apie Tėtį šiais laikais rašyta ir rašoma nemažai - ir gerai, ir labai, skaudžiai blogai...
1999 metais, kai minėjome Tėčio gimimo 100-asias metines, esu ir aš parašiusi keliasdešimt puslapėlių apie tai, ką išlaikė mano atmintis apie anuos laikus. Parašiau tik saviems - giminėms, artimiesiems, draugams. Nekartosiu to, ką atsiminiau tada. Net nenoriu perskaityti šuo metu, stengiuosi dabar atgaivinti atmintyje anuosius įvykius, įspūdžius.

 

 

Mamulis 1940 m. balotiravosi į Liaudies seimą, apie kurį šiais laikais kalba ir rašo tik neigiamai. (Istorija ir gyvenimas išspręs tas problemas, parodys, kas buvo kas.) Mamulis, kaip ir kiti, buvo išrinkta ir džiaugėsi tuo.
Nedažnai matėmės tą vasarą - mes su Sigita ir mano aukle Onute Raudzevičiene vasarojome Pažaislyje. Nedidelis dviaukštis mūrinis namelis gana arti prie Nemuno. Su mumis nuolat gyveno tik vienas, kaip dabar samprotauju, apsaugininkas - neaukštas, gana smulkaus sudėjimo vyras, berods, dėde Miku jį vadinau.
Mamulis kartais atvažiuodavo pas mus, o Tėtis ir brolis Vilnius - nebuvo nė karto, bent mano atmintyje taip išliko. Mamulis pasakojo, kad Tėtis susirgo, bet „viskas bus gerai"... Žinojom, kad ji su entuziazmu ruošėsi vykti į Maskvą kartu su Tėčiu ir vyriausiuoju iš mūsų, vaikų - sūnumi Vilniumi. Tačiau ir čia iškilo problema - dingo jų dokumentai (tada, mažiukė - ėjau 7-tuosius metus - nesidomėjau, kas per dokumentai, neklausiau, kuo serga Tėtis). Matyt, nelabai ką smulkiau žinojo ir Onutė su Sigita (beje, Sigita tada buvo 12 metų). Maudėmės, grybavome, vaikščiojome po jauną pušynėlį visai šalia namų. Buvau judri, gana padykusi mergaičiukė, po audros braidžiau, taškiausi po balas, nors Onutė ir draudė, peršalau ir susirgau aštriu šlapimo pūslės uždegimu, labai skausmingu. Gydė mane jaunas daktaras Petras Baublys. Grįžome į Kauną, į Prezidentūrą.
Sužinojom iš Mamulio, kad Tėtis pasveiko ir dokumentai atsirado - stebuklingai, Kauno geležinkelio stoties požeminiame perėjime. Bet, kiek menu, Tėtis net atsisveikinti prieš kelionę neatėjo.
Puikiai prisimenu, kaip Mamulis pasakojo grįžusi iš Maskvos tai, ką aš galėjau suprasti - apie Gorkio vardo Kultūros ir poilsio parką, apie Liaudies ūkio pasiekimų parodą, iš kurios parvežė sidabrinius arbatinius šaukštelius su parodos emblema (keli išliko ir dabar)... Kaip ji šoko parašiutu Parke nuo bokšto kartu su Vilnium: „Mamuli, o kaip tau suknelė neužsivertė ant galvos?" - tai mane domino labiausiai... O suknelė buvo ta pati, mėgiamiausia, šilkinė, tamsiai mėlyna su baltais žirneliais... Kremliuje, kiek prisimenu iš nuotraukų ir kino kronikos, Mamulis vilkėjo tautiniu kostiumu.

 

 

1940-tųjų rudenį ir žiemą gyvenome Prezidentūroje, tik vėliau, 1941-aisiais, pavasarį, gal jau balandžio antroje pusėje, persikėlėme į Laisvės alėjos pradžią, ties žemutiniais Vytauto parko vartais. (Prezidentūra buvo atiduota Pionierių rūmams.)
