2021 m. lapkricio 27 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2021-10-03
 
Paleckių šeima. 2010 metai, vasara

Paleckių šeima. 2010 metai, vasara

 

Tęsinys. Pradžia 2021 07 04

 

 

Geruta Paleckytė

 

 Vieną gegužės naktį mane pažadino Sigita: „Kelkis - karas baigėsi..." Niekas nekalbėjo apie pergalę, kaip dabar, buvo svarbu, kad nebešaudys, nebombarduos, niekas nebežus - baigėsi, pasibaigė, nebėra šito košmaro...
Dieną susirinko pas mus svetainėje prie apvalaus stalo Mečislovas ir Barbora Gedvilai, Antanas Sniečkus ir mes visi.
Onutė Raudzevičienė, kuri jau dirbo ir gyveno pas mus nuo pat grįžimo į Vilnių, padėjo suruošti kuklias vaišes. Džiaugsmas, toks džiaugsmas visiems! Taika.

 Jau vėliau, birželyje, Gedimino gatvėje priešais Černiahovskio (dabar V. Kudirkos) skverą buvo pastatyta tribūna, įvyko Pergalės paradas ir eisena. Mes su Mamuliu stovėjome tribūnoje, aš su pionierišku kaklaraiščiu, saliutavau, išdidi, pionieriškai pakėlus ranką... Yra išlikusi tos dienos mūsų su Mamuliu nuotrauka.

O birželio pabaigoje Tėtis su Mamuliu vyko į Maskvą, į Pergalės paradą Raudonojoje aikštėje. Grįžo pilni įspūdžių, Mamulis pasakojo man apie Maskvą - šventišką, be затемнения, apie paradą - kaip visą Raudonąją aikšte nuklojo nugalėtų priešų kariuomenių kovinės vėliavos...

 Mamulis labai rūpinosi, ar nebus man sunku mokytis lietuviškai - du metus lankiau rusų mokyklą, 4-to rusiškos pradinės mokyklos skyriaus net nebaigiau, o norėjau stoti į II lietuviškos mergaičių gimnazijos klasę. Todėl Tėtis ir Mamulis rado man mokytoją - poetę Valeriją Valsiūnienę, kuri padėjo prisiminti lietuvių kalbos rašybos taisykles (beje, Mamulis visą karo metų laikotarpį man diktuodavo lietuviškus tekstus ir skirdavo perrašymus iš lietuviškų knygų) ir Nojų Feigelmaną (jis vėliau buvo VVU rankraštyno vedėju), matematikos repetitorių. Visą 1945 m. vasarą gražiame kieme po gluosniu - ten pastatėme stalą - V. Valsiūnienė mokė mane lietuvių kalbos, o pas Gedvilus, kurie tada gyveno Komisarų Tarybos patalpose (dabar ten Lietuvos Mokslų akademija) tris seseris Gedvilaites - Nijolę, Danutę ir Dalią bei mane mokė matematikas Nojus Feigelmanas. Jis - buvęs kariškis, ateidavo su kario uniforma. Kartais prie mūsų pamokų prisijungdavo gerokai vyresni už mus Arūnas Gedvilas ir Kazimieras Motieka, mokytojas juos konsultuodavo.

