2022 m. rugpjucio 17 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Juozapas Vytas Urbonas: buvau priimtas į Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją

2022-07-06
 
Juozapas Vytas Urbonas

Juozapas Vytas Urbonas

 Juozapas Vytas Urbonas

 

 

Gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje lemtingų 1939-ųjų metų pabaigoje (gruodžio 6 dieną), kai pasaulyje, Europoje ir pačioje Lietuvoje jau plėtojosi nepaprasti įvykiai. Pagal 1939 m. kovo 22 d. Berlyne pasirašytą priverstinę, ultimatyvinę Vokietijos-Lietuvos sutartį Lietuva neteko Klaipėdos krašto: jis buvo prijungtas prie Vokietijos. Rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašė „Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nepuolimo sutartį" - klastingą Molotovo-Ribentropo paktą, pasidalindami interesų sferas Rytų Europoje: Lietuva pateko į Vokietijos (o nuo rugsėjo 28 d. - Tarybų Sąjungos) įtakos sferą. Rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją: prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Rugsėjo 18 d. į Lenkiją per Lietuvą įsiveržė ir TSRS Raudonoji armija. Pagal 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą Lietuvos-Tarybų Sąjungos sutartį Lietuvai buvo grąžintas 1920 m. Lenkijos užgrobtas Vilnius bei Vilniaus krašto dalis.
Tačiau 1940 m. birželio 14 d. paskelbusi Lietuvai ultimatumą Tarybų Sąjunga jau kitą dieną į šalį įvedė karinius dalinius ir praktiškai okupavo Lietuvą. O 1941 m. birželio 22 d. į Lietuvą įsiveržė Vokietijos kariuomenė: Lietuvoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Jau pirmosiomis dienomis karo baisumus patyrė ir mano gimtasis Alytaus apskrities Simno valsčiaus Viešnagių kaimas. Įtarę, kad nedideliame miškelyje slepiasi nespėję pasitraukti rusų kareiviai, vokiečiai sudegino beveik visas kaimo sodybas, tarp jų - ir mūsų namus. Teko gyventi per visą karą pas gimines, keltis iš vienos vietos į kitą. Tik 1947 m. pasistatėme naują namą greta buvusios sodybos. Tragiškų įvykių neišvengėme ir po karo. Du mamos broliai (Jonas ir Juozas Varpuliai), vengdami karinės tarnybos, išėjo į mišką, prisijungė prie partizanų, ir abu žuvo - vienas 1947 m., kitas 1948 m.
Mokyklą pradėjau lankyti 1947 m. Iš pradžių mokiausi Viešnagių pradinėje mokykloje, vėliau Buckūnų septynmetėje mokykloje. Mokydamasis šeštoje klasėje, 1953 m. pradėjau bendradarbiauti Simno rajono laikraštyje „Kelias į komunizmą". Rašiau žinutes apie mokyklos renginius, kolūkiečių darbus. Baigęs septynias klases, 1954 m. įstojau į Kauno politechnikumą, kurį 1958 m. su pagyrimu baigiau, gaudamas autotransporto eksploatacijos ir remonto specialybės techniko mechaniko diplomą. Kauno politechnikume redagavau Mechanikos skyriaus sienlaikraštį, dalyvavau literatūros būrelio (jam keletą metų vadovavo technikume besimokydamas poetas Marcelijus Martinaitis) veikloje. 1958 m., pasiryžęs tapti žurnalistu, išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę. Tačiau nepraėjau konkurso ir netrukus buvau pašauktas į tarybinę armiją. Tarnaudamas taip pat bendradarbiavau karinėje spaudoje kaip neetatinis korespondentas. Kadangi Lietuvoje į žurnalistikos studijas neturintiems praktinio darbo buvo beveik neįmanoma patekti, 1961 m., užbaigęs karinę tarnybą, įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, kurią sėkmingai įsigijau 1967 m. Studijuodamas Vilniaus universitete daugiau kaip dvejus metus redagavau didžiulį Istorijos-filologijos fakulteto sienlaikraštį (šį darbą perėmiau iš buvusio redaktoriaus M. Martinaičio), padėjau leisti Universiteto laikraštį ,,Tarybinis studentas". Be to, nuolat bendradarbiavau (kaip neetatinis korespondentas) laikraščiuose ,,Komjaunimo tiesa", ,,Sovetskaja Litva", ,,Vakarinės naujienos", kuriuose paskelbiau daug žinučių, korespondencijų, vaizdelių, apybraižų.