Neužmiršiu, kaip vieną rytą, dar Prezidentūroje, pasikvietė mane Mamulis į miegamąjį kambarį, pasiguldė šalia savęs į lovą - baltas, šviesus didelis kambarys, baltos lovos... Tėtis jau buvo išėjęs į darbą. O Mamulis tada man papasakojo, kaip gimsta vaikai ir pasakė, kad už 8 mėnesių turėsime broliuką arba sesytę... Buvau apstulbinta ir net Sigitai nieko nepapasakojau... Manau, kad ji jau viską žinojo, kaip ir brolis Vilnius... (Kai pernai su žurnalistais buvau senojoje Prezidentūroje Kaune, mėginau surasti mūsų gyventus kambarius, bet viskas ten taip pakeista, perstatyta, kad suradau tik mažiausiai performuotą vonios kambarį...)
Kaip minėjau, gal balandį persikėlėme į Laisvės alėjos pradžią. Ten buvo TSRS atstovybė ir jos personalo butai. Atsimenu, kaip rytais viena pati eidavau į pradžios mokyklą senamiestyje - jau su pavasariniu, lengvu paltuku. Turėjome ten, atrodo, 3 kambarių butą, regis, trečiame aukšte, į kairę, užlipus laiptais. O į antrame aukšte buvo Tėčio darbovietė - didelis kambarys, kur budėdavo jo padėjėjai Marijonas Krasauskas arba Povilas Štaras. Toliau - Tėčio kabinetas, kur jis priimdavo lankytojus.
Mūsų bute tik įėjus - nemažas prieškambaris, kairėn - nedidukas Vilniaus kambarėlis, einant į priekį - tėvų miegamasis, į dešinę - mūsų su Sigita kambarys su balkonėliu ir langu į kiemą. Neatsimenu, kad būtų buvusi virtuvė.
Nežinau, kokios buvo tada Mamulio pareigos, bet ji mažai būdavo namuose, kaip ir Vilnius. Ir Tėčio beveik nematydavom.
Mumis rūpinosi Onutė Raudzevičienė ir kambarinė Izabelė, kurios pavardės aš net nežinojau. (Po karo Onutė pasakojo, kad Izabelė pasisavino Mamulio drabužius ir daug kitų mūsų daiktų ir paskundė Onutę vokiečiams. Onutei teko slėptis Kauno priemiestyje. Vėliau Onutė visą karo metą dirbo virėja pas vieną pažįstamą daktarą.)
Neatsimenu, kad tuo laikotarpiu būtume susirinkę prie pietų stalo, kaip būdavo Parodos gatvėje ir Prezidentūroje. Prezidentūroje pradžioje tai labai jau neįprastai, prabangiai pusryčiaudavome, pietaudavome... Didelis stačiakampis stalas, prie stalo ir Tėčio adjutantai, ir padėjėjai - ne tik mūsų šeima. Patiekalai keliami specialiu keltuvu iš virtuvės, kuri buvo pirmame (ar cokoliniame?) aukšte - tai man darė didžiulį įspūdį - net išprašiau Onutės, kad ir mane pakeltų, kai Mamulis nematė... Paskui viskas supaprastėjo - Onutė atnešdavo pietus į mūsų su Sigita kambarį. Ir Laisvės alėjos bute, kiek prisimenu, valgėme savo kambaryje.
Mamulis visada labai mėgo teatrą, operą, baletą. Aš dar buvau per maža, kad eičiau kartu su tėvais į teatrus ir koncertus vakarais, bet dienos metu ėjom su Mamuliu ir Sigita į vaikiškus spektaklius ir - ypač atsimenu - Ансамбль песни и пляски Красной армии. Kariai griausmingai dainavo, šoko tūpčiodami nematytus, negirdėtus šokius. Teatre atsimenu ir verstą iš rusų kalbos komediją, kurios veikėjas buvo berniukas vardu Žolelė, įvairias juokingas situacijas dėl to vardo. Labai patiko „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių", turbūt, S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesės pastatymas.

 

 

O paskui prasidėjo karas...