Kartą po pamokėlės pas Gedvilus, berods, kiek menu, Danutė manęs klausia: „Geruta, negi tu nieko nepastebi?" „O ką?" „Pasižiūrėk gerai į savo mamą." „O kas?" Parėjusi namo, įdėmiai nužvelgiu Mamulį - mama kaip visada... Bet - gal veidas suvargęs... gal ne tokia liekna... „Mamuli, ar pas mus mažiukas bus?" Mamulis šypsosi ir linksi galva... Pasidalinau su Sigita - ji tik nusijuokė, pasakė, kad tik aš nieko nežinojau.
Atsimenu, kaip Barbora Gedvilienė - juokais ar rimtai - perspėdavo Mamulį: „Ar ne per daug dažnai Justas su Valsiūniene bendrauja?" Mamulis tik ranka numodavo.
Dar Maskvoje taip pat buvo panaši situacija, kai Tėtis darbo reikalais dažnai susitikdavo su Emilija Isaakovna Teumin - kaip ir jis, Sovinformbiuro darbuotoja Pabaltijo šalims karo metais. Ir pas mus namuose Maskvoje Emilija Isaakovna buvo ne kartą, mane labai mylėjo ir lepino, dovanojo didžiulę lėlę, gyvą paukščiuką su narveliu, akvariumą su žuvytėmis. Aš taip pat vieną sykį viešėjau jos bute, dideliame ir kiek tamsokame, kaip man pasirodė, kuriame vienas kambarys - tik knygų lentynos. Labiausiai man krito į akis „1000 ir 1 naktis" dešimties tomų arabų pasakų leidinys, tokios nedidelės knygutės gražiais juodais viršeliais su aukso spalvos rytietiškais raštais. Man leido pasiskolinti, išsirinkau 9-tą tomą, kurio taip niekada Emilijai Isaakovnai ir negrąžinau.
Vėliau Emilija Isaakovna viešėjo pas mus Vilniuje ir Palangoje. Gražaus veido charakteringu bibleišku profiliu, vešlių tamsių plaukų - beje, šukuosena tokia, kaip dabar Budraičių Justė nešioja - labai gražiai, elegantiškai apsirengusi. Aišku, kad pažįstamos moterys atkreipdavo į ją dėmesį ir sakydavo Mamuliui: „Gene, kaip tu leidi?" Mamulis gi labai ramiai atsakydavo, kad nemato čia nieko blogo - Justas žurnalistas, poetas, kūrybos žmogus, bendrauja su kolegomis, ar jie vyrai ar moterys. (Vėliau sužinojau, kad Emilija Teumin ir jos vyras buvo sušaudyti stalinizmo metais.)
O tada, 1945-ųjų spalio 16 dieną mūsų šeimoje atsirado dar vienas mūsų didelės šeimos asmuo - sesutė. Kaip dabar matau Mamulį mažoje palatoje - dar ant gimdymo stalo. Ji ne su ligoninės rūbais, kaip tada buvo privaloma, o su savo naktinukais ir flaneline bliuze ilgom rankovėm, oranžiniais langeliais. Šypsosi, nors veidas pavargęs, plaukai sudrėkę. Mes visi - Tėtis, Sigita ir aš (Justuko, rodos, nepaėmėm) - laimingi. Atneša Sesutę - tokia mažytė, Tutkis didesnis buvo... (Gimdė Mamulis savo penktą vaiką 1-moje tarybinėje ligoninėje, kur aš po 15 metų pagimdžiau savo antrąją dukrą Dalią.)
Vieningai sutikome, kai Tėtis pasiūlė duoti sesytei Vitos vardą. Simboliška.
Mamulis augino mūsų šeimos kūdikius be skrupulų, pasakyčiau. Gaila, kad aš viena likau liudininkė - niekas nepatikės šiuo metu, apie ką aš dabar prisiminiau.
Pas mus gana dažnai, kaip ir Kauno laikais, užeidavo rašytojas Petras Cvirka, kurį aš nuo mažens vadindavau kažkodėl „Scirka". Tiesa, dabar, po karo, aš jau didelė buvau, ėjau 12-tuosius, perskaičiau visas „dėdės Scirkos" knygas ir vadindavau jį teisingai. Bet ne apie tai aš norėjau prisiminti. Sėdi Cvirka mūsų svetainėje prie apvalaus stalo, kalbasi su Mamuliu, kuri žindo Vitelę. Staiga Mamulis guldo Vitą ant stalo, išvynioja iš palučių - mažoji „daro didą", o Mamulis staigiai čiumpa švarią lėkštę ir šaukštą ir tą „didą" dedą į lėkštę - kam tepti palutes? Niekas nešokiruotas, tik Onutė Raudzevičienė pasipiktinusi - kaip, prie svečio šitaip!.. Man iki šiol juokas ima, kai prisimenu. Bet taip būdavo, patikėkite. Tas spontaniškas veiksmas labai atspindi Mamulio ekspresyvų, gana racionalų charakterį.
Taigi, ėjo pirmieji metai po karo. Mes su Sigita mokėmės II mergaičių gimnazijoje, ji 7 kl., aš - 2 kl.