1965 m. dėl prastos materialinės padėties (nors besimokydamas gaudavau stipendiją, bet neapsieidavau be mūsų daugiavaikės šeimos, ypač vyriausiojo brolio paramos - tuo metu aš turėjau keturis brolius ir keturias seseris) buvau priverstas iš dieninio skyriaus pereiti į neakivaizdinį ir ieškotis darbo. Kaip tik tuo metu viena bendrakursė laikinai dirbo Lietuvos informacijos institute (iki 1971 m. jis vadinosi Respublikiniu mokslinės-techninės informacijos ir propagandos institutu) ir buvo girdėjusi, jog institutui reikalingas darbuotojas informacijai automobilių transporto klausimais teikti. Taip 1965 m. birželio mėnesį buvau priimtas į šį darbą. Iš pradžių ėjau vyresniojo inžinieriaus bei vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas, o nuo 1967 iki 1972 m. dirbau skyriaus vedėju. Čia teko rinkti mokslinę-techninę informaciją automobilių transporto klausimais, ją apibendrinti, rengti informacinius leidinius ir juos teikti atitinkamoms Lietuvos įmonėms bei organizacijoms. Per kelerius metus aplankiau visas respublikos automobilių transporto įmones ir susipažinau su jų poreikiais. Nuolat rengiau informacinius lapelius ir kitus leidinius apie mokslines-technines naujoves, išleidau įvairių rinkinių, katalogų, parašiau keletą referatinių ir analitinių apžvalgų. Tad darbas Lietuvos informacijos institute buvo labai panašus į žurnalistinę veiklą. Būtent dėl to 1972 m. pabaigoje žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiasis redaktorius Algimantas Indriūnas pakvietė pereiti į žurnalo redakciją dirbti jo pavaduotoju. Šiose pareigose išdirbau beveik 15 metų. Per tą laikotarpį žurnale išspausdinau daug apžvalginių ir mokslinių-techninių straipsnių bei vertimų įvairiomis temomis. 1976 m. buvau priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.
Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje parašiau ir 1985 m. Maskvos universitete apgyniau filologijos mokslų žurnalistikos specialybės disertaciją ,,Periodinė spauda kaip mokslinės-techninės pažangos spartinimo veiksnys (Lietuvos žurnalinių leidinių pagrindu)" ir įgijau filologijos mokslų kandidato laipsnį (jį nostrifikavus, 1993 m. suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis). 1986 m. pradėjau dirbti Vilniaus universitete dėstytoju valandininku, o nuo 1987 m. - Istorijos fakulteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1991 iki 2000 m. buvau Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, dėstytojas, docentas.
Dirbdamas Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijoje, 1987-1989 m. savarankiškai atlikau mokslinio tyrimo darbą ,,Žurnalo „Žemės ūkis" skaitytojų poreikiai ir redakcijos uždaviniai", parašiau jo ataskaitą. 1991 m. užbaigiau filologijos mokslų daktaro disertaciją ,,Respublikos žurnalinės periodikos organizavimas specialiojo žurnalo tipologinio modelio pagrindu" (rusų kalba), o Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultetas, ją apsvarstęs ir rekomendavęs viešam gynimui, išspausdino disertacijos autoreferatą (jis yra ir Lietuvos bibliotekose). Tačiau dėl reorganizacijos metams uždarius Žurnalistikos specializuotą tarybą, po to Lietuvai išstojus iš Tarybų Sąjungos ir pagaliau suirus visai Tarybų Sąjungai, disertacijos neatnaujinau ir negyniau. Vėliau