Jo išvakarėse kelias dienas viešėjome pas senelius Rygoje. Sigita ir Vilnius nakvojo pas tetą Meri - jie draugavo su didžiąja Gina ir Aliku - tetos Meri vaikais, maždaug jų amžiaus. O aš nakvojau pas dėdės Juzės šeimą - ten buvo mažoji Gina, mano vienmetė, su kuria man buvo linksma. Tėtis ir Mamulis - pas senelius. Tada antrą kartą mačiau gražiuosius arklius, triušiukus - Rygos centre, Marijas iela, kur gyveno senieji Jurgaičiai. Kai buvome Rygoje pirmą kartą, viešėjome ilgiau, o šį kartą grįžome į Kauną jau antrą dieną. Pakeliui - sunkvežimiai su rusų kareiviais. „Manevrai?" - spėliojo Mamulis. Tėtis nutylėjo...
Rytdieną mus su Sigita pažadino brolis Vilnius - „Karas! Vokiečiai užpuolė..." Neatsimenu, kad tuo momentu būtų atėję Tėtis ar Mamulis. Tik žinau, kad apsirengiau ir išbėgau kiemą - pasižiūrėti karo... Kiemas visai tuščias... Užsilipau ant didžiųjų sūpynių - ten tilpdavome vos ne 10 vaikų. O dabar aš viena. Pasisupau - o kas ten, danguje? Vartosi mažas, mažas lėktuviukas su juoda dūmų uodega... Taip blizga saulėje - žaisliukas... Dangus toks vaiskiai melsvas, tikrai dangiškas...
Taip atėjo į mano vaikystę karas...
Paskui Onutė nuvarė mane į rūsį, kur jau buvo Sigita ir kiti vaikai.
Neatsimenu, kaip ruošėmės evakuacijai - tai darė vyresnieji. Aš tik pasiėmiau savo mylimą žaisliuką - sprindžio didumo ne tai šuniuką, ne tai meškiuką Avuką su rugiagėlių spalvos liemene... Visą karą jis buvo su manim ir sugrįžo į Lietuvą, į Vilnių...
Jau mes Kauno geležinkelio stotyje. Minia žmonių, visi spraudžiasi į vagonus. Daugiausia moterys ir vaikai... Lagaminai, pintos skrynios su dangčiais voliojasi perone - į vagonus žmonės netelpa...
Mes vagone su kupe, čia taip pat sausakimša... Vaikai sėdi, suaugusieji stovi. Mažai ką prisimenu iš tos ilgos, su dažnais sustojimais (pasiekėme Maskvą po trijų parų) kelionės, tik išliko sostinės Vilniaus liepsnojančios stoties pastato vaizdai, kai nesustodami pralėkeme pro miestą... Ir dar - neprivažiavus Minsko sustojome - virš mūsų sąstato skrido vokiečių lėktuvai. Dauguma keleivių bėgo iš vagonų slėptis, galvojo, kad bombarduos. Mamulis susodino mus, brolį Vilnių, Sigitą ir mane, ant žemutinės lentynos, pakėlė aukštutinę - liepė sėdėti. Baimės nejaučiau, nesupratau. Laimei, mūsų nebombardavo - vokiečiai skrido į Minską, kaip vėliau sąmprotavo suaugusieji. Žiūrėjau pro vagono langą - mamos tempia vaikus atgal, mėtosi daiktai, štai mėtosi krepšys, ten - vaikiškas batelis...
Trečią parą jau nebeturėjome maisto, vaikams buvo padalinta po pusę obuolio ir bulkos riekutė. Mamulis gulėjo ant aukštutinės lentynos. Į mūsų kupė atėjo tokia Šupikova, atsųsto iš Maskvos pareigūno žmona, ir pradėjo guostis, verkšlenti balsu - kas su mumis bus, kur mūsų vyrai, kur mus gabena ?.. Mamulis pasilenkė, pradėjo raminti, guosti - ir staiga nukrito žemyn nuo aukštutinės lentynos, trenkėsi į durų rankeną galva... Kraujas, Mamulis be sąmonės guli ant žemės... Laimei, tame pačiame sąstate važiavo daktaras Markevičius, jis netrukus atėjo, atgaivino Mamą, sustabdė kraujavimą - žaizda buvo virš kaktos, per vidurį, kur prasideda plaukai.
