2022 m. gruodžio 3 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Juozapas Vytas Urbonas: Susitikimai gyvenimo kelio vingiuos (2)

2022-09-18
 
Juozapas Vytas Urbonas

Juozapas Vytas Urbonas


Tęsinys. Pradžia 2022 09 03


Juozapas Vytas Urbonas
Profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, LŽS narys

 


PIRMOSIOS MOKYKLOS. BENDRADARBIAVIMAS LAIKRAŠČIUOSE

 

 

1947 m. viduryje baigėme statytis naują namą Viešnagiuose - greta buvusios, karo pradžioje sudegusios sodybos. Tais metais pradėjau lankyti ir mokyklą. Iš pradžių mokiausi Viešnagių pradinėje mokykloje. Kadangi norinčių mokytis buvo nedaug, vienu metu pamokos vyko tame pačiame kambaryje visiems trims skyriams (klasėms) - trečiokams, antrokams ir pirmokams. Tada, pokario laikotarpiu, atsimenu, kai kurie trečio ir antro skyriaus mokiniai buvo net iki penkiolikos metų amžiaus. Ir iš pradžių visus mokė vienas ir tas pats mokytojas.
Užbaigęs keturis skyrius, 1951 m. pradėjau mokytis Buckūnų septynmetėje mokykloje, kuri buvo atokiame, už miško esančiame Ponkiškių kaime. Per tuos kelerius metus mūsų šeima pagausėjo iki 11 asmenų - 1950 m. gimė sesuo Danutė, o 1952 m. brolis Stasys. Mokydamasis šeštoje klasėje, 1953 m. pradėjau bendradarbiauti Simno rajono laikraštyje „Kelias į komunizmą". Rašiau žinutes apie mokyklos renginius, kolūkiečių darbus, kaimo kultūrinį gyvenimą. Baigęs septynias klases, 1954 m. įstojau į Kauno politechnikumą, kurį 1958 m. su pagyrimu baigiau, gaudamas autotransporto eksploatacijos ir remonto specialybės techniko mechaniko diplomą. Kauno politechnikume redagavau Mechanikos skyriaus sienlaikraštį, toliau bendradarbiavau Simno rajono laikraštyje „Kelias į komunizmą", taip pat Alytaus rajono laikraštyje „Komunistinis rytojus", „Kauno tiesoje", kituose leidiniuose.

 

TRADICINIAI SUSITIKIMAI SU BENDRAKURSIAIS

 

1958 m. užbaigę Kauno politechnikumą ir įsigiję autotransporto eksploatacijos ir remonto specialybę, pasklidome po visą Lietuvą. Tačiau po kelerių metų grupei kauniečių kilo mintis rengti tradicinius absolventų susitikimus baigimo metinėms pažymėti. Pirmiausia buvo pasiūlyta juos organizuoti kas penkerius metus. Į pirmąjį susitikimą, įvykusį 1963 m., susirinko tik 10 absolventų iš 35 baigusiųjų mūsų kursą - daugiausia kauniečių ir marijampoliečių. Dėl tokio neaktyvaus dalyvavimo priežasčių buvo įvairių: kai kurie baigusieji buvo pašaukti atlikti karinės tarnybos tarybinėje armijoje, kiti jau buvo įstoję arba bandė stoti į aukštųjų mokyklų stacionarines, vakarines ar neakivaizdines studijas, su kai kuriais nepavyko susisiekti.
Tačiau į antrąjį susitikimą, įvykusį taip pat Kaune po dešimt metų nuo Politechnikumo baigimo, susirinko 27 absolventai. Susirinkusieji papasakojo apie savo nuveiktus darbus per tą dešimtmetį, pasidalijo įgyta patirtimi, paminėjo iškilusius sunkumus, ateities planus. Susitikimo centre buvo dėstytojas Vytautas Motiejūnas - visus ketverius metus buvęs mūsų, automobilių remonto ir eksploatacijos kurso vadovas (auklėtojas), visus mus vienijęs ir per tradicinius susitikimus, skatinęs ir ateityje vienas kito nepamiršti. Jis visus žavėjo nuolatiniu rūpinimusi, neblėstančia energija, geranoriškumu, intelektualumu. Gal būtent dėl to ir į kitus susitikimus, kurie vyko kas penkeri metai Vilniuje, Marijampolėje, vėl Kaune, vėliau, nuo 1988 m. - kas dešimt metų Vilniuje bei Kaune, susirinkdavo gana gausiai buvusių Kauno politechnikumo bendrakursių (juose visada dalyvaudavo ir dėstytojas V. Motiejūnas). Paskutinis, jubiliejinis (50-mečio) susitikimas įvyko 2008 m. Kaune, pačioje Technikos kolegijoje (buvusiame Politechnikume); buvusiems šios aukštesniosios technikos mokyklos moksleiviams susidarė galimybė artimiau susipažinti su įvykusiais didžiuliais pokyčiais, dabartinėmis mokymosi sąlygomis, techninės pažangos žingsniais.
Prieš penkis dešimtmečius baigusieji šią mokslo įstaigą taip pat nepasitenkino vien įsigytu viduriniu techniniu išsilavinimu: apie pusė mūsų savo žinias gilino aukštosiose mokyklose, baigė specialias studijas, įgijo kitas specialybes. Keletas iš mūsų tapo mokslo darbuotojais, pedagogais, daktarais bei profesoriais (tarp jų habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius Vytautas Bernatonis, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Juozapas Vytas Urbonas), kai kurie ėjo įvairias pareigas Susisiekimo ministerijoje (Leonardas Garuolis, Jonas Mickus), automobilių inspekcijoje (Povilas Eltermanas, Antanas Lagunavičius), dirbo transporto ar giminingų įmonių, jų padalinių bei organizacijų vadovais (Antanas Tučius, Stasys Kekys, Vytautas Černevičius, Arvydas Stankevičius, Juozas Podlipskas, Aleksas Mažeika, Stanislovas Ramoška), vyriausiaisiais specialistais (Artūras Preikšaitis, Vladas Melnykas, Stanislovas Žvinys).

