Žurnalistas irgi žmogus

NEUŽMIRŠTAMI 1939-IEJI

Paklausus, kuo žmonėms įsimintini 1939 metai, ir šiandien daugelis, netgi jaunų žmonių, ilgai negalvoję atsakys, kad tai paskutiniojo pasaulinio karo pradžios metai. Karo, kuris tęsėsi net iki 1945-ųjų, ir labai gerai būtų, kad tas karas įeitų į žmonijos istoriją kaip paskutinis (ne tik antrasis) pasaulinis karas.

Aš gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje tų lemtingų 1939-ųjų metų pabaigoje (gruodžio 6 dieną), kai pasaulyje, Europoje ir pačioje Lietuvoje jau plėtojosi nepaprasti įvykiai. 1939 m. sausio 26 d. Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas. Kovo 16 d. Vokietija okupavo paskutinę Čekijos dalį. Pagal kovo 22 d. Berlyne pasirašytą priverstinę, ultimatyvią Vokietijos-Lietuvos sutartį Lietuva neteko Klaipėdos krašto: jis buvo prijungtas prie Vokietijos. Rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašė „Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nepuolimo sutartį" - klastingą Molotovo-Ribentropo paktą, pasidalindami interesų sferas Rytų Europoje: Lietuva pateko į Vokietijos (o nuo rugsėjo 28 d. - Tarybų Sąjungos) įtakos sferą. Rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją: prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Rugsėjo 18 d. į Lenkiją per Lietuvą įsiveržė ir TSRS Raudonoji armija. Pagal 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą Lietuvos-Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį Lietuvoje buvo kuriamos Tarybų Sąjungos karinės bazės, o Lietuvai grąžintas 1920 m. Lenkijos užgrobtas Vilnius bei Vilniaus krašto dalis. 1939 m. lapkričio 30 d. Rusija užpuolė Suomiją, reikšdama teritorines pretenzijas ir tariamai siekdama užtikrinti Leningrado saugumą.

Tiesa, tie patys 1939 metai į Lietuvos istoriją įėjo ir dėl kai kurių džiugių įvykių. 1939 m. gegužės 21 d. buvo atidaryta Kauno sporto halė, kurioje Lietuva laimėjo gegužės 21-28 d. vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą, Lietuvos krepšinio rinktinė antrą kartą tapo Europos čempione. Tų metų liepos mėnesį buvo baigtas statyti Kauno klinikų kompleksas, atidarytas Žemaičių plentas. Spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į atgautą Vilnių, senąją Lietuvos sostinę.

1940 m. birželio 14 d. paskelbusi Lietuvai ultimatumą Tarybų Sąjunga jau kitą dieną į šalį įvedė karinius dalinius ir praktiškai okupavo Lietuvą. O 1941 m. birželio 22 d. į Lietuvą įsiveržė Vokietijos kariuomenė: Lietuvoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Jau pirmosiomis dienomis karo baisumus patyrė ir mano gimtasis Alytaus apskrities Simno valsčiaus Viešnagių kaimas. Įtarę, kad nedideliame miškelyje slepiasi nespėję pasitraukti rusų kareiviai, vokiečiai sudegino beveik visas kaimo sodybas, tarp jų - ir mano tėvų Jono ir Marijos Urbonų statytus namus.

Nors man buvo tik pusantrų metų, tačiau pirmosios šio karo dienos visam laikui įsirėžė į mano atmintį. Prisimenu, kaip aš su mama ir tėčiu, kartu su savo vyresniaisiais broliais Jonu ir Algirdu bei seserimi Birute atsidūrėme ant pievelės, per kokį šimtą metrų nuo degančių namų. Tiesa, aš nesupratau, kodėl mes ten visi susirinkome. Tik jau po kiek laiko sužinojau, kad pirmąją ar antrąją karo dieną įsiveržę vokiečiai padegė mūsų ir artimiausių kaimynų namus. Mūsų visi trobesiai sudegė - liko tik kitoje keliuko pusėje buvęs šulinys.

1941 m. pabaigoje, karo frontui nuėjus į rytus, visa mūsų šeima atsidūrė Seirijuose, kur tėtis ėmė dirbti Žemės ūkio mokykloje ūkvedžiu; Seirijuose 1942 m. balandžio 1 d. gimė sesuo Aldona. Ten gyvenome iki 1943 m. pabaigos. Prisimenu ir vokiečių kareivius. Namo, kuriame gyvenome Seirijuose, kieme stovėjo keli vokiečių specialieji (gal ryšininkų) sunkvežimiai, ir kareiviai vaikams, išėjusiems į kiemą, išmesdavo po saują saldainių, kuriuos mes kaip kokie viščiukai lesalą skubiai susirinkdavome. Tų pačių 1943 m. pabaigoje mūsų šeima persikėlė į Vaickūniškės kaimą, esantį prie Metelio ežero, pas mamos gimines Grėbliūnus. Gyvenome kartu su didele (trijų vaikų Juozo, Jono ir Monikos) miško eigulio Grėbliūno ir jo žmonos šeima. Prisimenu, kaip mes, vaikai, maudydavomės ežere, o mama skalbdavo patalynę, baltinius bei drabužius ir paežerėje džiovindavo.