Dėl tos Mamulio traumos mus jau rytdieną išlaipino Maskvoje, o sąstatas su evakuotais lietuviais nudundėjo tolyn, į Rusijos gilumą. Mamulį paguldė į ligoninę - ji gi laukėsi kūdikio - o mus nuvežė į Lietuvos atstovybę Vorovskio (dabar Povarskaja) gatvėje. Ten mes - Vilnius, Sigita, aš, Kazimiera Kymantaitė su dukrele Agnute - buvome apnakvindinti didžiojoje salėje - patiesti matracai ant žemės. (K. Kymantaitė su dukrele evakavosi vienos pačios, tai mašina, tai traukiniu kažkaip pasiekė Maskvą.)
Pirmieji įspudžiai iš didelės, saulėtos, dulkėtos Maskvos - visų pastatų langai kryžmai užklijuoti popierinėmis juostomis - kad neišbyrėtų bombarduojant. Naktį - затемнение - gatvės neapšviestos, langai uždengti juodomis storo popieriaus pakeliamomis žaliuzėmis. Bet žmonės linksmi, gatvėse pardavinėjama daug vaisių ir ledų, saldaus vandens, kas man, Maliuliui, labiausiai krito į akį... Ir merginos karinėmis uniformomis su pilotėmis ant galvų, vedančios už virvių didžiulius pailgus dirižablius, kaip pavadino Vilnius ir paaiškino, kad jie vakare paleidžiami į viršų - tai užtvaras vokiečių lėktuvams.
Mamulis greitai grįžo iš ligoninės, pasidžiaugė, kad jai viskas tvarkoje - tik apie Tėtį jokių žinių.
Dabar nežinau, kas mums jau stotyje atnešė mažą vaikelį - Andrelį Meškauską, Michalinos ir Eugenijaus Meškauskų sūnelį. Mes visi su juo vėl traukiniu keliavome toliau, dabar jau buvo pasakyta, kur - į Penzą, ten įsikūrė nemažai lietuvių. Pakeliui Andrelį globojo, maitino iš buteliuko Sigita - Mamulis dar gana silpna buvo. O aš prisiminiau, kaip prieš metus, dar Kaune, mes su Mamuliu aplankėme tetą Michaliną Raudonojo kryžiaus ligoninėje netrukus po gimdymo - tai buvo, berods, 1940-ųjų rugsėjį.
Penzoje mus pasitiko kažkas iš Gedvilų didelės šeimynos ir pasiėmė Andrelį - jų šeimoje buvo panašaus amžiaus mergytė Jūra, tai Barbora Gedvilienė apsiėmė globoti mažiuką.
O mes dar nežinojome, kur gyvensime. Nelabai atsimenu, kaip jau tamsoje atsidūrėme viešbutyje netoli turgaus. Ten ir gyvenome iki pat gruodžio, kada važiavome į Kuibyševą (dabar Samarą).
Nemokėjau rusų kalbos, tai daugiausia būdavau kambaryje. Mamulis, Vilnius ir Sigita vis eidavo отоваривать карточки - laimei, Mamuliui gana greitai pavyko gauti korteles - ji buvo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatė pati, o mes - AT Prezidiumo pirmininko šeima. Turėjome duonos ir degtinės - tai buvo didžiausias turtas, kurį buvo galima išmainyti į daiktus, kurių mums taip trūko, į kitokį maistą. Karšto maisto Sigita su lauknešėliais atnešdavo iš valgyklos. Bet aš buvau labai nevalgi ir jo beveik visai negalėjau valgyti, maitinausi duona ir arbata.
Kartą, jau šiais laikais, kalbėjau su Vita, norėjau pasitikslinti kažką - vis tik ji daugiausia - iki pat Mamulio paskutiniųjų dienų gyveno su ja... Prisiminėme daug įvairių epizodų. Vita savo laiku yra pasiklausinėjusi Sigitos - ar Mamulis mokėjo gaminti maistą? Sigita tada atsakė, kad tik kiaušinienę mokėjo išsikepti... O aš niekada gyvenime nepamiršau ir nepamiršiu, kaip Penzoje Mamulis iš kažkur gavo kerogazą - Kaune tokio daikto nebuvo, gamindavome ant primuso arba malkomis kūrenamos viryklės - atnešė bulvių ir jautienos (o gal ir veršienos) gabalą - ištroškino - nieko skanesnio gyvenime nesu valgiusi... Tačiau tai gal ir buvo vienintelis kartas, kai valgiau Mamulio gamintą maistą. Karo metais nešdavome, kaip minėjau, iš valgyklos, Kuibyševe gaudavome vieną porciją net iš Kremliovkos valgyklos - tai buvo Mamuliui ir... Bet apie tai vėliau.