Justukas - Tutkis, kaip tada visi jį vadinome, sparčiai augo, buvo judrus, gainiodavo futbolo sviedinį po kiemą.
Nepamiršiu niekada, kaip kartą tempiau jį į Gedimino bokštą, kuris tada buvo vietomis apgriuvęs, laiptai - tarpais tik armatūra... Žinotų Mamulis!.. Bet mes abu nebijojome aukščio ir, laimei, viskas gerai baigėsi.
Sesutė Vita buvo sveika, verkiančios jos neatsimenu. Dieną daug miegojo vežimėlyje didžiajame prezidentūros balkone. Kai paaugo, neatmenu, kad būtų šliaužiojusi, o vaikščioti pradėjo anksti.
Gana artimai bendravome su Liudu ir Bronislava Giromis. Mes su Mamuliu ne kartą lankėmės pas juos mažame namelyje Žvėryne, berods, Maloniojoje gatvėje. Luidas Gira jau tik gulėjo nedideliame miegamajame, bet buvo žvalus, deklamavo, net dainavo drebančiu balsu. O Girienė vaišino mus su Mamuliu arbatėle su saldumynais.
Dabar neprisimenu tiksliai, bet, regis, 1947 metais mes persikėlėme į Akmenų gatvės didelį dviaukštį nama Nr. 6. Dabar jame JAV ambasada, jis iš visų pusių aptvertas, apstatytas. Tada taip nebuvo.
Dar atsimenu, kad su tėvais pirmą kartą tame name pabuvojau, kai ten gyveno M. Suslovo šeima. Pakilome laiptais į didįjį kambarį - salę, mane supažindino su Suslovų dukrele Maja, atrodo, toks buvo jos vardas. Jaunesnė už mane graži mergytė ryškiai geltona suknute su kvalbonėliais ir tokiu pat kaspinu palaiduose šviesiuose sugarbanotuose plaukučiuose. Atsimenu labai kūdą jos tėvą ir labai apkūnią mamą. Tiek ir prisiminimų iš to vizito.
Apsigyvenome Akmenų 6-to namo daugiausia pirmame aukšte. (Norisi nubraižyti namo planą, aprašyti sunku. Na, Justas su Vita geriau už mane prisimena, anksčiau aš išsikėliau. Aš - 1958-ųjų rudenį, visa šeima - 1963-iųjų žiemą ar ankstyvą pavasarį).
Aišku, namais, kaip visada, rūpinosi Mamulis. Tėtis buvo komfortui visiškai abejingas. Tuo labiau „grožiui". Tada prabanga skaitėsi miesčioniškumas, išlepimas, snobizmas, kaip dabar pasakytume. Tai Mamulis tardavo: „Jukuli, reikia..." Atsimenu, kaip jau mums gyvenant Akmenų g. 6-tame name atėjo dailininkas - man nematytas - kartu su Mamuliu apėjo didžiulį prieškambarį pirmame aukšte, salę antrame aukšte, pirmo ir antro aukštų kambarius. Po to vasarą, kai visa šeima gyveno Valakumpiuose (tap tada buvo sakoma) padarė Akmenų g. 6-to namo vidinį remontą.
Pirmame aukšte atsirado žalioji svetainė, vaikų kambarys su bordiūru palubėj „iš pionierių gyvenimo", melsvų tonų miegamasis, rožinis Sigitos (vėliau mano) kambarėlis, šiltų gelsvai oranžinių tonų valgomasis kambarys. Salėje antrame aukšte tilpo rojalis, didžiulis, ilgas pietų stalas, didžiulis pastatomas ant grindų žmogaus ūgio laikrodis. Sienos su didelio formato stačiakampiais, kuriuose išpiešti stambūs nacionalinio stiliaus piešiniai - stilizuotos lelijos, tulpės, rūtos. Dar antrame aukšte buvo Tėčio kabinetas - spalvų neatsimenu, nes visur buvo lentynos, pilnos knygų ir laikraščių. Atskirai buvo bibliotekos kambarys. Galiniame kambaryje su langais į sodą apsigyveno baba Ona Paleckienė - ten ji jaukiai įsikūrė, net įsirengė altorėlį iš senos savo komodos.
Įspūdingai atrodė erdvus cholas pirmame aukšte: juodi neva senobiniai baldai, ant sienos - nemažas paveikslas su rateliu šokančiomis gražuolėmis nimfomis bei iš už krūmų stebinčiais jas faunais - ir patalpos viduryje kartais biliardo, kartais ping-pongo stalas.
Antrame aukšte buvo tuščių kambarių, tai Mamulis priėmė gyventi savo Rygos laikų draugę ir mano krikštamotę Podę Abi - Albiną Grabauskienę, kuri šoko neseniai persikėlusio į sostinę Operos ir baleto teatro kordebalete. Jos šeima liko, aišku, savo name Žaliakalnyje, o ji kas savaitę važinėdavo į Kauną.