 

BENDRAVIMAS SU MARCELIJUMI MARTINAIČIU

 

Mokydamasis Kauno politechnikume ėmiau dalyvauti literatūros būrelio veikloje. Jam tuo metu vadovavo nuo 1952 m. technikume besimokęs poetas Marcelijus Martinaitis. Prisimenu, kaip 1955 m. į eilinį literatūros būrelio susirinkimą kažkas atnešė „Kauno tiesos" laikraščio numerį su pirmuoju išspausdintu M. Martinaičio eilėraščiu „Važiuoja piršleliai, važiuoja". Visi susirinkusieji nuoširdžiai pasveikino Marcelijų su debiutiniu poezijos kūrinėliu. Kaip rašo pats M. Martinaitis savo biografiniuose užrašuose „Mes gyvenome" (išleistuose 2010 m.), „berods trečiame kurse, paveiktas rašinėjančių ir jau spaudoje skelbiančių eiles mokslo draugų, vėl pamėginau eiliuoti. Ir atsitiko taip, kad net vienas iš pirmųjų eiliavimų atsidūrė „Kauno tiesoje", o pradedančiųjų rašytojų seminare tas tekstelis buvo išgirtas net paties Eduardo Mieželaičio, kuris tada mums buvo didelis autoritetas. Taip ir prasidėjo radijo bei ryšių specialisto žlugimas. Todėl ir dabar gana dažnai prisimenu savo literatūros mokytoją, kuri, atrodo, tokiame užkampyje išpranašavo mano likimą". Taip rašydamas M. Martinaitis (gimęs 1936 m. ir augęs Raseinių rajono Nemakščių valsčiaus Paserbenčio kaime) turėjo galvoje Gervinių septynmetės mokyklos, kurioje jis mokėsi Raseinių rajono Šlynos kaime, literatūros mokytoją, baigusią Marijampolės mokytojų seminariją. Ši mokytoja jį „ragino toliau rašyti, pranašaudama, kad būsiu poetas".
Tais metais Kauno politechnikumo literatūros būrelio veikloje, be M. Martinaičio, aktyviai dalyvavo Algimantas Mekuška, Vasilijus Dzunkovas, jau paskelbę ne vieną eilėraštį, Povilas Varanauskas, rašęs apsakymus, nemažai kitų Politechnikumo moksleivių. Būrelio susirinkimuose buvo aptariamos naujausios Lietuvos rašytojų knygos, tarp jų, atsimenu, ir Pauliaus Širvio „Žygio draugai", „Ošia gimtinės beržai", Algimanto Baltakio „Lietučiui dulkiant", „Velnio tiltas". Dalyvaudamas Kauno politechnikumo literatūros būrelio veikloje, nenorėdamas atsilikti nuo kitų literatų, aš irgi pradėjau rašyti eilėraščius. Pirmasis buvo išspausdintas 1956 m. Politechnikumo literatų almanacho „Pirmieji žingsniai" antrajame numeryje, o nuo 1958 m. kovo mėnesio mano eilėraščius nuolat spausdino Simno rajono laikraštis „Kelias į komunizmą".
1958 m. baigęs Politechnikumą nepasinaudojau paskyrimu dirbti Lietuvos automobilių inspekcijos sistemoje, bet, gavęs diplomą su pagyrimu, pasiryžau tapti žurnalistu - išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę. Deja, nepraėjau konkurso ir netrukus buvau pašauktas į tarybinę armiją, kur, galima sakyti, dirbau pagal įgytą specialybę: visus trejus metus tarnavau specialiame autotransporto padalinyje. Tarnaudamas kariuomenėje taip pat bendradarbiavau karinėje spaudoje kaip neetatinis korespondentas, toliau bendradarbiavau Alytaus rajono laikraštyje „Komunistinis rytojus", ten spausdindamas eilėraščius bei apsakymus.
Kadangi Lietuvoje tuo metu į žurnalistikos studijas neturintiems praktinio darbo stažo buvo beveik neįmanoma patekti, 1961 m., užbaigęs karinę tarnybą, įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, kurią sėkmingai įsigijau (klausiausi dėstytojų Eugenijaus Meškausko, Bronislovo Genzelio, Alfonso Gučo, Leono Valkūno, Jono Zinkaus, Ričardo Mirono, Jurgio Lebedžio, Vytauto Mažiulio, Jono Kazlausko, Zigmo Zinkevičiaus, Juozo Pikčilingio, Jono Balkevičiaus, Jono Palionio, Aldonos Paulauskienės, Vinco Urbučio, Adelės Laigonaitės, Tomo Venclovos ir kitų paskaitų). Studijuodamas Vilniaus universitete daugiau kaip dvejus metus redagavau didžiulį Istorijos-filologijos fakulteto sienlaikraštį „Už tarybinį mokslą". Šį darbą 1962 m. perėmiau iš buvusio redaktoriaus M. Martinaičio.