Nežinau, bet mano atmintyje neišliko nieko neigiamo, kas susiję su Mamuliu. Buvau gerokai išdykusi, labiau, negu kiti mūsų vaikai, bent taip sakydavo Mamulis. Iš Penzos atsimenu tik, kad be Mamulio leidimo vis lakstydavau ilgais, tamsiais viešbučio koridoriais, kur šmižinėjo didžiulės žiurkės. Ir tualete - baisiame, dvokiančiame, kur ant unitazų be dangčių visi - ir aš - lipdavo kojomis - o iš sienoje žiojėjančių skylių iššokdavo žiurkė... Nebijojau jų, nors pelių bijau iki šiol. Mamulis drausdavo išeiti iš mūsų kambarėlio - nelabai klausydavau. O kambaryje buvo smagu stebėti kregždučių lizdelį, kurį šie paukšteliai susilipdė iš molio mūsų lango išoriniame kamputyje. Ir kregždžiukai cypsėjo, o jų tėveliai nešė ir nešė jiems maisto.
Dar vasarą, kai gyvenome antrojo viešbučio aukšto kambaryje su apvaliąja ketaus krosnimi, atsirado Tukulis, atvažiavo drauge su Antanu Sniečkum. Tai buvo džiaugsmo! Kai rašiau apie Tėtį jo 100-tosioms gimimo metinėms, minėjau, kaip visą laiką, kol jo laukėme, gliaudžiau jam saulėgrąžas ir dėjau į „Kazbeko" papirosų dėžutę - ruošiau jam dovanėlę. O jis, kai jam įteikiau, visai neapsidžiaugė ir pasakė, kad negliaudytas jam daug įdomiau valgyti... Ir keliais kąsniais sušlamštė visą mano dovanėlę...
Vakare atėjo svečiai - Mečislovas Gedvilas su žmona Barbora, Antanas Sniečkus - sėdėjome prie stalo, dainavome, prisiminėme Lietuvą... Bet netrukus Tukulis vėl išvyko, atrodo, į Maskvą.
Rudenį gavome didesnį kambarį pirmame aukšte, kur jau buvo radijo taškas - juoda lėkštė, pakabinta ant sienos. Rusiškai dar nesuprasdavau, tik klausyti dainų labai mėgau. Rūsčios buvo tos karo pradžios dainos - „Sviasčennaja voina"...
Susirgau. Jau Kaune buvau susirgusi aštriu šlapimo pūslės uždegimu - Pažaislyje po didžiulio lietaus - neklausydama Onutes Raudzevičienės - braidžiau, taškiausi po balas, smarkiai peršalau. Penzoje uždegimas atsinaujino, šlapindavausi su krauju. Bent man taip atrodė. Kai Mamulis nuvedė pas vaikų gydytoją, ta nusiuntė pas... ginekologę. Pasirodo, kelnytės tepėsi iš kitur. Nesupratau, ką rusiškai aiškino gydytoja, bet Mamulis labai susirūpino. Gėriau kažkokių tablečių ir mikstūrų. Nustojo skaudėti, pasveikau.
Dažnokai sėdėjau mūsų naujajame kambaryje viena. Gerai, kad čia buvo šviesiau ir šilčiau. Varčiau žurnalus, įrištus į didelę knygą - formatas kaip „Ogonioko". Sigita, grįžusi vakare (dieną apiprekindavo korteles, stovėdavo eilėse), išversdavo man parašus po nuotraukomis. Įsiminė Vokietijos gyventojų buities aprašymas ir viena fotografija: kūdas, išsekęs berniukas valgo buterbrodą su margarinu. Tada sužinojau kas tai tokio, tas margarinas, ir pasidariau išvadą - vokiečiai pradėjo karą, nes neturėjo sviesto...