„Lengviau vadovauti nacijai, negu auklėti keturis vaikus." (V. Čerčilis) Mamulis išauklėjo penkis.

Auklėjo griežtai, mane - ypač, nes buvau išdykusi, judri, aktyvi, mėgstanti pafantazuoti ir pameluoti mergužėlė. Jau tada, Akmenų gatvėje, nemaža - ėjau 14-tuosius.
Sigita, jau studentė, turėjo savo kambarį. Kai įeini pro apatines, ne paradines laukujes duris - iškart po kairei.
Mes su Tutkiu, vėliau ir Tadukas, gyvenome vaikų kambaryje. Mano lova dešinėje, prie salono sienos, Tutkio - kairėje, prie miegamojo sienos. Kambarys didelis, erdvės daug. Ant tachtos, kuri buvo kampe ties koridoriaus ir salono sienomis, vis kas nors nakvodavo, tai Meškauskų Andrius, tai Vitalikas Sidiakinas iš Maskvos - tai jau vėliau, kai Sigita studijavo Maskvos universitete, o aš perėjau į jos kambarį.
Vituka, dar visai mažiukė, aišku, miegojo tėvų miegamajame, savo lovytėje (kiek prisimenu, baltoje) šalia Mamulio. Tėčio lova buvo arčiau lango.
Atmenu, kad Mamulis neleisdavo vakare skaityti lovoje. Atsigulei - tai ir miegok. O aš gi nuo prieškario laikų baisi skaitytoja, jau su akiniais, sugadinau akis karo metais. Ir tada - palaukdavau, kol Tutkis užmigs (jam gi tik 6 metukai) - ir prie lango. Gatvė apšviesta - man ir gana šviesos. Kažkodėl įsiminiau, kad skaičiau „Iliadą", negalėjau atsitraukti. O kai Mamulis nuvarydavo į lovą, tai po antklode su elektriniu žibintuvėliu skaičiau.
Labai retai ruošdavau pamokas, ypač matematikos. Prisirinkdavau trejetų, dvejetų, net kuolą sykį gavau iš elgesio. Laiko visiškai neturėjau: muzikos pamokos (ne tik pianinas, bet solfedžio, harmonija - čia jau tada, kai muzikalka persikėlė iš Skapo/Universiteto gatvės į Didžiąją, kur ir dabar yra). Nenorėjau aš tos muzikos. Per harmonijos užsiėmimus greta sėdėjo R. Žygaitis, F.Bajoras, kurie tada mokėsi paralelėje klasėje I berniukų gimnazijoje. Kas aš šalia jų? Nepatogiai jaučiausi, nors jau dalyvavau, tiesa, tik vieną kartą, muzikos mokyklos mokinių koncerte: skambinau Čaikovskio „Neapolietišką dainelę". Dar - su didžiausiu entuziazmu - lankiau baleto būrelį Pionierių rūmuose.
Mamulis skatino mano „užklasinę veiklą" bet kai pamatydavo trimestro pažymius, tai labai susiraukdavo. Tiesa, per egzaminus, kurie tada buvo kasmet, pazubrindavau ir gaudavau gerus pažymius, taigi pereidavau iš klasės į klasę lengvai.
Dar pykdydavau Mamulį, kad po pamokų toli gražu ne visada eidavau namo, o dažniausiai pas savo gerą draugę Iloną Nevedomskytę, kuri gyveno Žvėryne, Pušų gatvėje. (Beje, dabar ten gyvena jos sūnaus šeima, geri Renitos ir Rido draugai. Kai Ilona dar buvo gyva, pabuvojau ten - be galo malonu buvo pamatyti vaikystės draugę ir tas sienas, tuos kambarius, kur tiek siausta vaikystėje.) Tais laikais telefonų draugės neturėjo - kaip pranešti? Tai ir gaudavau pylos nuo Mamulio, kai jau sutemus parsirasdavau į tą mūsų kareivėlių saugomą Akmenų gatvę. (Čia aprašau dar gimnazijos laikus, kai man buvo 13 - 14 metų, paaugliukė dar buvau.)