jos pagrindu parašiau ir 1999 m. išleidau monografiją „Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių pagrindu", kuri tapo pagrindine publikacija (greta mokslinių straipsnių) 2002 m. laimint konkursą Klaipėdos universitete Komunikacijos katedros profesoriaus pareigoms užimti. O už 2004 m. išleistą recenzuotą dviejų dalių vadovėlį „Lietuvos žurnalistikos istorija" (taip pat už paskelbtus mokslinius straipsnius) 2005 m. man buvo suteiktas socialinių mokslų profesoriaus pedagoginis vardas ir išduotas profesoriaus atestatas.
Nuo 1992 m., dirbdamas Žurnalistikos instituto mokslinio tyrimo grupėje, kartu su kitais rengiau (buvau vienas iš sudarytojų ir straipsnių autorių) ir redagavau (kaip vyriausiasis redaktorius) pirmąją lietuvišką ,,Žurnalistikos enciklopediją", kuri 1997 m. pabaigoje buvo išleista. 1997-1999 m. kartu su kitais Žurnalistikos instituto darbuotojais atlikau mokslinio tyrimo darbą ,,Naujosios žiniasklaidos sistemos formavimasis Lietuvoje 1988-1998 m.", kurio pagrindu 2000 m. išleista monografija ,,Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje" (aš esu vienas iš jos autorių ir redaktorių). Nuo 1993 iki 1999 m. išleidau knygas (monografijas) „Lietuvių žurnalas", „Lietuvių periodinė spauda", „Pasaulio šalių periodika", „Lietuvių laikraštis", „Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių pagrindu".
Kai 1999 m. buvo nutarta Klaipėdos universitete įsteigti žurnalistikos specialybę ir pradėti rengti specialistus Vakarų Lietuvos žiniasklaidai, buvusio universiteto rektoriaus Stasio Vaitekūno paprašytas sutikau šiai mokslo įstaigai padėti. Naudodamasis žurnalistų rengimo patirtimi Vilniuje, kai kurių užsienio šalių žurnalistų rengimo programomis, per pusantrų metų parengiau žurnalistikos studijų Klaipėdos universitete programą. Jai pritarė Klaipėdos universiteto Studijų skyrius, ją aprobavo Vilniuje esantis Studijų kokybės vertinimo centras ir patvirtino Švietimo ir mokslo ministerija. 2000 m. buvo paskelbtas studentų priėmimas į šią programą, o aš buvau paskirtas Socialinių mokslų fakultete naujai įsteigtos Komunikacijos katedros vedėju. 2002 m. laimėjęs konkursą, ėmiau eiti profesoriaus pareigas, o 2005 m. buvo suteiktas profesoriaus vardas. Per kelerius metus buvo suformuotas katedros dėstytojų kolektyvas, ir 2004 m. išleista pirmoji žurnalistų laida. Klaipėdos universitete dirbau iki 2009 m. Ten išleidau „Žurnalistikos specialybės 1-2 kursų modulių programas" ir „Žurnalistikos specialaus lavinimo dalykų programas", vadovėlius bei mokomąsias knygas „Žurnalistikos pagrindai" (antrą, trečią ir ketvirtą leidimą, 2000, 2002 ir 2007 m.), „Lietuvos žurnalistikos istorija" (2001, 2002 ir 2004 m.), „Žurnalistikos teorija" (2002 ir 2005 m.), „Pasaulio žiniasklaidos sistemos" (2003 m.). 2010 m. išleidau monografiją „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei", už kurią buvau apdovanotas 2011 metų Vinco Kudirkos premija. Iš viso paskelbiau daugiau kaip 90 mokslo darbų, per 260 mokslinių-techninių ir publicistinių straipsnių šalies ir užsienio žurnaluose bei laikraščiuose. Parašiau daug straipsnių „Visuotinei lietuvių enciklopedijai": apie lietuviškus laikraščius ir žurnalus, nuo pirmojo iki paskutinio (25-ojo) jos tomo - apie visų pasaulio valstybių žiniasklaidą. 2006 m. buvau priimtas į Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją, tapau valstybės pripažintu meno kūrėju.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-06 09:52
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media