Labai draugavau su Vilnium - bet ir jis mažai kada būdavo namuose... Kaip dabar matau - konstruoja kažką. Jo lova buvo arčiausia durų, ir vakare jis turėdavo gesinti šviesą. Tai jis iš mažų pagaliukų ir virvės sukonstravo mechanizmą, kuriuo galėdavo užgesinti ir uždegti šviesą, neišlipdamas iš lovos (jungikliai buvo ten senoviški, rankenėlę reikėdavo ne paspausti, bet pasukti). Man tas jo „išradimas" atrodė stebuklingas.
Jau lapkritį ar gruodį susiruošėme važiuoti į Kuibyševą. Buvo labai šalta, susivilkome viską ant savęs, ką turėjome šiltų drabužių. Tik aš viena turėjau žieminį paltuką ir kepuraitę, bet ir su jais buvo šalta. Apsiauti tai nė vienas nieko šilto neturėjome - jau Kuibyševe pavyko įsigyti ičigus - odinius su kailiu viduje aulinukus - kaip odines kojines, kuriuos avėjome su kaliošais.
Esu rašiusi, kaip toje kelionėje su Sigita ėjome kipiatoko, sustojus traukiniui - ir atsilikome, sąstatui pajudėjus. Gi tada jokių grafikų nebuvo, keleivinius sąstatus praleisdavo, kai bėgiai nebuvo užimti karinių traukinių. Drauge su dar viena atsilikusia lietuvių šeima pasivijome savo sąstatą ant ta pačia kryptimi pajudėjusio traukinio vagono stogo - tada ir apšalome rankas ir žandus. Po to abi visą gyvenimą sielojomės, kad turime raudonas rankas ir žandus...
Kaip Mamulis ištverdavo visus šiuos karo meto „nuotykius", neįsivaizduoju. Dabar gi nuo daug menkesnių mamos iš proto kraustosi...
Mamulis laikėsi gerai. Paskutinieji nėštumo mėnesiai - bet niekada jokio skundo, jokio aimanavimo nebuvo. Tiesa, Vilnius ir Sigita labai pagelbėdavo, jai nereikėjo rūpintis maisto pirkimu, pietų - imdavome paprastus pietus valgykloje ir vieną porciją pagerintus vyriausybinėje - atnešimu. Kuibyševe apsigyvenome dideliame name, manau, kad pastatytame dar caro laikais - didžiulis butas. Tame bute gyvenome gal kokios 7 šeimos, visi evakuotieji, lietuviai tik mes vieni. Turėjome vieną kambarį, padalytą fanerinėmis sienomis į 3 dalis: kairysis siauras kambarėlis su vienu langu - Mamuliui, likusi tamsi dalis, atitverta be jokio lango - Vilniui, dešinysis kambarys, platesnis, su dviem langais - mums su Sigita.
Netoliese, mūsų gatve pasukus kairėn, buvo didžiulis paminklas Čiapajevui ant aukšto postamento iš didelių akmenų (bent toks jis išliko mano atmintyje) - tačanka, arklių trikinkė, Čiapajevas su iškeltu kardu. Nuo paminklo gatvė ėjo į pakalnę, o ten - Volga, plati plati, kitas krantas vos-vos matosi - kaip Kuršių marių ( tada, aišku, jų nebuvau mačiusi, dabar galiu palyginti). Bet tai pamačiau vėliau, kai atšilo, o tada, žemą, mažai išeidavau. Nors Mamulis varydavo mane į kiemą, kad bendraučiau su kaimynų vaikais, pradėčiau suprasti rusiškai. Drovėjausi...
Artėjo Naujieji 1942 metai. Tukulio su mumis nėra. Labai norėjau papuošti eglutę - pasirodo, tose vietose eglės neauga... Kažkas - gal Vilnius - parūpino gana didelę, žmogaus ūgio pušaitę. Papuošiau ją paveikslėliais iš spalvinimo albumėlio - lapais su spalvotais pieštukais mano pačios blankiai nuspalvintais žvėreliais. Daugiau nieko tinkamo neturėjome.
Sausio 1 dieną mus su Sigita pažadino Vilniaus, įlėkusio pro mūsų kambario duris - visas įraudęs, šaltas, kaip Senis Šaltis - ir linksmas, šūksnis: "Turime brolį..."