Vėliau teko gyventi pas gimines, keltis iš vienos vietos į kitą. 1944 m. sugrįžome į Viešnagius, apsigyvenome pas mamos tėvus Varpulius, kurių sodyba viena iš nedaugelio liko nesudeginta. Ten gyveno mamos motina Viktorija (jos vyras Antanas jau buvo miręs 1941 m.) ir jos vaikai Ona, Juozas, Jonas bei Anelė; kartu gyveno ir Juozo Varpulio žmona Marija ir trys jų vaikai - Algis, Ona, Antanas. Ten 1945 m. gimė ir mano brolis Juozas. Karo pabaigoje mes visi slėpdavomės iškastoje žeminėje (rūsyje), kai vokiečių kariuomenė traukėsi, o rusų kareiviai ją vijosi. Prisimenu, kaip šaudydavo rusų „katiušos", reaktyviniai pabūklai. Ant kalnelio už Metelių dvaro tvenkinio (ežerėlio) stovėjo kelios „katiušos" ir periodiškai imdavo garsiai kaukti (tarsi karvė mūkdavo), ir virš mūsų galvų skriedavo švytintys sviediniai link netoli esančio miško. Taip pat prisimenu, kaip jau po karo, po 1945 m., per mišką einančiu vieškeliu rusų kareiviai į rytus varė karvių bandas, sakė - iš Vokietijos. Įstrigo atmintyje ir pokario metai, kaip kartu su kitais vaikais leisdavomės į vokiečių tanką „Tigras", kuris, sulūžus tiltui, buvo įkritęs į malūno užtvanką ir Peršėkės upelį, ištekantį iš Metelių dvaro tvenkinio. Pasakojo, kad besitraukdami vokiečiai tą tanką dar bandė ištraukti, tačiau tai nepavyko, nes nutrūko kablys („ausis"), už kurio buvo pririštas lynas. Tik daug vėliau atvažiavę suvirintojai tą tanką supjaustė ir dalimis pašalino iš upelio, o paskui kolūkio statybininkai pastatė ir naują tiltą.

Tragiškų įvykių neišvengėme ir po karo. Du mamos broliai (Jonas ir Juozas Varpuliai), vengdami karinės tarnybos, išėjo į mišką, prisijungė prie partizanų, ir abu žuvo - vienas 1947 m., kitas 1948 m. Prisimenu, kaip mamos brolis Jonas Varpulis dažniausiai su keliais partizanais 1946-1947 m. vakare ar naktį kartais užeidavo pas mus, kai gyvenome Metelių dvaro kašaruose (buvusiame dvaro darbininkams skirtame name), trečiame aukšte. Keletą kartų atsitiko ir taip, kad to namo pirmame aukšte nakvodavo „liaudies gynėjai" (stribai), o trečiajame aukšte, pas mus tuo metu būdavo užėję partizanai, kurie paskui nepastebėti palikdavo pastatą.

Partizanai pas mus apsilankė ir 1947 m. balandžio 10 d. vakare (atrodo, per mano sesers Nijolės, gimusios 1947 m., krikštynas), o kitą dieną jie pateko (manoma, kažkam įskundus) į pasalą tame pačiame Viešnagių kaime, Stasio Kuzabavičiaus sodyboje; pasalą surengė stribai kartu su rusų vidaus kariuomenės kareiviais. Pasakojama, kad sodybą apsupę stribai šeimininką S. Kuzabavičių užtiko kieme, kapojantį malkas. Kai jis nekviestus svečius pamatė, jam net kirvis iš rankų iškrito. Tai pastebėję stribai liepė S. Kuzabavičiui parodyti, kur slepiasi partizanai. Šiam atsakius, kad jokių partizanų jo sodyboje nėra, liepė jam eiti kartu į trobą, į virtuvės kambarį. Ten grindyse buvo rūsio (bunkerio) dangtis. Stribai liepė jį atidaryti. Kai S. Kuzabavičius pakėlė dangtį, iš rūsio pasipylė šūviai. Peršautas šeimininkas nukrito. Stribai partizanams įsakė pasiduoti, esą vis tiek jie niekur nepabėgs, namas yra apsuptas kareivių. Tačiau partizanai nepakluso. Stribai, išėję iš kambario į lauką, namą padegė. Kai namas jau baigė degti, partizanai ėmė šaudyti ir bandė pabėgti. Tačiau visi buvo nušauti. Jų apdegę kūnai kitą naktį buvo palaidoti prie netoliese augusių alyvų krūmų; vėliau buvo perlaidoti Simno kapinėse.

Prie vėliau atstatytos S. Kuzabavičiaus sodybos jau dabartinės nepriklausomos Lietuvos laikais buvo atidengta atminimo lenta, kurioje parašyta, jog 1947 m. balandžio 11 d. šioje sodyboje žuvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanai Jonas Varpulis-Karys, Vincas Jucevičius-Valentinas, Albinas Navickas-Baikininkas, Antanas Valukonis ir sodybos šeimininkas Stasys Kuzabavičius.

Bus daugiau