Taigi vėl susitikau su poetu Marcelijumi Martinaičiu, kuris nuo 1959 iki 1964 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis iš pat pradžių man padėjo leisti gana sudėtingos struktūros ir margo turinio (per visą koridoriaus sieną nusitiesusį, iki 9 metrų ilgio) fakulteto sienlaikraštį, patarė pagerinti jo kalbą, pasitelkti į pagalbą daugiau studentų. Prisimenu, vienas iš pirmųjų į redakcinį darbą įsitraukė trečiajame kurse studijavęs būsimasis rašytojas Romas Gudaitis, įvairios tematikos nuotraukas ėmė teikti lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentas, būsimasis rašytojas Algimantas Zurba, žurnalistikos specialybės studentas, būsimasis fotožurnalistas Romualdas Rakauskas; savo eilėraščius, apsakymus, vaizdelius ir straipsnius sienlaikraštyje spausdino daugelis tuo metu Universitete studijavusių įvairių kursų lituanistų, žurnalistų bei istorikų.
M. Martinaitis 1962 m. išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Balandžio sniegas". Jis nuo 1963 m. vadovavo Vilniaus universiteto studentų literatų būreliui, organizuodamas įvairias išvykas į muziejus, literatūros vakarus, kitus renginius. Su kitais literatų būrelio nariais aš irgi ne kartą dalyvavau rengiamuose literatūros vakaruose, atsimenu, vieną eilėraštį skaičiau ir Šakių rajono Lukšių kultūros namuose įvykusiame renginyje. Pasinaudojęs artimu bendravimu su M. Martinaičiu, 1963 m. aš paprašiau jo įvertinti mano eilėraščius. Aš jam įteikiau sąsiuvinį su ranka perrašytais savo eilėraščiais, sukurtais įvairiais laikotarpiais (iš viso apie 20 kūrinėlių, tarp jų jau išspausdintų laikraščiuose). Neilgai trukus tą sąsiuvinį M. Martinaitis grąžino - su pastabomis, konkrečiais pasiūlymais, vienu kitu pagyrimu, palinkėjimu ieškoti naujų, savitų, įsimenančių detalių, vengti aprašinėjimo, didaktikos, bet kurią situaciją perteikti gyvai, vaizdais, emocijomis. Vėliau ne kartą su M. Martinaičiu įvairiomis temomis mes kalbėjome, kai gyvenome tame pačiame „Tauro" studentų bendrabutyje. Baigus Universitetą, bendravimas su M. Martinaičiu nutrūko. Jis nuo 1964 m. dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa", žurnalo „Jaunimo gretos", kitų respublikos laikraščių bei žurnalų redakcijose; nuo 1980 m. buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas (jis mirė 2013 m.). M. Martinaitis išleido dešimt poezijos rinkinių, tarp jų 1977 m. vieną žymiausių kūrinių „Kukučio baladės", keletą eseistikos knygų.
Aš studijų metais dar padėjau leisti Universiteto laikraštį ,,Tarybinis studentas", nuolat bendradarbiavau (kaip neetatinis korespondentas) laikraščiuose ,,Komjaunimo tiesa", ,,Sovetskaja Litva", ,,Vakarinės naujienos", kuriuose paskelbiau daug žinučių, korespondencijų, vaizdelių, apybraižų.
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-09-18 11:05
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Dana Labukaitė

2022-10-14 10:31

Marcelijus - įstabus poetas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Saulė Graliauskienė

2022-10-06 10:11

Marcelijus Martinaitis dar nėra mūsų deramai įvertintas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media