Tai buvo toks džiaugsmas tomis nelengvomis karo dienomis. Pasirodo, dar naktį Mamulis suprato, kad laikas gimdyti - gi jai tai buvo jau 4-tas gimdymas. O gimdė ji visada, anot jos pačios, lengvai. Pažadino Vilnių, jie nuėjo į nelabai toli buvusius gimdymo namus - ir netrukus atsirado mūsų broliukas.
Jau esu rašiusi, kaip grįžus Mamuliui su naujagimiu sukonstravome „lopšį" iš lagamino, pririšto prie kėdės, ir pagalvių. Kaip ilgai ginčijomės, atvažiavus laimingam Tėčiui, dėl mažylio vardo. Tukulis norėjo pavadinti mažąjį sūnelį Vincu - tai lemtingas mūsų tautai vardas, jo manymu. O visi likusieji šeimos nariai vieningai buvo už vardą „Justas". Kompromisas - „Justas Vincas". Bet vadinome jį meiliai „Tutkis", „Tutukas" - nuo Tėčio „Tukulis". (Kaip nelengva buvo vėliau broliukui, jau paaugliui, išsireikalauti, kad vadintume jį tikruoju vardu - Justas.)
Nuo šiol visas mūsų dėmesys - jam ir Mamuliui. Geri, kaloringi pietūs iš Kremliaus valgyklos (1 porcija) - Mamuliui, o vėliau, nuo 3 - 4 mėnesiukų - kai ką ir jam, mūsų Tutukui. Augo gana ramus, tik labai jau skardžiabalsis. Jei suverkdavo naktį savo gana žemu balseliu - visos 7 mūsų „komunalkos" šeimos pabusdavo...
Mamulis labai skatino mane bendrauti su kaimynų ir kiemo vaikais. Labiausiai susidraugavau su Nataša, - geltonplauke ilgakase mergyte maždaug mano amžiaus; regis, jos šeima evakavosi iš Voronežo. Jų balkonėlį galėjau matyti pro mūsų kambarėlio langą. Žaisdavome jų balkone. Kartais ji lankydavosi pas mus. Ypač jai patiko mūsų mažylis - ji pasilenkdavo jį „pakalbinti". Tutkis tuoj pagriebdavo jos ilgąsias kasas ir tampydavo - lyg vadeles... Juokėmės visi - raitelis, važnyčiotojas auga...
Ir liūdna, ir linksma, prisiminus tuos laikus... Vaikystė lieka vaikyste, kada ji bebūtų. Karas vyko kažkur toli - ir šalia: radijas - greičiau juodas ruporas, pakabintas ant sienos mūsų su Sigita kambarėlyje, kuriame buvo ir keturkampis nemažas stalas ties langu. Čia ir pietaudavome atneštais iš kaimyninės valgyklos (triaukščiais lauknešėliais) pietumis. Čia ir laikraščiai, kuriuos skaitydavo man Sigita. Kai pramokau - gana greitai - rusų kalbos, bendravau su kiemo vaikais, kurių tėvai ir broliai, kažkurių ir motinos, buvo fronte. Ir radijas, ir laikraščiai, ir vaikai kalbėjo apie karą. Tai buvo svarbiausia. Atmenu, kaip Sigita perskaitė man apie Zoją Kosmodemjanskaja iš mažo laikraštuko, atspausdinto ant gelsvo, vos ne vyniojamojo popieriaus. Ir parodė jos nuotrauka kartuvėse... Bandžiau įsivaizduoti Zojos kančias, kaip ji basa buvo varoma per sniegą... Kraupau, ypač jautriai tada supratau tą nelemtą karą...
O vasarą kiemo vaikai susibūrėme į Timūroviečių būrelį. „Timūru" išrinkome kiek vyresnę už mus mergaitę Alą (tai jos vardo aš niekaip negalėjau ištarti teisingai: mano „lietuviškas" liežuvis sugebėjo pasakyti tiktai minkštai - „Alia". O Natašos močiutę vadindavau „babočka" /drugelis/, o ne „babuška" /močiute/, kuo juokindavau visus aplinkinius.) Beje, nelabai ką nuveikė tas mūsų Timūroviečių būrys - padėdavome pagyvenusiems žmonėms parsinešti pintinėles - „avoskas" - su produktais, pabūdavome su mažais vaikais, kai mus to paprašydavo. Bet tai buvo mūsų geri norai padaryti tą sunkų karo meto gyvenimą lengvesnį, pagelbėti suaugusiems.