Vasarą gyvendavome Valakumpiuose (kaip tais laikais tarėme), baltoje apvalioje viloje. (Dabar ten, atrodo, vaikų globos namai.) Važiuojant autobusu tą stotelę - aišku, neoficialiai - taip ir vadindavo: „Paleckio vasarnamis".
Kai Vita dar buvo maža, Valakumpiuose laikėme sandėliukyje ant kalniuko karvę. Onutė Raudzevičienė, kuri prieš karą buvo mano auklė ir mūsų „namų tvarkytoja", ir Vitelę labai mylėjo, būdavo su Vita daugiau, negu Mamulis. Su namų ūkiu Onutė jau nebesuspėdavo tvarkytis. Tėtis iš Žemaitijos atvežė pagalbininkę - jauną ilgakasę Milę, kuri ir karvutę pamelždavo, ir prie pietų padėdavo. Vėliau atsirado Vincė, ji daugiausia buvo su mažąją sesute. Man ji įsiminė savo dainomis - rodos, kiekvienam žodžiui ji mokėjo dainą. Pradedi kažką sakyti - o ji jau dainuoja dainą, prasidedančią tavo ištartu žodžiu...
Mamulis tuo metu dar aktyviai dirbo visuomeniniais pagrindais - inspektavo vaikų namus, talkininkavo Raudoname Kryžiuje - dar daug šeimų po karo buvo išsibarsčiusios...
Valakumpiuose buvo vandentiekis, bet reikėdavo „prisukti" vandens rankomis tokiu specialiu ratu, buvusiu atskirame namelyje. Mamulis visada skatino sportą, fizinį darbą - ir Tėtis, ir ji pati ir Sigita, ir aš, net Tutkis - sukdavome tą didelį ratą, lenktyniaudami, kas ilgiau ištvers, kas daugiau sukinių padarys.
Nors upė buvo nearti, rytais eidavome praustis ir paplaukioti - vietoj rytinės mankštos. Sekmadieniais - su Tėčiu, o šiaip - su Mamuliu.
Daug vaikščiodavome po mišką, žemuogiaudavome, mėlyniaudavome. Iki šiol negaliu užmiršti to svaigaus pušyno kvapo...
O stalo teniso turnyrai apvaliame viduriniame kambaryje? Bet čia jau vėliau, kai mūsų šeimoje atsirado Laimonas.
Man regis, nuo 1948 metų pradėjome vasaroti Palangoje - apie tris savaites, gal mėnesį, pasikeisdami - tai aš su Lakštute Motiekaite arba Aldona Zagurskaite, tai Sigita su Lena Stimburyte - ir Tėtis, ir Mamulis buvo svetingi. Tėčio šeimai buvo skirta medinė dviaukštė vila Gedimino gatvėje Nr 1 - dar menu, kaip ją vokiečiai belaisviai remontavo. Neįrengta, veždavomės sunkvežimiu sofa, virtuvės rakandus. Jau vėliau atsirado baldai, nebegamindavome namie, atsinešdavome pietus lauknešėlyje iš „Baltijos" poilsio namų virtuvės.
Mamulis pati nelabai mėgo degintis, daugiau vaikščiodavo pajūriu, miške. Mūsų vilos kieme buvo tinklinio aikštelė, buomas, kuriuo aš mėgau vaikščioti. Dažną pavakarę susirinkdavo komanda, pažaisdavome tinklinį - ir su Mamuliu, ir su Tėčiu. Daugiausia, aišku, dalyvavo Sigitos ir mano draugai, kartais adjutantai (taip tada vadinome apsaugininkus), vairuotojai. (Jie ir gyvendavo greta, kieme buvusiame mažame namelyje.)