Namuose man patikėdavo mažąjį broliuką, kai visi išeidavo savo reikalais. Net manų košytę mokėjau išvirti, pamaitindavau mūsų Tutuką.
Didysis brolis Vilnius tada jau buvo toli nuo mūsų laikinų namų. Tada nežinojau tiksliai - kur, supratau, kad kariuomenėje. Rašydavome visos trys - Mamulis, Sigita ir aš - jungtinius laiškus ir atvirukus jam. Laiškai eidavo labai ilgai, ypač lietuvių kalba rašyti, tai dažniausiai stengdavomės perduoti juos per pažįstamus. Esu nupiešusi Vilniui mažojo Tutuko „portretėlį", aišku, be jokio portretinio panašumo...
Tą vasarą aš susirgau gelta. O buvo taip: viena mūsų pažįstama, Ala Jakovlevna, kiek prisimenu, Mamontova, ateidavo pas mus su mano metų dukrele Mila, kuri sirgo cukralige. Man taip buvo baisu, kai jai kas 2 valandas leisdavo vaistus į raumenis... Tokia graži, juodukė garbanotais plaukais mergaitė buvo. Ala Jakovlevna turėjo giminių netoli nuo Kuibyševo, tarybiniame ūkyje. Pakvietė mane kartu su jos dukryte pabuvoti kaime. Mamulis išleido. O ten - gėrybės - duona su sviestu, vaisiai - melionai, kurių nebuvau mačius ir ragavus. Nelabai valgi buvau, bet visko paragavau, ypač melionų. Nežinau, ar nuo riebaus, neįprasto maisto, ar užsikrėčiau, bet po poros dienų mane parvežė segančią gelta. Sirgau ilgai, atsimenu, kad labai norėjau dešros, kurios nė iš tolo namie neturėjome, o ir draudžiama rūkyta mėsa buvo. O melionų net kvapo nuo to laiko nemėgstu, nevalgau.
Kiek menu, 1942-ųjų metų vasaros pabaigoje persikėlėme į netoliese esančios centrinės miesto aikštės, kur stovėjo Operos ir baleto teatro rūmai, rajoną. Prieš teatrą, nemažos aikštės kitoje pusėje buvo didžiulis, su daugeliu korpusų, vyriausybinis namas. Ten gavome atskirą 2 kambarių butą. Savo virtuvė ir patogumai - tai džiaugsmas! Balkonas! Ir lovelė Tutukui, ir vežimėlis! Atgaminu atmintyje: trečias aukštas, iš laiptinės durys kairėn. Įėjus nedidelis koridorius, einant tiesiai į priekį - svetainė-valgomasis; iš koridoriaus dešinėn - miegamasis su balkonu-liodžija . Toje pačioje pusėje, kur miegamasis - mažytė virtuvėlė ir greta vonia kartu su tualetu. Buto langai į abi namo puses. Mamulis ir mes su Tutuku miegojome mažyčiame miegamajame, o Sigita - svetainėje.
Vieną naktį pažadino sirenos kauksmas. Pavojus - vokiečių lėktuvų antskrydis. Skubiai apsirengėme, bet į rūsį - slėptuvę - nenusileidome: Mamulio teorija - jeigu bomba pataikys - žūsime visi kartu... Tik į koridorių pernešėme Tutuką su visa lovele - jei langai išbyrės, kad nesužeistų. Ir pačios susispietėme šalia. Kažkur toli bombardavo - matyt, priemiesčiuose esančias gamyklas. Girdėjome zenitinių pabūklų šaudymo garsus. Truko tai neilgai - gal kokį pusvalandį. Palaukėme, sugulėme su drabužiais, bet miegas neėmė. Mūsų laimei, tik vieną kartą Kuibyševe taip atsitiko.
 
Bus daugiau 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-21 12:14
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Marytė Gaigalienė

2022-02-24 10:02

Tada sunkūs buvo laikai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media