Tą vasarą, 1948 metais, išmokau geriau, tvirčiau plaukti ir drąsiai eidavau gilyn į jūrą. Pasklidus žiniai, kad per audrą paskendo kažkokia mums nepažįstama mergina, Mamulis su Tėčiu uždraudė man maudytis vienai. Neklausiau - ir vėl konfliktai su tėvais...
Grįžome į Vilnių - laikas į mokyklą. Tais metais mokytis pradėjo ir broliukas "Šiemet į mokyklą eis ir Tutukas. Vasaros pradžioje jis bijodavo net pagalvoti apie mokyklą, o dabar sako, kad jam visai nebaisu. Gal galvoja kitaip..." - rašiau tada savo dienoraščio pirmajame numeryje. <1948 m. rugpjūčio 8 d.> Ir samprotavau, jog reikia brolį pripratinti, kad jis visuomet ruoštų pamokas, jei lengvos - tai nors peržiūrėtų. Nes mano patirtis...
Tie mokslo metai (1948-1949) buvo neįprasti - mūsų mokykla buvo pertvarkyta, pavadinta vidurine mokykla, mes, mokinukės, užuot mokiusios 5a gimnazijos klasėje, po Naujų metų atsidūrėme 9a. Pirmoje mokslo metų pusėje mokėmės popietinėje pamainoje, o antrame pusmetyje abi devintos klasės buvo nukeltos į kitas patalpas, perėjus kiemą, prie šv. Kotrynos bažnyčios, kur, anot bendraklasių, ankščiau buvo vienuolių celės. Ir prasidėjo... Na, taip išdykavome, taip dūkdavome toje buvusioje bažnyčios zakristijoje, kaip niekada anksčiau ir niekada vėliau.
Tada, 1949 m. kovo 25 d. rašiau savo dienoraštyje: „Suspėjau gauti tris dvejetus ir kuolą. Du dvejetai (iš lietuvių ir fizikos) dar ano trimestro. <...> Jau šį trimestrą gavau kuolą iš anglų, todėl, kad netinkamai pasiaiškinau apie pamokų neparuošimą, ir tai inspektorei nepatiko. O Mamulis iš kažin kokių nežinomų „šaltinių" ištraukė, kad aš „braviravau" prieš inspektorę, nors aš net nežinau, ką tas žodis reiškia. Bet kuolas man padėjo: visada paruošiu anglų. Kaip - tai jau mano dalykas, bet paruošiu."
Man, penkiolikmetei paauglei, gana naiviai ir patikliai, atlapaširdei, atrodė keista, kai Tėtis ir Mamulis mane perspėdavo, kad neatviraučiau mokykloje, kad „aš labai naivi ir kad mūsų mergaitės mane išnaudoja, kad jos juokiasi iš manęs" <1949 03 25>. Netikėjau.
Tačiau po poros mėnesių supratau, kad kažkas iš artimų klasės draugių tikrai perduoda mano kalbas ir samprotavimus kažkam - kitaip kokiu būdu Antanas Raguotis, kuris tada, kiek prisimenu, buvo komjaunimo „vadas" respublikoje, žinojo apie mano mokslo reikalus - apie tai rašiau savo dienoraštyje. „Raguotis kalbėjo dėl mano pažymių su auklėtoja, Mamuliui, Tukuliui ir Sigitai kažkas visą laiką pasakoja apie mano neleistinas kalbas gimnazijoje" <1949 04 28>. Tiesa, Sigita tais laikais tikrai bendravo su Antanu Raguočiu. O aš ne kartą atvirai pakritikuodavau tą nuolatinį Stalino liaupsinimą, susirašinėjau su išvežtomis draugėmis. (Iš mūsų klasės išvežė Editą Kaganaitę ir Olimpiją Povilėnaitę.)

 

Bus daugiau

 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-10-03 10:50
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media